Nerijus Medeišis: „Kiekvieną rugsėjį renkuosi mokyti“ (2026-10-05)
Mokytojas Nerijus Medeišis
(asm. archyvo nuotr.)
Nuo gimtosios Antalksnės kalvų iki Kuršėnų progimnazijos klasių – toks biologijos ir chemijos mokytojo Nerijaus Medeišio kelias, prasidėjęs dar 2006-aisiais, kai jis iš Ignalinos rajono atvyko laimės ieškoti į Vilnių. Šiandien jis atvirai pasakoja apie tai, kodėl atsisakė valstybės tarnautojo karjeros, kaip gimsta tikras ryšis su šiuolaikiniais paaugliais ir kodėl po penkiolikos metų darbo mokykloje jis vis dar kasmet su tuo pačiu jauduliu pasitinka rugsėjo 1-ąją.
Nerijau, esi kilęs iš Antalksnės, Linkmenų krašto, ir viename savo pasakojime esi sakęs, kad 2006-aisiais, baigęs mokyklą, iš mažo kaimelio Ignalinos rajone atklydai laimės ieškoti į Vilnių. Įdomus tas žodis „laimė“. Suprantama, kad žmogus po mokyklos tiesiog išvyksta studijuoti, bet kaip tada įsivaizdavai tą laimę? Ar turėjai kokį konkretų, ar apytikrį įsivaizdavimą, kokio gyvenimo sieksi?
Kadangi įstojau studijuoti ekologiją į Vilniaus universitetą, tai 2006 metais, sužinojęs, kad įstojau į norimą specialybę (nes tais laikais prirašydavome daugybę tų norimų specialybių stojimo paraiškoje), pasiekiau tikslą. Iš esmės tikrai pasijutau labai laimingas, kad galiu pildyti savo svajonę.
Aišku, džiaugiausi, kad tėvai galėjo leisti man mokytis ir galėjau visą savo laiką Vilniuje paskirti pasirinktai specialybei, turiningam laikui ir įdomioms veikloms. Dainavau Vilniaus universiteto dainų ir šokių ansamblyje – dainavimas jame irgi labai prisidėjo prie sėkmingo gyvenimo Vilniuje. Ten susitikau daugybę žmonių, su kai kuriais ir dabar palaikau ryšius. Visai neseniai, beveik po 20 metų, susitikome su studijų draugais, kambariokais ir šalia kituose bendrabučio kambariuose gyvenusiais žmonėmis. Anksčiau būdavome pavieniui, o dabar – su visomis šeimomis, vaikais, smagiai leidome laiką. Tai tokie prisiminimai labai gražūs, o studijų laikotarpis išties buvo laimingas.
Kai buvai dešimtokas, tave patraukė gamtos mokslai. Kas tuo metu dešimtokui buvo įdomiausia gamtoje? Noras būti gamtosaugininku, kažkaip saugoti gamtą, ne tik ją pažinti? Kas paskatino pasirinkti būtent taip žvelgti į gamtą ir su tuo susieti savo gyvenimą?
Gyvenant kaime, tikriausiai iš aplinkos, iš visuomenės elgesio pamatai, kad visgi ne visi žmonės su gamta elgiasi tinkamai ir teisingai. Norėjosi tikriausiai padėti gamtai, kad ji išliktų kuo mažiau pakeista – galbūt kiek naiviai tikėtasi to pasiekti tampant aplinkosaugininku.
Vėliau, atsimenu, atvažiavo kažkada studijų draugai pas mane į tėviškę ir kažkuris iš jų sako: „Dabar suprantu, kodėl tu pasirinkai aplinkosaugos sritį.“ Dėl vaizdo, kurį matai pro langą: gamta, gražios kalvos, už kalvų miškai, žemumose ežerai... Tas turbūt ir paskatino pajusti, jog tai yra labai svarbu ir vertinga. Jiems buvo toks gražus įspūdis – kraštovaizdis, kurį reikia saugoti. O man tai buvo tiesiog mano kiemas: žvelgdamas į namą, į kalvą, į ežerą, į mišką, aš supratau, kodėl noriu būti aplinkosaugininku.
Jeigu dar prisimintumei studijų laikus – minėjai, kad buvo ne tik studijos, bet ir kitos veiklos, ansamblis. Koks tai buvo ansamblis?
Vilniaus universiteto dainų ir šokių ansamblis. Teko per tuos metus skristi į Bostoną (JAV) su ansambliu, susipažinti su ansamblio įkūrėja Genovaite Dumčiūte-Breichmaniene, kuri atvažiavo iš Toronto, kur ji gyveno bei puoselėjo tautinius šokius. Vykome taip pat į Juodkalniją, Italiją, Lenkiją (Punską), Latviją – keliauti teko į daug šalių. Dažniausiai vasaromis, o studijų laikotarpiu nuo rugsėjo iki pavasario – nemažai miestų koncertų salių programų rodyti, džiuginti žiūrovus Švenčionyse, kelis kartus Zarasuose (Ignalinoje neteko, bet netoliese teko).
Pažiūrėjus iš šių dienų, tai tikrai buvo ne tik studijos ar pasirinktos specialybės mokymasis, bet ir kultūrinis gyvenimas Vilniuje. Džiaugiuosi, kad tėvai galėjo leisti studijuoti, tad atsakingai mokiausi, bet galėjau ir šalia studijų turėti kultūrinį gyvenimą.
Ar žmogiškajam augimui daugiau davė pačios studijos, ar veiksmas šalia studijų Vilniuje?
Aš nemanau, kad galima tai atskirti ar pasakyti, „kas būtų, jeigu būtų“. Ar aš būčiau toks pat žmogus, jeigu būčiau neturėjęs to? Pagrindinėje mokykloje jau vesdavom renginius, dainuodavau „Dainų dainelėje“, dalyvauta ir daugybėje šeimos renginių (šeimoje irgi visi dainuodavo nuo vaikystės). Jeigu namuose kildavo koks ginčas, geriausia būdavo padainuoti – tada visi užmiršdavo visokius barnius bei pyktį.
