Iš Marijano Sventickio prisiminimų (I). Spindesys ir šešėliai
Marijanas Sventickis
"Kiekvieno rašytojo sąžiningumas matuojamas ne tik tuo,
apie ką jis rašo, bet ir tuo, apie ką nutyli".
(Juzef Mackevič. Niemiecki kompleks. Kultura, 1956)
Marijano Sventickio knyga „Gyvenimas ant vulkano“ – tai jo prisiminimai iš 1922-1949 metų, susiję su jo gyvenimu ir veikla Švenčionių krašte ir Valkaviske (dab. Baltarusija) tarpukario laikotarpiu bei Vilniuje - karo metu. Šioje knygoje rašoma ir apie jo veiklą Linkmenyse.
Istorinių įvykių aprašymas, kai tą daro jų tiesioginis dalyvis, neatsiejamas nuo jų vertinimo ir interpretacijos. Kiekviena prisiminimų literatūra turi detalių, iki tol žinotų vien tik autoriui.
Pateiksime kelias ištraukas iš šios knygos, kur gausu gyvų prisiminimų apie Linkmenų kraštą, užrašytų, autoriaus teigimu, „glaustai, kasdienine kalba, be jokių pagražinimų ir fantazijų“. Autorius taip pat rašo: „Gali būti, kad šiuose pasakojimuose kai kas įžvelgs kokias nors tendencijas ar šališkumą tam tikrai tautybei. [...] Dariau savo darbą kaip lenkas – Lenkijai“.
Mano šviečiamojo, visuomeninio ir politinio darbo Švenčionių rajone spindesys ir šešėliai
1922-ųjų gruodį užėmiau viešosios mokyklos vadovo pareigas Kaltanėnų miestelyje, esančiame 3 km atstumu nuo Lietuvos sienos. Lietuviški reikalai tada man buvo visiškai svetimi. Mokyklų inspektorius inžinierius Milošinskis mane perspėjo, kad kraštas yra gana nesaugus, nes per sieną perėję šauliai kartais užpuola lenkus. Kaip atsakymas tam Vilniaus krašte veikė lenkų partizanų grupė „Krašto saugos asociacija“ (Związek Bezpieczeństwa Kraju – ZBK). Ta grupė atsirado išvijus bolševikus 1920 metais, kad vykdytų atsakomuosius veiksmus ir saugotų ten gyvenančius lenkus. Jos įkūrėjas buvo Zyndramas Koščialkovskis, vėliau Lenkijos Respublikos ministras ir premjeras. Į tą ZBK buvau pakviestas ir įtrauktas Švenčionių rajono skyriaus, kuris mane paskyrė komendantu Linkmenų seniūnijos teritorijoje.
Linkmenų seniūnijos administracija buvo Kaltanėnuose. Linkmenys buvo prie pat sienos ir jų gyventojai, turintys žemių anapus sienos, jai pereiti turėdavo gauti taip vadinamus „ūkininkų leidimus“. Lenkiškos mokyklos Linkmenyse nebuvo. Pasienio zonoje puldinėjimų beveik nevyko. Aš su grupe savo mokytojų ir keliais bičiuliais iš kaimyninių vietovių pradėjome rūpintis priartinti tos seniūnijos gyventojus, kurių 90 procentų buvo lietuviai, prie lenkiškos tikrovės. Pradėjau nuo teatro būrelio organizavimo. Keletą metų retkarčiais rodydavome spektaklius, dažniausiai komedijas, kaip antai „Dėdė atvažiavo“, „Knarkimas paliepus“ ir kitas. „Žydo bačkoje“ nevaidinome. Įprastai po spektaklio būdavo vakaronė parapijos namuose. Vaidinimai pavykdavo, salė visada būdavo pilna, ir nustebęs įsitikinau, kad dauguma vietinių žmonių supranta lenkiškai, ką buvo galima matyti iš jų reakcijos į mėgėjų aktorių pasirodymus. Šaulių problema beveik neiškilo. Mums dalyvaujant ZBK veikloje, nors kartais ir vykdydavome patruliavimus, bet niekada neaptikome pasienio gyventojų, kurie stengtųsi akcentuoti savo nepasitenkinimą dėl Vilniaus ir Vilniaus krašto praradimo. Lenkų žmonės dirbo keliuose mažuose ūkeliuose, ne didesniuose kaip 60-70 hektarų. Kaltanėnuose buvo didesnis dvaras, kurio savininkas rusas, buvęs caro pulkininkas Mordvinovas. Tas dvaras perėjo į rusų rankas po 1863 metų sukilimo, kai buvo nusavintas iš Lopacinskių giminės ir paskirtas kažkokiam rusų generolui. Didesnių dvarų apylinkėse nebuvo. Mokykla buvo dvikalbė: su lietuvių dėstomąja kalba (kur nuo trečios klasės privalomai mokyta lenkų kalbos) ir su lenkų dėstomąja kalba. Lenkų skyrius, kuriame buvo apie 50 vaikų, susidarė iš likusios nedidelės taip vadinamos provincijos bajorijos bei daugiausiai iš žydų kilmės vaikų. Lietuvių skyriuje buvo daugiau kaip 200 vaikų – išskirtinai lietuvių.
