Visą Vinco gyvenimą lydi muzika
Vincas Kliukas
Kuklus, bet visuomet pakilios nuotaikos Linkmenų seniūnijoje Mozūriškės kaime gyvenantis ir ne tik čia, bet ir Ignalinos rajone gerai pažįstamas muzikantas ir dainininkas Vincas Kliukas nemėgsta pasakoti apie save ir buvusius gyvenimo darbus. Jie spalvingi ir turiningi, bet daug kam nežinomi.
Vincas gimė ir užaugo jau minėtoje Mozūriškėje netoli Linkmenų. Baigęs čia vidurinę mokyklą, pasirinko agronomo specialybę, žemės ūkio specialisto diplomą įgijo Cirkliškio žemės ūkio technikume. Po mokslų, kaip tuomet buvo įprasta, vaikinas buvo pašauktas į kariuomenę, bet po jos vėl sugrįžo į gimtinę. Buvusio Linkmenų tarybinio ūkio vadovai, dar prieš tarnybą kariuomenėje gerai jį pažinoję kaip darbštų ir pareigingą jaunuolį, sėkmingai baigusį mokslą technikume, be dvejonių jam patikėjo brigadininko, o neužilgo ir skyriaus valdytojo pareigas.
Kaip gabus ir jaunas žemės ūkio specialistas, V. Kliukas neliko nepastebėtas ir rajone, todėl buvo išrinktas rajono komjaunimo komiteto antruoju sekretoriumi. Dabar Vincas prisimena, kad šios pareigos jam nelabai patiko. Bet buvo toks metas, kad prieš vėją sunku buvo pūsti, o ir nesinorėjo sugadinti garbingai pradėtos savo darbinės biografijos. Po dvejų metų Vincui šių pareigų pavyko atsikratyti, nes tuometinė rajono valdžia pasiūlė jį Tverečiaus kolūkio pirmininko pavaduotoju. Beveik penkerius metus čia dirbo labiau mėgstamą darbą pagal profesiją.
Būtent Tverečiuje, kaip turintis skambų balsą, pradėjo dalyvauti meno saviveikloje: dainavo, grojo akordeonu. Kaip pats sako, groti šiuo instrumentu dar dirbant Linkmenyse jį paskatino buvęs vietos kultūros namų meno vadovas Juozas Kirka, puikus akordeonistas, gabus muzikantas. Todėl ir Vincas užsibrėžė tikslą savarankiškai išmokti groti. Kiekvieną kiek laisvesnę valandėlę jis naršė šio instrumento klaviatūrą, kuri po ilgų bandymų vis labiau jam paklusdavo. Tad dirbant Tverečiuje, su akordeonu draugavo vis dažniau.
Taip jau susiklostė Vinco gyvenimas, kad kai buvęs kolūkio pirmininkas Liudas Kerza buvo paaukštintas pareigose ir išvyko dirbti į Žemės ūkio ministeriją, jis nepanoro dirbti su naujai išrinktu kolūkio pirmininku, todėl sutiko persikelti į Didžiasalį, kur tuomet jau pradėjo veikti stambi plytų ir drenažo vamzdžių gamybos įmonė. Joje jis ir įsidarbino kadrų skyriaus vadovu. Tai buvo jo atsisveikinimo su žemės ūkio specialybe metas. Bet ir naujose pareigose dėl darbštumo ir kruopštumo jis greitai tapo gerbiamas įmonėje. Tačiau ir čia kiek ilgiau neužsibuvo. Kai dirbusio įmonės generalinio direktoriaus vėl neišrinko į šias pareigas, tai ir Vincas kartu su juo išvyko dirbti į Rizgonių buvusį nerūdinių statybinių medžiagų kombinatą (Jonavos r.) realizacijos skyriaus viršininku.
Kiek vėliau jo darbinė veikla įgavo naują turinį, nes Vincas įsisavino žuvininko specialybę, dirbo Simno (Alytaus r.) ir Ignalinos žuvininkystės ūkiuose inžinieriumi ichtiologu. Pastarajame ūkyje darbavosi net 6-erius metus, bet kai buvęs direktorius Ignas Vaickus paliko šias pareigas, Vincas persikėlė dirbti į Marijampolės monolitinių namų statybos kombinatą, kur buvo paskirtas direktoriaus pavaduotoju statybai bei komercijai. Čia jis dirbo iki „perestroikos“ pradžios. Tuomet sugrįžo į gimtąjį kraštą, kur jo laukė senyvas tėvas.