Baigiau muzikos mokyklą, namuose buvo muzikos instrumentų – muzika tiesiog buvo įprasta gyvenimo dalis. Iš laikų universitete – meno kolektyvai, pasirinkau vieną, patiko, ir šešerius metus ganėtinai intensyviai pasinėriau į veiklą. Buvau Ansamblio tarybos narys, choro grupės seniūnas, imdavausi įvairių iniciatyvų, nes tai man buvo svarbu ir įdomu. Ir man atrodo, kad kolektyve būti ir dainuoti – neatsiejama nuo įvairių renginių, bendravimo. Ne tik repeticijos: suorganizuoti įvairius susitikimus, veiklas – baidarių žygiai, vakarienės, šaltibarščių vakarienė, bulvinių blynų... Žodžiu, visokių tų veiklų prisigalvoji, buri aplinkui save žmones, nuo to kolektyvas stiprėja. Ir tada atsiminimai išlieka labai smagūs. Iškeliavus iš tos veiklos (mano atveju – gana staigiai), netgi buvo šiek tiek liūdnoka.
Noriu truputėlį grįžti į mokyklą – Linkmenų mokyklą. Koks buvai mokinys? Kokius mokytojus iki šiol geriausiai prisimeni? Gal ne pavardėmis, bet gal savybėmis, pamokomis, požiūriu į mokinius. Gal nori kai kuriuos ir įvardinti, kažkam padėkoti tokia proga?
Galiu prisiminti ir vardą, pavardę, kabinetą, kuriame suole sėdėjau... Bet išskirčiau mokytoją Danguolę Jutelienę – lietuvių kalbos mokytoją, kuri buvo griežtoka. Ji buvo iš tų mokytojų, kurią labai gerbėme, mokėdavo labai greitai sustyguoti įvairias situacijas į deramą vietą, jeigu tam tikras kilęs juokas klasėje ar šėlsmas peržengdavo ribas. Jai nereikėdavo ilgai raminti mokinių – tikrai tokia mokytoja išlieka atmintyje.
Vėlgi, auklėtoja Dalia Kavaliauskienė, matematikos mokytoja. Ji mokėjo burti klasę, iki šiol klasiokai bendraujame, esame net susitikę po 19 metų 8 klasės baigimo 😊. Tai tikrai labai smagu.
Mokytoja Vilhelmina Vilutienė, chemijos mokytoja, labai mėgusi tvarką, kurios mes visi laikydavomės.
Taip pat Birutė Lazauskienė – biologijos mokytoja, kurios pamokose, kuomet aš mokiausi, tam tikri mokymo metodai atrodė labai keisti, o dabar aš net pats juos naudoju ir visiems sakau: „Čia taip mano biologijos mokytoja darydavo.“ Ji kiekvieną mėnesį keisdavo sėdėjimo vietą. Grupėje – tie patys žmonės, bet visi persėda: tai darome dėl sveiko stuburo, žiūrėsenos, ergonomikos. Dabar daug kalbama apie tai, o tai jau buvo mūsų Linkmenų mokykloje prieš daug metų!
Šiaip ir kitas mokytojas galėčiau paminėti: savo pirmąją mokytoją Bronislavą Drūteikienę, dar Antalksnės pradinėje mokykloje, po to Nijolė Medzevičienė, kuri mane mokė Linkmenyse jau nuo trečios klasės, Bronė Šerėnienė, Loreta Aleknienė, Janina Kavaliauskienė, kun. K. Žemėnas, Ryliškytė, Basys, Mackonienė, vokiečių kalbos mokytoja Marija Kirkienė, kūno kultūros mokytojas a. a. Algis Grigaliūnas, po to Kalmatavičius, fizikos ir technologijų mokytojas Arvydas Medzevičius, Tai žiūrėkite, išvardinau beveik visus mokytojus, tikriausiai visų dalykų!
Tavo labai gera atmintis!
Taip, tikrai!
Po studijų galvojai darbintis į valstybės tarnybą, į gamtosaugos sritį, bet paskui atsirado mokytojo darbas, kurį esi pavadinęs įdomiu ir prasmingu. Kaip atsitiko, kad visgi pasirinkimas nukrypo į mokytojo kelią?
Kai aš buvau dvyliktokas ir man siūlė stoti į pedagogikos sritį, sakiau: „Ne, ne, tikrai nenoriu būti mokytoju.“ Nors man sekėsi iš esmės visi dalykai, biologijoje kažkaip ypatingiau – gal daugiau domėjausi, skaičiau.
Studijuojant bakalauro ir magistrantūros studijose, teko dalyvauti keliuose konkursuose į valstybės tarnybą. Ten norėjau išbandyti, pajausti, kokia tai veikla, ką žmonės ten daro, pasiruošti ateičiai. Ne tiek buvo noras patekti į konkretų darbą, o pasižiūrėti, kas bus po tų studijų – ką reikės veikti? Supratau, kad teks politikų ar vadovų sugalvotus sistemos dalykus įgyvendinti, kurti kažko negalėsi, nes tu būsi tik sraigtelis dideliame mechanizme.
Kažkaip keli draugai išgirdo mano pasvarstymus, kad gal visai norėčiau pabūti mokytoju (neturint pedagoginio išsilavinimo – atsivėrė galimybė rinktis programą „Renkuosi mokyti!“). Aš buvau tos programos ketvirtoje laidoje, ji jau buvo įsivažiavusi prieš keletą metų. Studijų eigoje, lapkričio mėnesį, pastebėjau atranką ir užpildžiau anketą. Po to reikėjo pereiti penkias atrankas: ten atrenka arba ne. Sakiau sau: „Reikia pabandyti, nes gauni pedagogo kvalifikaciją – per dvejus metus įgyji žinių, o po to gali būti laisvas kaip paukštis.“ Jeigu tau patinka tęsti darbą – mokytojauji, arba gali po dvejų metų išeiti.
Buvo keletas tų atrankų, toks azartas: kviečia į kitą pokalbį, į diskusiją, pildyti anketą. Ir sužinojau, kad aš būsiu mokytojas. Tada supranti, kad tikriausiai kažkokių požymių būti mokytoju turi arba programos vykdytojai kažką įžvelgė tavyje. Buvau tarp tų 20 laimingųjų. 2012 metais baiginėjau magistrantūros studijas Vilniaus universitete.
Nerijau, esi kilęs iš Antalksnės, Linkmenų krašto, ir viename savo pasakojime esi sakęs, kad 2006-aisiais, baigęs mokyklą, iš mažo kaimelio Ignalinos rajone atklydai laimės ieškoti į Vilnių. Įdomus tas žodis „laimė“. Suprantama, kad žmogus po mokyklos tiesiog išvyksta studijuoti, bet kaip tada įsivaizdavai tą laimę? Ar turėjai kokį konkretų, ar apytikrį įsivaizdavimą, kokio gyvenimo sieksi?