1924-1925 metais mokyklų valdžia nutarė įsteigti mokyklą Linkmenyse. Steigimo darbai buvo patikėti man, ir aš toje vietoje dirbau su pertraukomis iki 1934 metų. Liaudis žiūrėjo palankiai į naująją mokyklą, kuri, kaip ir Kaltanėnuose, buvo dvikalbė. Klasėms su dėstomąja lenkų kalba vadovavo mano žmona, o aš jose mokiau lenkų kalbos, o klasėms su dėstomąja lenkų kalba vadovavau aš. Lietuvių klases lankė tik lietuvių vaikai, o lenkų klases – žydų ir tik nedidelė dalis lenkų. Linkmenyse lenkais save laikė Brukštų šeima. Ponas Brukštus daugelį metų dirbo geležinkelio mechaniku Švenčionėliuose. Kitas lenkas buvo lietuvaitę vedęs ponas Kopec, buvęs Lenkijos armijos seržantas, mėsos gaminių specialistas. Artimiausias kaimynas lenkas buvo Aleksandras Runovičius, Lydekinės ūkio savininkas. Gyvendamas Linkmenyse, keletą kartų per metus važiuodavau į Kaltanėnus, kur vadovavau teatro būreliui, vesdavau sporto ir kitokius renginius.
Vietos klebonas, žinomas lietuvių veikėjas kunigas Breiva, dėl įvairių priežasčių persikėlė į Lietuvą. Didelių sunkumų neturėjo, nes nuo jo klebonijos iki sienos buvo ne daugiau kaip 30 metrų. Nauju klebonu tapo kunigas Aleksandras Micas, kuris tuo pačiu metu buvo ir lotynų kalbos mokytojas lietuvių gimnazijoje Švenčionyse. Jis buvo kilęs iš sulenkėjusios lietuvių giminės. Kunigas save laikė lietuviu, nors jo giminė silpnai temokėjo lietuviškai. Keletą metų važinėjo į Švenčionis, vėliau visiškai persikėlė ten ir tapo minėtos gimnazijos direktoriumi.
Linkmenų krašte sąlygos buvo visai neblogos, sienos apsaugą iš pradžių vykdė policija, kurią berods 1925 metais pakeitė Pasienio apsaugos korpusas. Jokių lenkiškų organizacijų tame miestelyje ir jo apylinkėse nebuvo. Visuomeninę veiklą su vyresniuoju jaunimu nusprendžiau vykdyti priešgaisrinės apsaugos srityje, kadangi jos trūko 10 kilometrų atkarpoje. Žiemos metu veikė seklyčia. Jaunimas, tiek lietuvių, tiek žydų, na ir
žinoma, negausus būrelis lenkų, mielai į jį ateidavo. Mokykla tapo – galima drąsiai tą sakyti – rūpybos centru. Vaikams įvestas maitinimas, o jų tėvai net iš nutolusių nuo pasienio vietovių kreipdavosi į mus įvairiausiais reikalais: tai prašydami užtarti prieš valdžią dėl „ūkininkų leidimų“ sienai pereiti, atimtų už nedidelius prasižengimus, tai su įvairiais mokesčių, darbo ar net šeiminiais klausimais. Mano raštinė būdavo apgulta, o ir žmona turėjo daug darbo. Teisės reikalus – kaip teisininko sūnus – truputį išmaniau, o sudėtingesniais atvejais kreipdavausi pagalbos į tėvą, kuris Vilniuje vadovavo teisinės konsultacijos biurui. Buvau patenkintas matydamas, jog esu žmonėms naudingas, juolab kad niekada neėmiau jokio atlygio. Apskrities darbuotojai – tiek mokesčių, tiek administracijos, o taip pat ir Pasienio apsaugos korpuso – visada palankiai spręsdavo reikalus, kuriuose tiems žmonėms tarpininkaudavau. Niekada nepatyriau jokio priešiškumo nė antilenkiškų išpuolių nei iš jaunimo pusės, nei iš vyresnės lietuvių bendruomenės kartos.
