Iš Marijano Sventickio prisiminimų (II). Išvyka į Poznanę 1928-aisiais
Paroda Poznanėje, 1929 (www.mtp.pl nuotr.)
Toliau spausdiname Marijano Sventickio prisiminimus iš knygos "Gyvenimas ant vulkano". Šį kartą - pasakojimas apie linkmeniškių ir ne tik išvyką į Nacionalinę parodą Poznanėje.
1928-aisiais, finansiškai padedant Rajono skyriui, suorganizavau jaunimo išvyką į Nacionalinę parodą Poznanėje. Išvykoje dalyvavo gana didelis skaičius asmenų – daugiau kaip šimtas. Naudojantis proga, jaunimas aplankė Varšuvą, o Poznanėje, apžiūrėję parodą, keletą dienų skyrėme susipažinti su žemės ūkiais Koscian apskrityje.
Čia, matydami Didžiosios Lenkijos ūkius, mūsų grupės nariai patyrė nuostabą, kuri retkarčiais panėšėjo į nepasitikėjimą. Kai aplankėme 25 hektarų ūkį (kuris Poznanėje jau buvo laikomas dideliu), o jame raštinę, ūkinius pastatus su keliolika karvių, pora arklių, vežėčiomis, vežimu ir netgi uždara karieta, kuria šeimininkas važiuodavo į bažnyčią su nuosavu vežiku, abu dėvėdami cilindrus (!), kai kurie keliauninkai, mūsų krašte turintys po 30-40 hektarų, negalėjo patikėti, kad galima gauti pajamų visam tam vien tiktai iš žemės: tad klausė šeimininko, kokias šis dar užimąs pareigas, jei jau gali gyventi kaip valstybės pareigūnas. Jiems tiesiog netilpo galvoje, kai to ūkininko duktė svetainėje atsisėdo prie fortepijono ir užgrojo Šopeno valsą, o po to, tiesiai nuo fortepijono, nuėjo su kitomis merginomis melžti karvių. Kitas ūkininkas turėjo tik cukrinių runkelių plantaciją.
Lankant kitą, tik dešimties hektarų ūkį, nuostaba buvo dar didesnė – mūsiškiai manė, kad jo šeimininkas paprasčiausiai juokauja, kai paklaustas, ar uždirbąs 500 zlotų, atsakė: „Uždirbdamas tik tiek, niekada negalėčiau gyventi taip, kaip gyvenu“. Tik pamatę įvairiausius žemės ūkio padargus ir įrenginius, ėmė juo pasitikėti.
Lankantis parodoje Poznanėje, nemažos eilės susidarydavo prie alkoholio gamintojų firmų, kurios duodavo nemokamai paragauti nedidelius, maždaug 100 gramų mėginius jų gaminamų gėrimų. Taip pat buvo daug juoko pramogų parke, ypač dėl ten esančio „Niagaros krioklio“. Apžiūrėti krioklį galėdavo tik du asmenys, o kai jau būdavo po visko, negalėdavo niekam pasakoti, ką ten tokio matė. Būdavo užlipama laiptais aukštai, oi aukštai, atsisėdama ant patogaus suolelio, ir priešais matydavosi Niagaros vaizdas visoje jo šlovėje. Tik staiga suolelis pakrypdavo atgal, ir sėdintieji krisdavo į gerokai statų šlaitą, pagamintą iš minkštų besisukančių ritinėlių, kuriais greitai nuriedėdavo žemyn. Susižeisti negalėdavo, tačiau drabužiai, ypač ponių, neretai atidengdavo tai, kas įprastai slepiama. Kai kurie priimdavo tą nutikimą su juoku, kiti su prakeiksmais, tačiau ir vieni, ir kiti pasitaisydavo rūbus, susirinkdavo daiktus, iškritusius iš kišenių ir rankinių, ir kuo labiausiai kviesdavo kitus apžiūrėti tą stebuklą.
Tarp keliautojų buvo viena sutuoktinių pora, kur žmona nė per žingsnį nepasitraukdavo nuo vyro. Gyvenome bendrabutyje su atskirais kambariais moterims ir vyrams. Toji žmona įsidėmėjo, kurią lovą gavo jos vyras, ir naktį įsliūkinusi į vyrų kambarį, atsigulė šalia jo. Rytą paaiškėjo, kad tas, su kuriuo taip artimai praleido naktį, nebuvo jos vyras, nes pastarasis kaip sykis buvo susikeitęs lovomis su kažkuo kitu. Buvo truputį linksmumo ir truputį netinkamų pajuokavimų.
Mūsų pirmi pietūs didžiai nustebino poznaniečius, nes pirmu patiekalu padavus sriubą, keliauninkai ilgai delsė valgyti. Kai buvo paklausti, kodėl nevalgo, atsakė: „Taigi duonos nėra!“ Duonos nebuvo nė virtuvėje, reikėjo jos atvežti iš kepyklos.
Išvyka visai mūsų grupei padarė didelį įspūdį ir dar ilgai buvo aptarinėjama vietovėse, iš kurių buvo keliauninkai.