Kadangi įstojau studijuoti ekologiją į Vilniaus universitetą, tai 2006 metais, sužinojęs, kad įstojau į norimą specialybę (nes tais laikais prirašydavome daugybę tų norimų specialybių stojimo paraiškoje), pasiekiau tikslą. Iš esmės tikrai pasijutau labai laimingas, kad galiu pildyti savo svajonę.
Aišku, džiaugiausi, kad tėvai galėjo leisti man mokytis ir galėjau visą savo laiką Vilniuje paskirti pasirinktai specialybei, turiningam laikui ir įdomioms veikloms. Dainavau Vilniaus universiteto dainų ir šokių ansamblyje – dainavimas jame irgi labai prisidėjo prie sėkmingo gyvenimo Vilniuje. Ten susitikau daugybę žmonių, su kai kuriais ir dabar palaikau ryšius. Visai neseniai, beveik po 20 metų, susitikome su studijų draugais, kambariokais ir šalia kituose bendrabučio kambariuose gyvenusiais žmonėmis. Anksčiau būdavome pavieniui, o dabar – su visomis šeimomis, vaikais, smagiai leidome laiką. Tai tokie prisiminimai labai gražūs, o studijų laikotarpis išties buvo laimingas.
Kai buvai dešimtokas, tave patraukė gamtos mokslai. Kas tuo metu dešimtokui buvo įdomiausia gamtoje? Noras būti gamtosaugininku, kažkaip saugoti gamtą, ne tik ją pažinti? Kas paskatino pasirinkti būtent taip žvelgti į gamtą ir su tuo susieti savo gyvenimą?
Gyvenant kaime, tikriausiai iš aplinkos, iš visuomenės elgesio pamatai, kad visgi ne visi žmonės su gamta elgiasi tinkamai ir teisingai. Norėjosi tikriausiai padėti gamtai, kad ji išliktų kuo mažiau pakeista – galbūt kiek naiviai tikėtasi to pasiekti tampant aplinkosaugininku.
Vėliau, atsimenu, atvažiavo kažkada studijų draugai pas mane į tėviškę ir kažkuris iš jų sako: „Dabar suprantu, kodėl tu pasirinkai aplinkosaugos sritį.“ Dėl vaizdo, kurį matai pro langą: gamta, gražios kalvos, už kalvų miškai, žemumose ežerai... Tas turbūt ir paskatino pajusti, jog tai yra labai svarbu ir vertinga. Jiems buvo toks gražus įspūdis – kraštovaizdis, kurį reikia saugoti. O man tai buvo tiesiog mano kiemas: žvelgdamas į namą, į kalvą, į ežerą, į mišką, aš supratau, kodėl noriu būti aplinkosaugininku.
Jeigu dar prisimintumei studijų laikus – minėjai, kad buvo ne tik studijos, bet ir kitos veiklos, ansamblis. Koks tai buvo ansamblis?
Vilniaus universiteto dainų ir šokių ansamblis. Teko per tuos metus skristi į Bostoną (JAV) su ansambliu, susipažinti su ansamblio įkūrėja Genovaite Dumčiūte-Breichmaniene, kuri atvažiavo iš Toronto, kur ji gyveno bei puoselėjo tautinius šokius. Vykome taip pat į Juodkalniją, Italiją, Lenkiją (Punską), Latviją – keliauti teko į daug šalių. Dažniausiai vasaromis, o studijų laikotarpiu nuo rugsėjo iki pavasario – nemažai miestų koncertų salių programų rodyti, džiuginti žiūrovus Švenčionyse, kelis kartus Zarasuose (Ignalinoje neteko, bet netoliese teko).
Pažiūrėjus iš šių dienų, tai tikrai buvo ne tik studijos ar pasirinktos specialybės mokymasis, bet ir kultūrinis gyvenimas Vilniuje. Džiaugiuosi, kad tėvai galėjo leisti studijuoti, tad atsakingai mokiausi, bet galėjau ir šalia studijų turėti kultūrinį gyvenimą.
Ar žmogiškajam augimui daugiau davė pačios studijos, ar veiksmas šalia studijų Vilniuje?
Aš nemanau, kad galima tai atskirti ar pasakyti, „kas būtų, jeigu būtų“. Ar aš būčiau toks pat žmogus, jeigu būčiau neturėjęs to? Pagrindinėje mokykloje jau vesdavom renginius, dainuodavau „Dainų dainelėje“, dalyvauta ir daugybėje šeimos renginių (šeimoje irgi visi dainuodavo nuo vaikystės). Jeigu namuose kildavo koks ginčas, geriausia būdavo padainuoti – tada visi užmiršdavo visokius barnius bei pyktį.
Baigiau muzikos mokyklą, namuose buvo muzikos instrumentų – muzika tiesiog buvo įprasta gyvenimo dalis. Iš laikų universitete – meno kolektyvai, pasirinkau vieną, patiko, ir šešerius metus ganėtinai intensyviai pasinėriau į veiklą. Buvau Ansamblio tarybos narys, choro grupės seniūnas, imdavausi įvairių iniciatyvų, nes tai man buvo svarbu ir įdomu. Ir man atrodo, kad kolektyve būti ir dainuoti – neatsiejama nuo įvairių renginių, bendravimo. Ne tik repeticijos: suorganizuoti įvairius susitikimus, veiklas – baidarių žygiai, vakarienės, šaltibarščių vakarienė, bulvinių blynų... Žodžiu, visokių tų veiklų prisigalvoji, buri aplinkui save žmones, nuo to kolektyvas stiprėja. Ir tada atsiminimai išlieka labai smagūs. Iškeliavus iš tos veiklos (mano atveju – gana staigiai), netgi buvo šiek tiek liūdnoka.
Noriu truputėlį grįžti į mokyklą – Linkmenų mokyklą. Koks buvai mokinys? Kokius mokytojus iki šiol geriausiai prisimeni? Gal ne pavardėmis, bet gal savybėmis, pamokomis, požiūriu į mokinius. Gal nori kai kuriuos ir įvardinti, kažkam padėkoti tokia proga?
Galiu prisiminti ir vardą, pavardę, kabinetą, kuriame suole sėdėjau... Bet išskirčiau mokytoją Danguolę Jutelienę – lietuvių kalbos mokytoją, kuri buvo griežtoka. Ji buvo iš tų mokytojų, kurią labai gerbėme, mokėdavo labai greitai sustyguoti įvairias situacijas į deramą vietą, jeigu tam tikras kilęs juokas klasėje ar šėlsmas peržengdavo ribas. Jai nereikėdavo ilgai raminti mokinių – tikrai tokia mokytoja išlieka atmintyje.