Marian Święcicki. Życie na wulkanie. New York, 1984.
Iš lenkų kalbos vertė Kęstutis Palikša
apie ką jis rašo, bet ir tuo, apie ką nutyli".
(Juzef Mackevič. Niemiecki kompleks. Kultura, 1956)
Marijano Sventickio knyga „Gyvenimas ant vulkano“ – tai jo prisiminimai iš 1922-1949 metų, susiję su jo gyvenimu ir veikla Švenčionių krašte ir Valkaviske (dab. Baltarusija) tarpukario laikotarpiu bei Vilniuje - karo metu. Šioje knygoje rašoma ir apie jo veiklą Linkmenyse.
Istorinių įvykių aprašymas, kai tą daro jų tiesioginis dalyvis, neatsiejamas nuo jų vertinimo ir interpretacijos. Kiekviena prisiminimų literatūra turi detalių, iki tol žinotų vien tik autoriui.
Pateiksime kelias ištraukas iš šios knygos, kur gausu gyvų prisiminimų apie Linkmenų kraštą, užrašytų, autoriaus teigimu, „glaustai, kasdienine kalba, be jokių pagražinimų ir fantazijų“. Autorius taip pat rašo: „Gali būti, kad šiuose pasakojimuose kai kas įžvelgs kokias nors tendencijas ar šališkumą tam tikrai tautybei. [...] Dariau savo darbą kaip lenkas – Lenkijai“.
Mano šviečiamojo, visuomeninio ir politinio darbo Švenčionių rajone spindesys ir šešėliai
1922-ųjų gruodį užėmiau viešosios mokyklos vadovo pareigas Kaltanėnų miestelyje, esančiame 3 km atstumu nuo Lietuvos sienos. Lietuviški reikalai tada man buvo visiškai svetimi. Mokyklų inspektorius inžinierius Milošinskis mane perspėjo, kad kraštas yra gana nesaugus, nes per sieną perėję šauliai kartais užpuola lenkus. Kaip atsakymas tam Vilniaus krašte veikė lenkų partizanų grupė „Krašto saugos asociacija“ (Związek Bezpieczeństwa Kraju – ZBK). Ta grupė atsirado išvijus bolševikus 1920 metais, kad vykdytų atsakomuosius veiksmus ir saugotų ten gyvenančius lenkus. Jos įkūrėjas buvo Zyndramas Koščialkovskis, vėliau Lenkijos Respublikos ministras ir premjeras. Į tą ZBK buvau pakviestas ir įtrauktas Švenčionių rajono skyriaus, kuris mane paskyrė komendantu Linkmenų seniūnijos teritorijoje.
Linkmenų seniūnijos administracija buvo Kaltanėnuose. Linkmenys buvo prie pat sienos ir jų gyventojai, turintys žemių anapus sienos, jai pereiti turėdavo gauti taip vadinamus „ūkininkų leidimus“. Lenkiškos mokyklos Linkmenyse nebuvo. Pasienio zonoje puldinėjimų beveik nevyko. Aš su grupe savo mokytojų ir keliais bičiuliais iš kaimyninių vietovių pradėjome rūpintis priartinti tos seniūnijos gyventojus, kurių 90 procentų buvo lietuviai, prie lenkiškos tikrovės. Pradėjau nuo teatro būrelio organizavimo. Keletą metų retkarčiais rodydavome spektaklius, dažniausiai komedijas, kaip antai „Dėdė atvažiavo“, „Knarkimas paliepus“ ir kitas. „Žydo bačkoje“ nevaidinome. Įprastai po spektaklio būdavo vakaronė parapijos namuose. Vaidinimai pavykdavo, salė visada būdavo pilna, ir nustebęs įsitikinau, kad dauguma vietinių žmonių supranta lenkiškai, ką buvo galima matyti iš jų reakcijos į mėgėjų aktorių pasirodymus. Šaulių problema beveik neiškilo. Mums dalyvaujant ZBK veikloje, nors kartais ir vykdydavome patruliavimus, bet niekada neaptikome pasienio gyventojų, kurie stengtųsi akcentuoti savo nepasitenkinimą dėl Vilniaus ir Vilniaus krašto praradimo. Lenkų žmonės dirbo keliuose mažuose ūkeliuose, ne didesniuose kaip 60-70 hektarų. Kaltanėnuose buvo didesnis dvaras, kurio savininkas rusas, buvęs caro pulkininkas Mordvinovas. Tas dvaras perėjo į rusų rankas po 1863 metų sukilimo, kai buvo nusavintas iš Lopacinskių giminės ir paskirtas kažkokiam rusų generolui. Didesnių dvarų apylinkėse nebuvo. Mokykla buvo dvikalbė: su lietuvių dėstomąja kalba (kur nuo trečios klasės privalomai mokyta lenkų kalbos) ir su lenkų dėstomąja kalba. Lenkų skyrius, kuriame buvo apie 50 vaikų, susidarė iš likusios nedidelės taip vadinamos provincijos bajorijos bei daugiausiai iš žydų kilmės vaikų. Lietuvių skyriuje buvo daugiau kaip 200 vaikų – išskirtinai lietuvių.
