Viešnagė Palendrių vienuolyne (2014-05-25)
Ignaco Lojolos dvasinių pratybų grupelė iš Linkmenų ir Švenčionėlių parapijų, lydima kunigo Dovydo Grigaliūno, priešpaskutinį gegužės savaitgalį vyko į šv. Benedikto vienuolyną Palendriuose (Kelmės rajone). Daugeliui iš mūsų tai buvo pirmosios dvasinės rekolekcijos kontempliatyviųjų brolių vienuolyne.
Apsistojome labai jaukiuose ir gražiuose svečių namuose „Aušros žvaigždė“, kur mums labai nuoširdžiai patarnavo seselės vienuolės, gamindamos skanų maistą bei rūpindamosi visokeriopu mūsų patogumu. Tai buvo nuostabus laikas, kuomet trims dienoms atitrūkome nuo kasdienybės, rūpesčių, turėjome progą panirti į savo sielos gelmes, įsižiūrėti į vešinčią augaliją bei įsiklausyti. Įsiklausyti į tai, ką išgirdome: paukščių čiulbesį gamtoje, Dievo ilgesį giesmėje bei bandyti suprasti, ką nori pasakyti mūsų pačių širdys.
Broliai benediktinai (jų šiuo metu yra 14) gyvena intensyvų dvasinį gyvenimą. Juk vienuolių – kaip ir angelų – darbas yra šlovinti Dievą. Ir išties šlovinimas ypatingas: septynis kartus per dieną renkamasi bažnyčioje ir grigališkuoju choralu lotynų kalba giedamos psalmės. Benediktinų šūkis „Ora et labora!“ (Dirbk ir melskis!) Taigi ne tik šlovinamas Kūrėjas, bet ir daug dirbama. Tačiau viskas daroma su didele meile, su didele atida ir giliu įsiklausymu. Žiūri ir stebiesi, kaip rutina neįsiveržia į, berods, monotonišką kasdienybę: čia viskas daroma lyg vieną vienintelį kartą gyvenime. Nesvarbu, ar būtų giedama, ar lenkiamasi prieš altorių, ar kalbamasi su dvasinės pagalbos atvykusiu piligrimu.
Rekolekcijų metu turėjome keletą susitikimų–pokalbių su dvasininkais. Pirmąjį vakarą susitikome su netolimoje parapijoje dirbančiu kunigu Arūnu, kuris kalbėjo apie tylos svarbą žmogaus dvasiniam augimui ir savęs pažinimui. Šeštadienį klausėmės vienuolyno prioro tėvo Kazimiero paskaitos apie maldą, jis taip pat mielai atsakė į mūsų pateiktus klausimus. Sekmadienį po šv. Mišių brolis Gregoris išsamiai papasakojo vienuolyno įsikūrimo Palendriuose istoriją.
Sekmadienį po pietų išvykome iš šios ramybe spinduliuojančios vietovės į Kryžių kalną. Pakeliui aplankėme istorija garsų Kražių miestelį bei pabuvojome šio miestelio bažnyčioje, kuri kadaise priklausė seserims benediktinėms. Istorinius įvykius priminė šios parapijos klebonas kun. Vytautas Ripinskis, o kunigas Dovydas pasidalino vaikystės prisiminimais – juk šiame miestelyje gyveno jo seneliai ir dažnai vasaras leisdavo pas juos. Šventoriuje nusifotografavome prie kunigo Dovydo tėvelio – skulptoriaus Modesto Grigaliūno – sukurtos skulptūros.
Kryžių kalną pasiekėme vakarop. Čia, sudėję savo intencijas, pastatėme piligrimų atvežtą kryžių, pasimeldėme, pagiedojome.
Į namus pargrįžome ne tuščiomis. Parsivežėme tylos, ramybės, džiaugsmo. Tiek, kiek kiekvienas galėjom panešti.
Gražina Mackonienė
Nuotraukos Vytautės Rukšėnaitės ir Gražinos Mackonienės
Apsistojome labai jaukiuose ir gražiuose svečių namuose „Aušros žvaigždė“, kur mums labai nuoširdžiai patarnavo seselės vienuolės, gamindamos skanų maistą bei rūpindamosi visokeriopu mūsų patogumu. Tai buvo nuostabus laikas, kuomet trims dienoms atitrūkome nuo kasdienybės, rūpesčių, turėjome progą panirti į savo sielos gelmes, įsižiūrėti į vešinčią augaliją bei įsiklausyti. Įsiklausyti į tai, ką išgirdome: paukščių čiulbesį gamtoje, Dievo ilgesį giesmėje bei bandyti suprasti, ką nori pasakyti mūsų pačių širdys.
Broliai benediktinai (jų šiuo metu yra 14) gyvena intensyvų dvasinį gyvenimą. Juk vienuolių – kaip ir angelų – darbas yra šlovinti Dievą. Ir išties šlovinimas ypatingas: septynis kartus per dieną renkamasi bažnyčioje ir grigališkuoju choralu lotynų kalba giedamos psalmės. Benediktinų šūkis „Ora et labora!“ (Dirbk ir melskis!) Taigi ne tik šlovinamas Kūrėjas, bet ir daug dirbama. Tačiau viskas daroma su didele meile, su didele atida ir giliu įsiklausymu. Žiūri ir stebiesi, kaip rutina neįsiveržia į, berods, monotonišką kasdienybę: čia viskas daroma lyg vieną vienintelį kartą gyvenime. Nesvarbu, ar būtų giedama, ar lenkiamasi prieš altorių, ar kalbamasi su dvasinės pagalbos atvykusiu piligrimu.
Rekolekcijų metu turėjome keletą susitikimų–pokalbių su dvasininkais. Pirmąjį vakarą susitikome su netolimoje parapijoje dirbančiu kunigu Arūnu, kuris kalbėjo apie tylos svarbą žmogaus dvasiniam augimui ir savęs pažinimui. Šeštadienį klausėmės vienuolyno prioro tėvo Kazimiero paskaitos apie maldą, jis taip pat mielai atsakė į mūsų pateiktus klausimus. Sekmadienį po šv. Mišių brolis Gregoris išsamiai papasakojo vienuolyno įsikūrimo Palendriuose istoriją.
Sekmadienį po pietų išvykome iš šios ramybe spinduliuojančios vietovės į Kryžių kalną. Pakeliui aplankėme istorija garsų Kražių miestelį bei pabuvojome šio miestelio bažnyčioje, kuri kadaise priklausė seserims benediktinėms. Istorinius įvykius priminė šios parapijos klebonas kun. Vytautas Ripinskis, o kunigas Dovydas pasidalino vaikystės prisiminimais – juk šiame miestelyje gyveno jo seneliai ir dažnai vasaras leisdavo pas juos. Šventoriuje nusifotografavome prie kunigo Dovydo tėvelio – skulptoriaus Modesto Grigaliūno – sukurtos skulptūros.
Kryžių kalną pasiekėme vakarop. Čia, sudėję savo intencijas, pastatėme piligrimų atvežtą kryžių, pasimeldėme, pagiedojome.
Į namus pargrįžome ne tuščiomis. Parsivežėme tylos, ramybės, džiaugsmo. Tiek, kiek kiekvienas galėjom panešti.
Gražina Mackonienė
Nuotraukos Vytautės Rukšėnaitės ir Gražinos Mackonienės