Vėlgi, auklėtoja Dalia Kavaliauskienė, matematikos mokytoja. Ji mokėjo burti klasę, iki šiol klasiokai bendraujame, esame net susitikę po 19 metų 8 klasės baigimo 😊. Tai tikrai labai smagu.
Mokytoja Vilhelmina Vilutienė, chemijos mokytoja, labai mėgusi tvarką, kurios mes visi laikydavomės.
Taip pat Birutė Lazauskienė – biologijos mokytoja, kurios pamokose, kuomet aš mokiausi, tam tikri mokymo metodai atrodė labai keisti, o dabar aš net pats juos naudoju ir visiems sakau: „Čia taip mano biologijos mokytoja darydavo.“ Ji kiekvieną mėnesį keisdavo sėdėjimo vietą. Grupėje – tie patys žmonės, bet visi persėda: tai darome dėl sveiko stuburo, žiūrėsenos, ergonomikos. Dabar daug kalbama apie tai, o tai jau buvo mūsų Linkmenų mokykloje prieš daug metų!
Šiaip ir kitas mokytojas galėčiau paminėti: savo pirmąją mokytoją Bronislavą Drūteikienę, dar Antalksnės pradinėje mokykloje, po to Nijolė Medzevičienė, kuri mane mokė Linkmenyse jau nuo trečios klasės, Bronė Šerėnienė, Loreta Aleknienė, Janina Kavaliauskienė, kun. K. Žemėnas, Ryliškytė, Basys, Mackonienė, vokiečių kalbos mokytoja Marija Kirkienė, kūno kultūros mokytojas a. a. Algis Grigaliūnas, po to Kalmatavičius, fizikos ir technologijų mokytojas Arvydas Medzevičius, Tai žiūrėkite, išvardinau beveik visus mokytojus, tikriausiai visų dalykų!
Tavo labai gera atmintis!
Taip, tikrai!
Po studijų galvojai darbintis į valstybės tarnybą, į gamtosaugos sritį, bet paskui atsirado mokytojo darbas, kurį esi pavadinęs įdomiu ir prasmingu. Kaip atsitiko, kad visgi pasirinkimas nukrypo į mokytojo kelią?
Kai aš buvau dvyliktokas ir man siūlė stoti į pedagogikos sritį, sakiau: „Ne, ne, tikrai nenoriu būti mokytoju.“ Nors man sekėsi iš esmės visi dalykai, biologijoje kažkaip ypatingiau – gal daugiau domėjausi, skaičiau.
Studijuojant bakalauro ir magistrantūros studijose, teko dalyvauti keliuose konkursuose į valstybės tarnybą. Ten norėjau išbandyti, pajausti, kokia tai veikla, ką žmonės ten daro, pasiruošti ateičiai. Ne tiek buvo noras patekti į konkretų darbą, o pasižiūrėti, kas bus po tų studijų – ką reikės veikti? Supratau, kad teks politikų ar vadovų sugalvotus sistemos dalykus įgyvendinti, kurti kažko negalėsi, nes tu būsi tik sraigtelis dideliame mechanizme.
Kažkaip keli draugai išgirdo mano pasvarstymus, kad gal visai norėčiau pabūti mokytoju (neturint pedagoginio išsilavinimo – atsivėrė galimybė rinktis programą „Renkuosi mokyti!“). Aš buvau tos programos ketvirtoje laidoje, ji jau buvo įsivažiavusi prieš keletą metų. Studijų eigoje, lapkričio mėnesį, pastebėjau atranką ir užpildžiau anketą. Po to reikėjo pereiti penkias atrankas: ten atrenka arba ne. Sakiau sau: „Reikia pabandyti, nes gauni pedagogo kvalifikaciją – per dvejus metus įgyji žinių, o po to gali būti laisvas kaip paukštis.“ Jeigu tau patinka tęsti darbą – mokytojauji, arba gali po dvejų metų išeiti.
Buvo keletas tų atrankų, toks azartas: kviečia į kitą pokalbį, į diskusiją, pildyti anketą. Ir sužinojau, kad aš būsiu mokytojas. Tada supranti, kad tikriausiai kažkokių požymių būti mokytoju turi arba programos vykdytojai kažką įžvelgė tavyje. Buvau tarp tų 20 laimingųjų. 2012 metais baiginėjau magistrantūros studijas Vilniaus universitete.
Su šeima (asm. archyvo nuotr.)
Ir tada – kodėl Kuršėnai? Aš suprantu, kad buvo planas dvejus metus, kurie numatyti programoje, dirbti mokytoju ir paskui turbūt grįžti į Vilnių. Bet kažkaip Kuršėnai atsirado ir Kuršėnai pasiliko?
Sukūrus šeimą, pasiliko. Nors pradžioje visiškai nepažinojau Kuršėnų. Kai kurie kandidatai įrašė tik Vilnių ar Kauną, kad tik ten norėtų dirbti, o aš neapribojau savo galimo darbo erdvės. Tad ir atsidūriau Kuršėnuose. Kuršėnus buvau matęs tiktai vieną kartą – kai kažkada iš Ignalinos važiavom su gimnazistais į Palangą. Prisimenu, kad pravažiavome Kuršėnų miestelį, ir viskas, aš daugiau apie juos nieko nežinojau (na, „Kuršėnų vyniotinis“ kažkaip dar buvo girdėtas).
Atsidūręs čia, gimnazijoje pavadavau motinystės atostogose esančią biologijos mokytoją, ir po kurio laiko pajutau, kad noriu pasilikti. Nors sutartis buvo dvejiems metams, bet šalia esančioje progimnazijoje (pirmų–aštuntų klasių mokykloje) biologijos mokytoja buvo garbingo amžiaus, išėjo į pensiją, ir man atėjus ji dar padirbo keletą mėnesių, ligos metu ją pavadavau, o vėliau perėmiau gana didelį krūvį: gamtos mokslų, biologijos ir chemijos pamokas penktokams-aštuntokams.
Tapau auklėtoju – dabar jau trečia mano laida septintokų! Nuo to laiko, kai pradėjau dirbti, vieni pirmųjų mano auklėtinių dabar jau baigė universitetus, o kiti jau bus vienuoliktokai, trečiokai gimnazijoje.