1924-1925 metais mokyklų valdžia nutarė įsteigti mokyklą Linkmenyse. Steigimo darbai buvo patikėti man, ir aš toje vietoje dirbau su pertraukomis iki 1934 metų. Liaudis žiūrėjo palankiai į naująją mokyklą, kuri, kaip ir Kaltanėnuose, buvo dvikalbė. Klasėms su dėstomąja lenkų kalba vadovavo mano žmona, o aš jose mokiau lenkų kalbos, o klasėms su dėstomąja lenkų kalba vadovavau aš. Lietuvių klases lankė tik lietuvių vaikai, o lenkų klases – žydų ir tik nedidelė dalis lenkų. Linkmenyse lenkais save laikė Brukštų šeima. Ponas Brukštus daugelį metų dirbo geležinkelio mechaniku Švenčionėliuose. Kitas lenkas buvo lietuvaitę vedęs ponas Kopec, buvęs Lenkijos armijos seržantas, mėsos gaminių specialistas. Artimiausias kaimynas lenkas buvo Aleksandras Runovičius, Lydekinės ūkio savininkas. Gyvendamas Linkmenyse, keletą kartų per metus važiuodavau į Kaltanėnus, kur vadovavau teatro būreliui, vesdavau sporto ir kitokius renginius.
Vietos klebonas, žinomas lietuvių veikėjas kunigas Breiva, dėl įvairių priežasčių persikėlė į Lietuvą. Didelių sunkumų neturėjo, nes nuo jo klebonijos iki sienos buvo ne daugiau kaip 30 metrų. Nauju klebonu tapo kunigas Aleksandras Micas, kuris tuo pačiu metu buvo ir lotynų kalbos mokytojas lietuvių gimnazijoje Švenčionyse. Jis buvo kilęs iš sulenkėjusios lietuvių giminės. Kunigas save laikė lietuviu, nors jo giminė silpnai temokėjo lietuviškai. Keletą metų važinėjo į Švenčionis, vėliau visiškai persikėlė ten ir tapo minėtos gimnazijos direktoriumi.
Linkmenų krašte sąlygos buvo visai neblogos, sienos apsaugą iš pradžių vykdė policija, kurią berods 1925 metais pakeitė Pasienio apsaugos korpusas. Jokių lenkiškų organizacijų tame miestelyje ir jo apylinkėse nebuvo. Visuomeninę veiklą su vyresniuoju jaunimu nusprendžiau vykdyti priešgaisrinės apsaugos srityje, kadangi jos trūko 10 kilometrų atkarpoje. Žiemos metu veikė seklyčia. Jaunimas, tiek lietuvių, tiek žydų, na ir
žinoma, negausus būrelis lenkų, mielai į jį ateidavo. Mokykla tapo – galima drąsiai tą sakyti – rūpybos centru. Vaikams įvestas maitinimas, o jų tėvai net iš nutolusių nuo pasienio vietovių kreipdavosi į mus įvairiausiais reikalais: tai prašydami užtarti prieš valdžią dėl „ūkininkų leidimų“ sienai pereiti, atimtų už nedidelius prasižengimus, tai su įvairiais mokesčių, darbo ar net šeiminiais klausimais. Mano raštinė būdavo apgulta, o ir žmona turėjo daug darbo. Teisės reikalus – kaip teisininko sūnus – truputį išmaniau, o sudėtingesniais atvejais kreipdavausi pagalbos į tėvą, kuris Vilniuje vadovavo teisinės konsultacijos biurui. Buvau patenkintas matydamas, jog esu žmonėms naudingas, juolab kad niekada neėmiau jokio atlygio. Apskrities darbuotojai – tiek mokesčių, tiek administracijos, o taip pat ir Pasienio apsaugos korpuso – visada palankiai spręsdavo reikalus, kuriuose tiems žmonėms tarpininkaudavau. Niekada nepatyriau jokio priešiškumo nė antilenkiškų išpuolių nei iš jaunimo pusės, nei iš vyresnės lietuvių bendruomenės kartos.
Marian Święcicki. Życie na wulkanie. New York, 1984.
Iš lenkų kalbos vertė Kęstutis Palikša