Prisimindamas tuos įvairius darbingo amžiaus metus, Vincas nesiskundžia savo likimu, nes ir dirbdamas gana aukštose pareigose, jis visur buvo gerbiamas ir pastebimas.
Vincas gimė ir užaugo jau minėtoje Mozūriškėje netoli Linkmenų. Baigęs čia vidurinę mokyklą, pasirinko agronomo specialybę, žemės ūkio specialisto diplomą įgijo Cirkliškio žemės ūkio technikume. Po mokslų, kaip tuomet buvo įprasta, vaikinas buvo pašauktas į kariuomenę, bet po jos vėl sugrįžo į gimtinę. Buvusio Linkmenų tarybinio ūkio vadovai, dar prieš tarnybą kariuomenėje gerai jį pažinoję kaip darbštų ir pareigingą jaunuolį, sėkmingai baigusį mokslą technikume, be dvejonių jam patikėjo brigadininko, o neužilgo ir skyriaus valdytojo pareigas.
Kaip gabus ir jaunas žemės ūkio specialistas, V. Kliukas neliko nepastebėtas ir rajone, todėl buvo išrinktas rajono komjaunimo komiteto antruoju sekretoriumi. Dabar Vincas prisimena, kad šios pareigos jam nelabai patiko. Bet buvo toks metas, kad prieš vėją sunku buvo pūsti, o ir nesinorėjo sugadinti garbingai pradėtos savo darbinės biografijos. Po dvejų metų Vincui šių pareigų pavyko atsikratyti, nes tuometinė rajono valdžia pasiūlė jį Tverečiaus kolūkio pirmininko pavaduotoju. Beveik penkerius metus čia dirbo labiau mėgstamą darbą pagal profesiją.
Būtent Tverečiuje, kaip turintis skambų balsą, pradėjo dalyvauti meno saviveikloje: dainavo, grojo akordeonu. Kaip pats sako, groti šiuo instrumentu dar dirbant Linkmenyse jį paskatino buvęs vietos kultūros namų meno vadovas Juozas Kirka, puikus akordeonistas, gabus muzikantas. Todėl ir Vincas užsibrėžė tikslą savarankiškai išmokti groti. Kiekvieną kiek laisvesnę valandėlę jis naršė šio instrumento klaviatūrą, kuri po ilgų bandymų vis labiau jam paklusdavo. Tad dirbant Tverečiuje, su akordeonu draugavo vis dažniau.
Taip jau susiklostė Vinco gyvenimas, kad kai buvęs kolūkio pirmininkas Liudas Kerza buvo paaukštintas pareigose ir išvyko dirbti į Žemės ūkio ministeriją, jis nepanoro dirbti su naujai išrinktu kolūkio pirmininku, todėl sutiko persikelti į Didžiasalį, kur tuomet jau pradėjo veikti stambi plytų ir drenažo vamzdžių gamybos įmonė. Joje jis ir įsidarbino kadrų skyriaus vadovu. Tai buvo jo atsisveikinimo su žemės ūkio specialybe metas. Bet ir naujose pareigose dėl darbštumo ir kruopštumo jis greitai tapo gerbiamas įmonėje. Tačiau ir čia kiek ilgiau neužsibuvo. Kai dirbusio įmonės generalinio direktoriaus vėl neišrinko į šias pareigas, tai ir Vincas kartu su juo išvyko dirbti į Rizgonių buvusį nerūdinių statybinių medžiagų kombinatą (Jonavos r.) realizacijos skyriaus viršininku.
Kiek vėliau jo darbinė veikla įgavo naują turinį, nes Vincas įsisavino žuvininko specialybę, dirbo Simno (Alytaus r.) ir Ignalinos žuvininkystės ūkiuose inžinieriumi ichtiologu. Pastarajame ūkyje darbavosi net 6-erius metus, bet kai buvęs direktorius Ignas Vaickus paliko šias pareigas, Vincas persikėlė dirbti į Marijampolės monolitinių namų statybos kombinatą, kur buvo paskirtas direktoriaus pavaduotoju statybai bei komercijai. Čia jis dirbo iki „perestroikos“ pradžios. Tuomet sugrįžo į gimtąjį kraštą, kur jo laukė senyvas tėvas.