Kuršėnuose sukūriau šeimą. Prieš dešimt metų susipažinau su žmona – ji irgi mokytoja. Sukūrėme šeimą. Ir nors prieš kokius septynerius metus buvo pasiūlymų grįžti į Vilnių, bet supratau, kad turiu pasilikti čia. Šis miestelis turi savo žavesio – čia nėra didmiesčio ritmo. Tai nemažas miestas, turintis keturias mokyklas, profesinę mokyklą, parduotuvių, bet šalia labai graži gamta, veikia stipri bendruomenė. Nuvažiavus į didesnį miestą (Kauną ar Vilnių) – smagu, bet tikrai neliūdžiu, kad negyvenu vaikystės svajonių mieste (Vilniuje), kurį daugelis linkmeniškių įsivaizdavo ir kaip savo svajonių miestą. Dabar su šeima turime viską, ko reikia, čia, Kuršėnuose.
Apie profesinę, praktinę patirtį: skaičiau tokią citatą, kad tave tiesiog žavi jauni žmonės, jų noras pažinti pasaulį ir domėjimasis. Šiandien vaikai, atrodo, daug laiko praleidžia socialiniuose tinkluose, telefonuose... Ar iš tikrųjų šiandieniniai vaikai turi norą domėtis? Kokie tie vaikai, Tavo paties požiūriu, yra šiandien?
Mes irgi su sesėmis žaisdavome tankus ir „Super Mario“ prie kompiuterių, o tėvai dažnai sakydavo: „Per daug čia sėdi.“ Vėliau atsirado kiti žaidimai, telefonai, „gyvatėlė“. Dabar tiesiog yra kitokie žaidimai.
Tikrai daug laiko paaugliai praleidžia prie telefonų, bet nereikėtų jų dėl to „nurašyti“. Dalis vaikų gana lengvai atsitraukia nuo ekranų, jeigu pasiūlai kokią nors įdomesnę veiklą. Galų gale, jie bendrauja vieni su kitais ir gyvai – jie nėra „zombiai“, kurie tik susirašinėja. Mano mokykloje jie nori mokytis, laukia bendravimo, bendradarbiavimo su kitais. Socialumas yra viena iš žmogui būtinų aspektų – būti kartu su kitais.
Aš dėstau biologiją, chemiją, tačiau mokinių atžvilgiu laikausi tokios nuostatos: tu neprivalai žinoti fotosintezės formulės, kad galėtum kažką išmokti apie žmogų ar gamtą. Mano mokiniai galbūt išmoksta kažko apie invazinius augalus, apie paukščių lesinimą žiemą, kai yra sniego, dalis jų kelia inkilus, dalis nekelia, bet tie, kurie kelia, jie arba konstruoja, tada siunčia man nuotraukas, kaip darė, kaip matavo, pjaustė, filmavo, kaip tėčiai kartu matavo, kiti, galbūt, pirko inkilus.
Džiugina, kad tiems vaikams tikrai įdomu. Žinoma, kartais norėtųsi, kad viską išmoktų, žinotų, mokėtų ir gautų dešimtukus. Bet laikas, kurį praleidi... Dirbdamas aplinkos apsaugos agentūroje galėčiau paruošti lankstinukus, juos dalinti arba kažkam nusiųsti. O čia, būdamas mokykloje, tu gali kalbėti gyva kalba, ruošti vaiką gyvenimui, o ne tik „įkalti“ kažkokias žinias. Tu gyveni su žmonėmis, augi, prisidedi prie jų formavimo. Kažką jie iš tavęs kaip iš žmogaus pasiima – nebūtinai kaip biologijos mokytojo, bet tiesiog kaip žmogaus, kuris be viso to dar ir propaguoja tautinius šokius, yra savo šalies patriotas. Jeigu mokinys iš biologijos ir gaus ketvertą, aš nelaikau, kad jis blogas mokinys ar blogas žmogus. Mano dalykas – biologija ir chemija, bet jeigu jie to nesimoko – nenuvertinu. Jeigu jie pasirinks mediciną, odontologiją – bus labai džiugu ir malonu, bet svarbiausia būti ateityje geromis mamomis, tėčiais ir piliečiais.
O jeigu iš kitos pusės pažiūrėtume: pačiam kaip žmogui mokykla, profesija ir santykis su vaikais – ką davė, užaugino viduje? Kokias savybes, požiūrį?
Būdamas mokytoju visada mokaisi iš vaikų. Išmoksti suprasti kitokį, bandyti tą patį dalyką pasakyti kitais žodžiais, suprasti kito nuomonę, prieiti prie jo. Nes kartais mokinys nenori mokytis, galbūt namuose valgyti neturėjo, jo žmogiškieji poreikiai nėra patenkinti. Mokykloje visada mokaisi. Mokiniai yra vaikai, žmonės, su kuriais kuri tam tikrą ryšį. Džiaugiuosi savo darbu – ateina mokiniai, ir tada tu susidėlioji santykį, sukuri tam tikrą ryšį, plėtoji jį, duodi ne tik biologijos, bet bendrai gyvenimiškas žinias, išmoksti mokytis, kad ir jiems dėl to santykio ateityje būtų geriau. Ir turi priimti juos tokius, kokie jie yra. Jeigu blokuosi ir nesimokysi, netobulėsi – nieko gero nebus.
Taip pat skaičiau, kad pirmaisiais metais mokiniai kviesdavo tave alaus išgerti... Noriu paklausti apie ribas. Tavo supratimas apie ribas tarp mokytojo ir mokinio per visus darbo metus pasikeitė, ar įsitvirtino toks, koks yra?
Visada rugsėjis yra naujo mokytojo ribų bandymas. Mokiniai tikrina, koks tas mokytojas yra. Kai pradėjau dirbti, man buvo 24-eri, o tam mokiniui, kuris kvietė alaus išgerti – 18. Sakiau: „Kai turėsi tiek metų, kai bus galima vartoti alkoholį ir turėsi mokyklos baigimo pažymėjimą – galėsim nueiti.“ Bet žinote, galiausiai vieną dieną nuėjome. Jis mane susitiko studijuodamas jau trečiame kurse.
Tai savaime suprantamas dalykas, kad tokie dalykai nevyksta: „Tu esi mano mokinys, o kai nebūsi – galėsim papramogauti.“
Šiandien jau niekas panašių dalykų nebesiūlo, o jei pasiūlytų – atsakyčiau tą patį. Vaikai jaučia ribas, ir dabar jų klausimai kitokie, viskas suprantama.
