Iš Marijano Sventickio prisiminimų (III). Prezidento vizitas
1930-ųjų vasarą – tikslios datos nepamenu – gavau žinią iš administracinės ir mokyklos valdžios, jog šiose vietose planuojamas prezidento Ignaco Moščickio vizitas. Šio vizito programoje numatyta aplankyti kelias gyvenvietes, o viena iš jų – čia pat prie sienos esantys Linkmenys.
Valdžia manęs paklausė, ar galiu garantuoti, kad nebus parodyta nepagarba prezidentui mokykloje ar bažnyčioje, esančioje tiesiog prie Lietuvos sienos. Ta bažnyčia stovi ant aukštos kalvos, nuo kurios atsiveria platus vaizdas į Lietuvos žemes. Atsakiau, kad prezidento ne tik nelauks nepagarba, bet jis bus sveikinamas plojimais tiek jaunimo, tiek ir vyresnės kartos.
Prezidentas atvyko su visa savo palyda ir apsilankė mokykloje, kur jį jaunimas pasveikino daina ir specialiai jo garbei paruoštais eilėraščiais. Prezidentas apkabino mažą lietuvių mergaitę, kuri gražiai deklamavo ir įteikė jam gėlių. Mokyklos salė buvo papuošta gražiais gobelenais ir raštuotais lino gaminiais, kuriuos padarė vyresniosios mergaitės. Tiek prezidentas, tiek jo palyda susidomėję apžiūrinėjo dekoracijas. Mano žmonos vadovaujamas choras atliko keletą dainų lietuvių ir lenkų kalbomis.
Po to visas svečių būrys nuvyko į pasienio punktą priešais bažnyčią. Vietos klebonas buvo išvykęs, tad klebonijos jie nelankė. Nuo bažnyčios svečiai grįžo į mokyklą, kur buvo paruoštos vaišės. Pagrindinis patiekalas buvo lietuviški virtiniai. Prezidentas ir jį lydintys asmenys, patenkinti įvykusiu vizitu, išvyko į Vilnių, kadangi tą patį vakarą savivaldybės rūmuose turėjo vykti pokylis prezidento garbei.
Į šį pokylį buvau pakviestas ir aš su žmona. Prieš prasidedant pokyliui, keletas aktyvistų už nuopelnus buvo apdovanoti kryžiais: auksiniais, sidabriniais ir bronziniais. Aš asmeniškai buvau įvertintas sidabriniu kryžiumi. Apdovanojimus įteikė viršininkas Vladislavas Račkievič. Po įteikimų svečiai išsirikiavo į eilę – nuo fojė iki pat įėjimo į pokylių salę antrame aukšte – ir viršininkas kiekvieną pristatė prezidentui. Po iškilmių vyko pobūvis, kuris užsitęsė iki antros valandos nakties. [...] Čia norėčiau prisiminti, kad netikėtumuas ponioms buvo mano žmonos apsirengimas, kuri pasirodė su lietuvių tautiniais drabužiais, kas, panašu, sukėlė ponių nepasitenkinimą. Vienas žurnalistas vietinėje spaudoje pajuokavo, kad kai kurios iš jų buvo pasipiktinusios, o labiausiai tos, kurios buvo apsirengusios taip: iš priekio – saga, o iš nugaros – nieko.
Iš Marijano Sventickio prisiminimų (I). Spindesys ir šešėliai >>>
Iš Marijano Sventickio prisiminimų (II). Išvyka į Poznanę 1928-aisiais >>>
Marian Święcicki. Życie na wulkanie. New York, 1984.
Iš lenkų kalbos vertė Kęstutis Palikša
Nuotrauka iš Facebook grupės "Lietuva senose fotografijose". Atsiuntė Vytautas Būda
Valdžia manęs paklausė, ar galiu garantuoti, kad nebus parodyta nepagarba prezidentui mokykloje ar bažnyčioje, esančioje tiesiog prie Lietuvos sienos. Ta bažnyčia stovi ant aukštos kalvos, nuo kurios atsiveria platus vaizdas į Lietuvos žemes. Atsakiau, kad prezidento ne tik nelauks nepagarba, bet jis bus sveikinamas plojimais tiek jaunimo, tiek ir vyresnės kartos.
Prezidentas atvyko su visa savo palyda ir apsilankė mokykloje, kur jį jaunimas pasveikino daina ir specialiai jo garbei paruoštais eilėraščiais. Prezidentas apkabino mažą lietuvių mergaitę, kuri gražiai deklamavo ir įteikė jam gėlių. Mokyklos salė buvo papuošta gražiais gobelenais ir raštuotais lino gaminiais, kuriuos padarė vyresniosios mergaitės. Tiek prezidentas, tiek jo palyda susidomėję apžiūrinėjo dekoracijas. Mano žmonos vadovaujamas choras atliko keletą dainų lietuvių ir lenkų kalbomis.
Po to visas svečių būrys nuvyko į pasienio punktą priešais bažnyčią. Vietos klebonas buvo išvykęs, tad klebonijos jie nelankė. Nuo bažnyčios svečiai grįžo į mokyklą, kur buvo paruoštos vaišės. Pagrindinis patiekalas buvo lietuviški virtiniai. Prezidentas ir jį lydintys asmenys, patenkinti įvykusiu vizitu, išvyko į Vilnių, kadangi tą patį vakarą savivaldybės rūmuose turėjo vykti pokylis prezidento garbei.
Į šį pokylį buvau pakviestas ir aš su žmona. Prieš prasidedant pokyliui, keletas aktyvistų už nuopelnus buvo apdovanoti kryžiais: auksiniais, sidabriniais ir bronziniais. Aš asmeniškai buvau įvertintas sidabriniu kryžiumi. Apdovanojimus įteikė viršininkas Vladislavas Račkievič. Po įteikimų svečiai išsirikiavo į eilę – nuo fojė iki pat įėjimo į pokylių salę antrame aukšte – ir viršininkas kiekvieną pristatė prezidentui. Po iškilmių vyko pobūvis, kuris užsitęsė iki antros valandos nakties. [...] Čia norėčiau prisiminti, kad netikėtumuas ponioms buvo mano žmonos apsirengimas, kuri pasirodė su lietuvių tautiniais drabužiais, kas, panašu, sukėlė ponių nepasitenkinimą. Vienas žurnalistas vietinėje spaudoje pajuokavo, kad kai kurios iš jų buvo pasipiktinusios, o labiausiai tos, kurios buvo apsirengusios taip: iš priekio – saga, o iš nugaros – nieko.
Iš Marijano Sventickio prisiminimų (I). Spindesys ir šešėliai >>>
Iš Marijano Sventickio prisiminimų (II). Išvyka į Poznanę 1928-aisiais >>>
Marian Święcicki. Życie na wulkanie. New York, 1984.
Iš lenkų kalbos vertė Kęstutis Palikša
Nuotrauka iš Facebook grupės "Lietuva senose fotografijose". Atsiuntė Vytautas Būda