Prisimindamas tuos įvairius darbingo amžiaus metus, Vincas nesiskundžia savo likimu, nes ir dirbdamas gana aukštose pareigose, jis visur buvo gerbiamas ir pastebimas.
Dabar, kai laiką pensijoje leidžia savo tėviškėje, V. Kliukas visiškai pasinėrė į muzikinę veiklą. Už tai dėkingas vilniečiui Gediminui Giriūnui, kuris Linkmenų seniūnijoje įsikūrė vasarvietę ir į kaimo kapelą subūrė aplinkiniuose kaimuose gyvenančius muzikantus. Kapela jau spėjo apkeliauti daugelį rajono seniūnijų. Pasak V. Kliuko, nors kapelos vadovas pagal profesiją yra veterinarijos gydytojas ir šioje srityje yra apgynęs mokslų
daktaro vardą, bet labai gerai nusimano ir muzikoje, yra sumanus kapelos vadovas.
Tie rajono muzikos mylėtojai, kurie dalyvauja šios kapelos koncertuose, visuomet stebisi, kaip Vincas suspėja dalyvauti dažnuose kapelos pasirodymuose ir visur kitur, kas tik jo paprašo. Pats muzikantas ir daininkas sako, kad būdamas pensininkas jis praturtina savo audringą darbinę veiklą kurdamas pats ir atlikdamas kitų autorių dainas, kurių tekstus sukuria jo draugas vilnietis Ričardas Vitkauskas. Muziką jis kuria ir pagal rajono kai kurių eilių kūrėjų tekstus. Jo sukurta muzika ir atliekmos dainos jau
skambėjo Vokietijoje ir Lenkijoje, taip pat įvairiose rajono šventėse.
Aukšto įvertinimo jo muzikiniai sugebėjimai susilaukė, dalyvaujant rajono Neįgaliųjų draugijos suburtoje humoro grupėje, kuri prieš kelis metus užėmė pirmąją vietą respublikinėje apžiūroje. Pastaruoju metu žiūrovai visuomet audringais plojimais pasitika jo ir Nijolės Misiūnaitės dueto pasirodymą.
Žodžiu, Vincas Kliukas dabar yra visur laukiamas ir gerbiamas, kaip gabus muzikantas ir dainų atlikėjas, todėl jam linkime, kad savo muzikinę veiklą jis tęstų dar ilgus metus ir jo kūryba dar ilgai malonintų jo gerbėjus.
Mamertas Krapauskas
"Mūsų Ignalina", 2012 m. kovo 30 d.
Autoriaus nuotraukos
daktaro vardą, bet labai gerai nusimano ir muzikoje, yra sumanus kapelos vadovas.
Tie rajono muzikos mylėtojai, kurie dalyvauja šios kapelos koncertuose, visuomet stebisi, kaip Vincas suspėja dalyvauti dažnuose kapelos pasirodymuose ir visur kitur, kas tik jo paprašo. Pats muzikantas ir daininkas sako, kad būdamas pensininkas jis praturtina savo audringą darbinę veiklą kurdamas pats ir atlikdamas kitų autorių dainas, kurių tekstus sukuria jo draugas vilnietis Ričardas Vitkauskas. Muziką jis kuria ir pagal rajono kai kurių eilių kūrėjų tekstus. Jo sukurta muzika ir atliekmos dainos jau
skambėjo Vokietijoje ir Lenkijoje, taip pat įvairiose rajono šventėse.
Aukšto įvertinimo jo muzikiniai sugebėjimai susilaukė, dalyvaujant rajono Neįgaliųjų draugijos suburtoje humoro grupėje, kuri prieš kelis metus užėmė pirmąją vietą respublikinėje apžiūroje. Pastaruoju metu žiūrovai visuomet audringais plojimais pasitika jo ir Nijolės Misiūnaitės dueto pasirodymą.
Žodžiu, Vincas Kliukas dabar yra visur laukiamas ir gerbiamas, kaip gabus muzikantas ir dainų atlikėjas, todėl jam linkime, kad savo muzikinę veiklą jis tęstų dar ilgus metus ir jo kūryba dar ilgai malonintų jo gerbėjus.
Mamertas Krapauskas
"Mūsų Ignalina", 2012 m. kovo 30 d.
Autoriaus nuotraukos