Neseniai garsus mokytojas Miša Jakobas pasakė tokią mintį: „Aš sergu mokytoju.“ Kaip tau pačiam skamba toks posakis? Ar save atpažįsti tuose žodžiuose, kad mokytojavimas yra ne tik darbas, kuris baigiasi užvėrus mokyklos duris, o gal gyvenimo būdas arba pašaukimas?
Visai neseniai giminaičiai buvo aplankę, tuomet irgi užsidegiau pasakoti apie gamtą. Taip pat teko išbandyti ir gamtos gido veiklą apylinkėse – baigiau gido kursus. Iš tiesų, man tai labai patinka – kalbėti, aiškinti. Kai iš auditorijos kyla kažkoks klausimas, aš tada visiškai užsidegu pasakoti! Mano, kaip mokytojo, noras yra užvesti vaikus ar, kaip gido, suaugusius žmones ant to kelio, kuriame jie patys domėtųsi, rastų jiems įdomių žinių. Jeigu kažkas užklausia kažką apie paukščius, medžius, augalus, tada galiu ilgai pasakoti, bet manau, kad svarbiau žmogų tiesiog užvesti ant kelio.
Aš manau, kad aš irgi „sergu mokytoju“, nes kiekvienais metais džiaugiuosi ir sutinku rugsėjo pirmąją su savotišku jauduliu, su pasiryžimu, kad „šiais metais tai jau visus išmokysiu!“ Aišku, po to būna visko – imi suprasti, kad kažkam neįdomu, o kažkas kaip tik tau kelia didelius lūkesčius. Bet aš pasikartosiu, kad nemokau vien fotosintezės formulių, o dirbu tam, kad mano buvimas mokytoju padėtų vaikui tapti puikiu žmogumi.
Jeigu vieną rytą atsibudęs sakysiu, kad nenoriu į mokyklą... Ne tai, kad „noriu dar išsimiegoti“, bet kad „nebenoriu į mokyklą“ – tuomet manau, kad nereikia būti mokytoju, nes tada tu neši negatyvią mintį ugdytiniams. Sakyčiau, kad per visus 15 metų kiekvieną rugsėjį renkuosi mokyti. Apie tai, kad galėčiau nebūti mokytoju, net negalvoju. Buvo siūlymų eiti dirbti direktoriaus pavaduotoju ar į kitas mokyklas darbuotis administracijoje, bet aš nenoriu dirbti administracijoje – aš noriu dirbti su mokiniais. Man labiau patinka darbas tiesiogiai su mokiniais. Matau tame prasmę, ir kol matau prasmę, tol bandau realizuoti save.
Kalbant apie tam tikrus pasiekimus – esi gavęs Metų mokytojo titulą. Tikrai pastebėtas, įvertintas ne tik Kuršėnuose, bet ir visoje Lietuvoje. Ar tai paskatinimas, patvirtinimas, kad „esu savo vietoje“, kad „darau tai, ką reikia ir taip, kaip reikia“?
Šiaulių rajonas mane nominavo. Dėmesys, nuotrauka LRT portale – tokie labai malonūs dalykai. Bet viskas prasidėjo labai paprastai: tiesiog pasiūlė kažkokią veiklą, tapti vadovėlio bendraautoriumi – pabandyti rašyti vadovėlį su kolegomis. Sutinki, o po to žiūri – vadovėlis, antras, trečias, pratybų sąsiuviniai. Dabar netgi atostogų metu tokias užduotis rengiau, projektą... Tiesiog tame įžvelgi prasmę. Ir kai turi vadovėlį, kažkas pagyrė – „Koks geras vadovėlis, koks puikus skyrelis!“ – labai patinka, kad ne tik mokiniai pastebi.
O kvalifikacija... Tai labai žemiškas dalykas – eksperto kvalifikacija galioja penkerius metus (po penkerių metų ekspertai vertinami iš naujo). Šeimoje yra didžiulis palaikymas ir supratimas, aišku, yra palaikymas iš draugų, kolegų, tėvų.
Ir pabaigai – nuo ko pradėjome, tuo ir pabaikime: gimtine. Kaip dažnai grįžti į gimtinę? Ar pasiilgsti gamtos, žmonių? Savaime suprantama, kad šeimos narių... Ir ko palinkėtumei Linkmenų krašto žmonėms?
Grįžtu kartą per mėnesį. Kaip stengiausi nuo pat įsikūrimo Kuršėnuose, taip ir išliko – bent vieną kartą per mėnesį (vasarą, kuomet nebūdavo pamokų, grįždavau ilgesniam laikui atostogų). O dabar su visa šeima: džiaugiuosi, kad mano tėvai sveiki, važiuoju pas juos būti su jais kartais ir du savaitgalius per mėnesį. Penktadienį vakare atvažiuojam, sekmadienį grįžtam (atstumas – beveik keturios valandos važiavimo per Šiaulius, Pasvalį, Kupiškį, Uteną).
Labai smagu sutikti žmones – kartais nuvažiavus į Ignaliną ar Uteną, smagu girdėti aukštaitišką kalbą – net parduotuvėje labai gera klausyti pasikalbėjimų. Labai malonus jausmas!
Linkmenų seniūnijos gyventojams, kraštiečiams, ignaliniečiams – ir visiems žmonėms linkiu mylėti savo kraštą, džiaugtis juo, stengtis būti gerais žmonėmis. Būti savo krašto patriotais, nešančiais savo krašto vėliavą ir garsinančiais Linkmenis.
Ačiū už pokalbį ir kuo didžiausios sėkmės darbe!
© Kalbino linkmenys.info komanda
Sukūrus šeimą, pasiliko. Nors pradžioje visiškai nepažinojau Kuršėnų. Kai kurie kandidatai įrašė tik Vilnių ar Kauną, kad tik ten norėtų dirbti, o aš neapribojau savo galimo darbo erdvės. Tad ir atsidūriau Kuršėnuose. Kuršėnus buvau matęs tiktai vieną kartą – kai kažkada iš Ignalinos važiavom su gimnazistais į Palangą. Prisimenu, kad pravažiavome Kuršėnų miestelį, ir viskas, aš daugiau apie juos nieko nežinojau (na, „Kuršėnų vyniotinis“ kažkaip dar buvo girdėtas).