Iš Marijano Sventickio prisiminimų (I). Spindesys ir šešėliai >>>
Marian Święcicki. Życie na wulkanie. New York, 1984.
Iš lenkų kalbos vertė Kęstutis Palikša
1928-aisiais, finansiškai padedant Rajono skyriui, suorganizavau jaunimo išvyką į Nacionalinę parodą Poznanėje. Išvykoje dalyvavo gana didelis skaičius asmenų – daugiau kaip šimtas. Naudojantis proga, jaunimas aplankė Varšuvą, o Poznanėje, apžiūrėję parodą, keletą dienų skyrėme susipažinti su žemės ūkiais Koscian apskrityje.
Čia, matydami Didžiosios Lenkijos ūkius, mūsų grupės nariai patyrė nuostabą, kuri retkarčiais panėšėjo į nepasitikėjimą. Kai aplankėme 25 hektarų ūkį (kuris Poznanėje jau buvo laikomas dideliu), o jame raštinę, ūkinius pastatus su keliolika karvių, pora arklių, vežėčiomis, vežimu ir netgi uždara karieta, kuria šeimininkas važiuodavo į bažnyčią su nuosavu vežiku, abu dėvėdami cilindrus (!), kai kurie keliauninkai, mūsų krašte turintys po 30-40 hektarų, negalėjo patikėti, kad galima gauti pajamų visam tam vien tiktai iš žemės: tad klausė šeimininko, kokias šis dar užimąs pareigas, jei jau gali gyventi kaip valstybės pareigūnas. Jiems tiesiog netilpo galvoje, kai to ūkininko duktė svetainėje atsisėdo prie fortepijono ir užgrojo Šopeno valsą, o po to, tiesiai nuo fortepijono, nuėjo su kitomis merginomis melžti karvių. Kitas ūkininkas turėjo tik cukrinių runkelių plantaciją.
Lankant kitą, tik dešimties hektarų ūkį, nuostaba buvo dar didesnė – mūsiškiai manė, kad jo šeimininkas paprasčiausiai juokauja, kai paklaustas, ar uždirbąs 500 zlotų, atsakė: „Uždirbdamas tik tiek, niekada negalėčiau gyventi taip, kaip gyvenu“. Tik pamatę įvairiausius žemės ūkio padargus ir įrenginius, ėmė juo pasitikėti.
Lankantis parodoje Poznanėje, nemažos eilės susidarydavo prie alkoholio gamintojų firmų, kurios duodavo nemokamai paragauti nedidelius, maždaug 100 gramų mėginius jų gaminamų gėrimų. Taip pat buvo daug juoko pramogų parke, ypač dėl ten esančio „Niagaros krioklio“. Apžiūrėti krioklį galėdavo tik du asmenys, o kai jau būdavo po visko, negalėdavo niekam pasakoti, ką ten tokio matė. Būdavo užlipama laiptais aukštai, oi aukštai, atsisėdama ant patogaus suolelio, ir priešais matydavosi Niagaros vaizdas visoje jo šlovėje. Tik staiga suolelis pakrypdavo atgal, ir sėdintieji krisdavo į gerokai statų šlaitą, pagamintą iš minkštų besisukančių ritinėlių, kuriais greitai nuriedėdavo žemyn. Susižeisti negalėdavo, tačiau drabužiai, ypač ponių, neretai atidengdavo tai, kas įprastai slepiama. Kai kurie priimdavo tą nutikimą su juoku, kiti su prakeiksmais, tačiau ir vieni, ir kiti pasitaisydavo rūbus, susirinkdavo daiktus, iškritusius iš kišenių ir rankinių, ir kuo labiausiai kviesdavo kitus apžiūrėti tą stebuklą.
Tarp keliautojų buvo viena sutuoktinių pora, kur žmona nė per žingsnį nepasitraukdavo nuo vyro. Gyvenome bendrabutyje su atskirais kambariais moterims ir vyrams. Toji žmona įsidėmėjo, kurią lovą gavo jos vyras, ir naktį įsliūkinusi į vyrų kambarį, atsigulė šalia jo. Rytą paaiškėjo, kad tas, su kuriuo taip artimai praleido naktį, nebuvo jos vyras, nes pastarasis kaip sykis buvo susikeitęs lovomis su kažkuo kitu. Buvo truputį linksmumo ir truputį netinkamų pajuokavimų.
Mūsų pirmi pietūs didžiai nustebino poznaniečius, nes pirmu patiekalu padavus sriubą, keliauninkai ilgai delsė valgyti. Kai buvo paklausti, kodėl nevalgo, atsakė: „Taigi duonos nėra!“ Duonos nebuvo nė virtuvėje, reikėjo jos atvežti iš kepyklos.
Išvyka visai mūsų grupei padarė didelį įspūdį ir dar ilgai buvo aptarinėjama vietovėse, iš kurių buvo keliauninkai.
Iš Marijano Sventickio prisiminimų (I). Spindesys ir šešėliai >>>
Marian Święcicki. Życie na wulkanie. New York, 1984.
Iš lenkų kalbos vertė Kęstutis Palikša