Atsidūręs čia, gimnazijoje pavadavau motinystės atostogose esančią biologijos mokytoją, ir po kurio laiko pajutau, kad noriu pasilikti. Nors sutartis buvo dvejiems metams, bet šalia esančioje progimnazijoje (pirmų–aštuntų klasių mokykloje) biologijos mokytoja buvo garbingo amžiaus, išėjo į pensiją, ir man atėjus ji dar padirbo keletą mėnesių, ligos metu ją pavadavau, o vėliau perėmiau gana didelį krūvį: gamtos mokslų, biologijos ir chemijos pamokas penktokams-aštuntokams.
Tapau auklėtoju – dabar jau trečia mano laida septintokų! Nuo to laiko, kai pradėjau dirbti, vieni pirmųjų mano auklėtinių dabar jau baigė universitetus, o kiti jau bus vienuoliktokai, trečiokai gimnazijoje.
Kuršėnuose sukūriau šeimą. Prieš dešimt metų susipažinau su žmona – ji irgi mokytoja. Sukūrėme šeimą. Ir nors prieš kokius septynerius metus buvo pasiūlymų grįžti į Vilnių, bet supratau, kad turiu pasilikti čia. Šis miestelis turi savo žavesio – čia nėra didmiesčio ritmo. Tai nemažas miestas, turintis keturias mokyklas, profesinę mokyklą, parduotuvių, bet šalia labai graži gamta, veikia stipri bendruomenė. Nuvažiavus į didesnį miestą (Kauną ar Vilnių) – smagu, bet tikrai neliūdžiu, kad negyvenu vaikystės svajonių mieste (Vilniuje), kurį daugelis linkmeniškių įsivaizdavo ir kaip savo svajonių miestą. Dabar su šeima turime viską, ko reikia, čia, Kuršėnuose.
Apie profesinę, praktinę patirtį: skaičiau tokią citatą, kad tave tiesiog žavi jauni žmonės, jų noras pažinti pasaulį ir domėjimasis. Šiandien vaikai, atrodo, daug laiko praleidžia socialiniuose tinkluose, telefonuose... Ar iš tikrųjų šiandieniniai vaikai turi norą domėtis? Kokie tie vaikai, Tavo paties požiūriu, yra šiandien?
Mes irgi su sesėmis žaisdavome tankus ir „Super Mario“ prie kompiuterių, o tėvai dažnai sakydavo: „Per daug čia sėdi.“ Vėliau atsirado kiti žaidimai, telefonai, „gyvatėlė“. Dabar tiesiog yra kitokie žaidimai.
Tikrai daug laiko paaugliai praleidžia prie telefonų, bet nereikėtų jų dėl to „nurašyti“. Dalis vaikų gana lengvai atsitraukia nuo ekranų, jeigu pasiūlai kokią nors įdomesnę veiklą. Galų gale, jie bendrauja vieni su kitais ir gyvai – jie nėra „zombiai“, kurie tik susirašinėja. Mano mokykloje jie nori mokytis, laukia bendravimo, bendradarbiavimo su kitais. Socialumas yra viena iš žmogui būtinų aspektų – būti kartu su kitais.
Aš dėstau biologiją, chemiją, tačiau mokinių atžvilgiu laikausi tokios nuostatos: tu neprivalai žinoti fotosintezės formulės, kad galėtum kažką išmokti apie žmogų ar gamtą. Mano mokiniai galbūt išmoksta kažko apie invazinius augalus, apie paukščių lesinimą žiemą, kai yra sniego, dalis jų kelia inkilus, dalis nekelia, bet tie, kurie kelia, jie arba konstruoja, tada siunčia man nuotraukas, kaip darė, kaip matavo, pjaustė, filmavo, kaip tėčiai kartu matavo, kiti, galbūt, pirko inkilus.
Džiugina, kad tiems vaikams tikrai įdomu. Žinoma, kartais norėtųsi, kad viską išmoktų, žinotų, mokėtų ir gautų dešimtukus. Bet laikas, kurį praleidi... Dirbdamas aplinkos apsaugos agentūroje galėčiau paruošti lankstinukus, juos dalinti arba kažkam nusiųsti. O čia, būdamas mokykloje, tu gali kalbėti gyva kalba, ruošti vaiką gyvenimui, o ne tik „įkalti“ kažkokias žinias. Tu gyveni su žmonėmis, augi, prisidedi prie jų formavimo. Kažką jie iš tavęs kaip iš žmogaus pasiima – nebūtinai kaip biologijos mokytojo, bet tiesiog kaip žmogaus, kuris be viso to dar ir propaguoja tautinius šokius, yra savo šalies patriotas. Jeigu mokinys iš biologijos ir gaus ketvertą, aš nelaikau, kad jis blogas mokinys ar blogas žmogus. Mano dalykas – biologija ir chemija, bet jeigu jie to nesimoko – nenuvertinu. Jeigu jie pasirinks mediciną, odontologiją – bus labai džiugu ir malonu, bet svarbiausia būti ateityje geromis mamomis, tėčiais ir piliečiais.
O jeigu iš kitos pusės pažiūrėtume: pačiam kaip žmogui mokykla, profesija ir santykis su vaikais – ką davė, užaugino viduje? Kokias savybes, požiūrį?
Būdamas mokytoju visada mokaisi iš vaikų. Išmoksti suprasti kitokį, bandyti tą patį dalyką pasakyti kitais žodžiais, suprasti kito nuomonę, prieiti prie jo. Nes kartais mokinys nenori mokytis, galbūt namuose valgyti neturėjo, jo žmogiškieji poreikiai nėra patenkinti. Mokykloje visada mokaisi. Mokiniai yra vaikai, žmonės, su kuriais kuri tam tikrą ryšį. Džiaugiuosi savo darbu – ateina mokiniai, ir tada tu susidėlioji santykį, sukuri tam tikrą ryšį, plėtoji jį, duodi ne tik biologijos, bet bendrai gyvenimiškas žinias, išmoksti mokytis, kad ir jiems dėl to santykio ateityje būtų geriau. Ir turi priimti juos tokius, kokie jie yra. Jeigu blokuosi ir nesimokysi, netobulėsi – nieko gero nebus.
Taip pat skaičiau, kad pirmaisiais metais mokiniai kviesdavo tave alaus išgerti... Noriu paklausti apie ribas. Tavo supratimas apie ribas tarp mokytojo ir mokinio per visus darbo metus pasikeitė, ar įsitvirtino toks, koks yra?
Visada rugsėjis yra naujo mokytojo ribų bandymas. Mokiniai tikrina, koks tas mokytojas yra. Kai pradėjau dirbti, man buvo 24-eri, o tam mokiniui, kuris kvietė alaus išgerti – 18. Sakiau: „Kai turėsi tiek metų, kai bus galima vartoti alkoholį ir turėsi mokyklos baigimo pažymėjimą – galėsim nueiti.“ Bet žinote, galiausiai vieną dieną nuėjome. Jis mane susitiko studijuodamas jau trečiame kurse.
Tai savaime suprantamas dalykas, kad tokie dalykai nevyksta: „Tu esi mano mokinys, o kai nebūsi – galėsim papramogauti.“
Šiandien jau niekas panašių dalykų nebesiūlo, o jei pasiūlytų – atsakyčiau tą patį. Vaikai jaučia ribas, ir dabar jų klausimai kitokie, viskas suprantama.
Neseniai garsus mokytojas Miša Jakobas pasakė tokią mintį: „Aš sergu mokytoju.“ Kaip tau pačiam skamba toks posakis? Ar save atpažįsti tuose žodžiuose, kad mokytojavimas yra ne tik darbas, kuris baigiasi užvėrus mokyklos duris, o gal gyvenimo būdas arba pašaukimas?
Visai neseniai giminaičiai buvo aplankę, tuomet irgi užsidegiau pasakoti apie gamtą. Taip pat teko išbandyti ir gamtos gido veiklą apylinkėse – baigiau gido kursus. Iš tiesų, man tai labai patinka – kalbėti, aiškinti. Kai iš auditorijos kyla kažkoks klausimas, aš tada visiškai užsidegu pasakoti! Mano, kaip mokytojo, noras yra užvesti vaikus ar, kaip gido, suaugusius žmones ant to kelio, kuriame jie patys domėtųsi, rastų jiems įdomių žinių. Jeigu kažkas užklausia kažką apie paukščius, medžius, augalus, tada galiu ilgai pasakoti, bet manau, kad svarbiau žmogų tiesiog užvesti ant kelio.
Aš manau, kad aš irgi „sergu mokytoju“, nes kiekvienais metais džiaugiuosi ir sutinku rugsėjo pirmąją su savotišku jauduliu, su pasiryžimu, kad „šiais metais tai jau visus išmokysiu!“ Aišku, po to būna visko – imi suprasti, kad kažkam neįdomu, o kažkas kaip tik tau kelia didelius lūkesčius. Bet aš pasikartosiu, kad nemokau vien fotosintezės formulių, o dirbu tam, kad mano buvimas mokytoju padėtų vaikui tapti puikiu žmogumi.
Jeigu vieną rytą atsibudęs sakysiu, kad nenoriu į mokyklą... Ne tai, kad „noriu dar išsimiegoti“, bet kad „nebenoriu į mokyklą“ – tuomet manau, kad nereikia būti mokytoju, nes tada tu neši negatyvią mintį ugdytiniams. Sakyčiau, kad per visus 15 metų kiekvieną rugsėjį renkuosi mokyti. Apie tai, kad galėčiau nebūti mokytoju, net negalvoju. Buvo siūlymų eiti dirbti direktoriaus pavaduotoju ar į kitas mokyklas darbuotis administracijoje, bet aš nenoriu dirbti administracijoje – aš noriu dirbti su mokiniais. Man labiau patinka darbas tiesiogiai su mokiniais. Matau tame prasmę, ir kol matau prasmę, tol bandau realizuoti save.
Kalbant apie tam tikrus pasiekimus – esi gavęs Metų mokytojo titulą. Tikrai pastebėtas, įvertintas ne tik Kuršėnuose, bet ir visoje Lietuvoje. Ar tai paskatinimas, patvirtinimas, kad „esu savo vietoje“, kad „darau tai, ką reikia ir taip, kaip reikia“?
Šiaulių rajonas mane nominavo. Dėmesys, nuotrauka LRT portale – tokie labai malonūs dalykai. Bet viskas prasidėjo labai paprastai: tiesiog pasiūlė kažkokią veiklą, tapti vadovėlio bendraautoriumi – pabandyti rašyti vadovėlį su kolegomis. Sutinki, o po to žiūri – vadovėlis, antras, trečias, pratybų sąsiuviniai. Dabar netgi atostogų metu tokias užduotis rengiau, projektą... Tiesiog tame įžvelgi prasmę. Ir kai turi vadovėlį, kažkas pagyrė – „Koks geras vadovėlis, koks puikus skyrelis!“ – labai patinka, kad ne tik mokiniai pastebi.
O kvalifikacija... Tai labai žemiškas dalykas – eksperto kvalifikacija galioja penkerius metus (po penkerių metų ekspertai vertinami iš naujo). Šeimoje yra didžiulis palaikymas ir supratimas, aišku, yra palaikymas iš draugų, kolegų, tėvų.
Ir pabaigai – nuo ko pradėjome, tuo ir pabaikime: gimtine. Kaip dažnai grįžti į gimtinę? Ar pasiilgsti gamtos, žmonių? Savaime suprantama, kad šeimos narių... Ir ko palinkėtumei Linkmenų krašto žmonėms?
Grįžtu kartą per mėnesį. Kaip stengiausi nuo pat įsikūrimo Kuršėnuose, taip ir išliko – bent vieną kartą per mėnesį (vasarą, kuomet nebūdavo pamokų, grįždavau ilgesniam laikui atostogų). O dabar su visa šeima: džiaugiuosi, kad mano tėvai sveiki, važiuoju pas juos būti su jais kartais ir du savaitgalius per mėnesį. Penktadienį vakare atvažiuojam, sekmadienį grįžtam (atstumas – beveik keturios valandos važiavimo per Šiaulius, Pasvalį, Kupiškį, Uteną).
Labai smagu sutikti žmones – kartais nuvažiavus į Ignaliną ar Uteną, smagu girdėti aukštaitišką kalbą – net parduotuvėje labai gera klausyti pasikalbėjimų. Labai malonus jausmas!
Linkmenų seniūnijos gyventojams, kraštiečiams, ignaliniečiams – ir visiems žmonėms linkiu mylėti savo kraštą, džiaugtis juo, stengtis būti gerais žmonėmis. Būti savo krašto patriotais, nešančiais savo krašto vėliavą ir garsinančiais Linkmenis.
Ačiū už pokalbį ir kuo didžiausios sėkmės darbe!
© Kalbino linkmenys.info komanda