Velykų šventės Linkmenų parapijoje 2016
Turtinga Didžiosios savaitės liturgija, kurioje per visas dienas mus lydėjo kunigas Valentinas Dulko, panardino Velykų slėpinyje – Jėzaus kančioje, mirtyje ir prisikėlime. Ji kasmet dovanodama viltį skelbia: „Tie, kurie tikime, būsime prikelti su Juo“.
Kviečiu mintimis sugrįžti į šį ypatingą laikotarpį ir prisiminti keletą akimirkų.
Didysis ketvirtadienis
Štai susėda dvylika vyrų, ir kunigas, susijuosęs rankšluosčiu, jiems numazgoja kojas. Nėra lengva surinkti vyrų tiek, kiek reikia pagal liturgiją. Lyg ir nedrąsu, lyg ir nejauku. „Kas aš toks, kad man kojas mazgotų?“ Tai tarnystės ženklas, kad vieni kitiems tarnautume. Reikia nusižeminimo, kad kitam kojas mazgotum. Bet reikia ir nuolankumo, kad gebėtum šią tarnystę priimti ir įvertinti.
Didysis ketvirtadienis – Eucharistijos ir Kunigystės įsteigimo diena. Tądien yra minima Paskutinė vakarienė, dalijamasi duona ir vynu, dėkojama kunigams už jų tarnystę parapijoje. Padėkos žodžiai ir gėlės skiriamos jiems. Ir ne tik. Į kunigo Valentino rankas patikimas šimtalapis, skirtas visai kunigų bendrijai, besirūpinančiai Linkmenų parapijos dvasiniu gyvenimu. Ir vis tik kunigas sako, kad šalia visų šių puikių dalykų svarbiausia yra malda.
Didysis penktadienis
Prieš pamaldas einame Kryžiaus kelią. Susirenka nemažas būrys maldininkų. Malda liejasi iš širdies. Kančios – didesnės ar mažesnės, buvusios ar esamos – užtenka kiekvieno gyvenime. Gal dėlto ir Viešpats artimesnis darosi, kai meldžiamės sugrudusia širdimi.
Pamaldos prasideda kryžiumi ant žemės puolančio kunigo malda. Tikintieji atsiklaupia ir tyloje meldžiasi.
Garbiname kryžių. Bet kaip dažnai, jei galėtume, pabėgtume nuo savojo gyvenimo kryžiaus, kad neprislėgtų mūsų pečių – saugiau į jį žvelgti iš tolo.
Įsijausti ir tikėjimu priimti minimus įvykius padeda bažnyčioje papuoštas Kristaus kapas, prie kurio esame kviečiami pabudėti ir pasimelsti.
Didysis šeštadienis
Velyknakčio apeigos prasideda šventoriuje, visiems susibūrus prie liepsnojančios ugnies laužo. Pašventinęs ugnį, kunigas uždega paschalą – didžiąją velykinę žvakę, nuo kurios vėliau uždegamos mažesnės žvakės. Po šių apeigų paskęstame žiburių liturgijoje: „Kristus mums šviečia!” Bažnyčios erdvė prisipildo vargonininkės Jolantos giesmės. Tyloje ir žvakių šviesoje skaitomi Senojo Testamento skaitiniai, giedamos psalmės, meldžiamasi.
Suskamba visi bažnyčios varpai ir varpeliai, skelbdami Prisikėlimo žinią. Nušvinta visos bažnyčios erdvės. Choras gieda garbės himną, vėliau Visų šventųjų litaniją, šventinamas vanduo, atnaujinami Krikšto pažadai.
Po šventų Mišių palaiminamas atsineštas maistas: margučiai ir kitokios gėrybės, kurias pasidėsime ant velykinio stalo.
Velykų rytas
Ankstų sekmadienio rytą susirenkame į Velykų šventę. Pirmiausiai skubame į procesiją, kuri skelbia Prisikėlimo žinią. Gaudžia vargonai, skamba džiaugsmingas „Aleliuja!”.
Kunigas Valentinas velykinėje homilijoje sako, kad „tikrieji dalykai matomi tik širdimi“. Kunigas kviečia su giliu tikėjimu priimti Prisikėlimo žinią ir džiaugsmingai ja gyventi.
Šv. Mišių liturgiją papuošia vaikų choro nuoširdžiai giedamos giesmelės. Jiems gitara pritaria Raimondas.
Šventės ateina ir praeina, ir, atrodo, vėl lieka kasdienybė. Tačiau norisi tikėti, kad kiekvienos Velykos atgaivina Viltį ir sustiprina mus dvasiniame kelyje. Juk svarbiausi dalykai nematomi plika akimi. Juos galima tik jausti – širdimi.
Gražina Mackonienė
Kviečiu mintimis sugrįžti į šį ypatingą laikotarpį ir prisiminti keletą akimirkų.
Didysis ketvirtadienis
Štai susėda dvylika vyrų, ir kunigas, susijuosęs rankšluosčiu, jiems numazgoja kojas. Nėra lengva surinkti vyrų tiek, kiek reikia pagal liturgiją. Lyg ir nedrąsu, lyg ir nejauku. „Kas aš toks, kad man kojas mazgotų?“ Tai tarnystės ženklas, kad vieni kitiems tarnautume. Reikia nusižeminimo, kad kitam kojas mazgotum. Bet reikia ir nuolankumo, kad gebėtum šią tarnystę priimti ir įvertinti.
Didysis ketvirtadienis – Eucharistijos ir Kunigystės įsteigimo diena. Tądien yra minima Paskutinė vakarienė, dalijamasi duona ir vynu, dėkojama kunigams už jų tarnystę parapijoje. Padėkos žodžiai ir gėlės skiriamos jiems. Ir ne tik. Į kunigo Valentino rankas patikimas šimtalapis, skirtas visai kunigų bendrijai, besirūpinančiai Linkmenų parapijos dvasiniu gyvenimu. Ir vis tik kunigas sako, kad šalia visų šių puikių dalykų svarbiausia yra malda.
Didysis penktadienis
Prieš pamaldas einame Kryžiaus kelią. Susirenka nemažas būrys maldininkų. Malda liejasi iš širdies. Kančios – didesnės ar mažesnės, buvusios ar esamos – užtenka kiekvieno gyvenime. Gal dėlto ir Viešpats artimesnis darosi, kai meldžiamės sugrudusia širdimi.
Pamaldos prasideda kryžiumi ant žemės puolančio kunigo malda. Tikintieji atsiklaupia ir tyloje meldžiasi.
Garbiname kryžių. Bet kaip dažnai, jei galėtume, pabėgtume nuo savojo gyvenimo kryžiaus, kad neprislėgtų mūsų pečių – saugiau į jį žvelgti iš tolo.
Įsijausti ir tikėjimu priimti minimus įvykius padeda bažnyčioje papuoštas Kristaus kapas, prie kurio esame kviečiami pabudėti ir pasimelsti.
Didysis šeštadienis
Velyknakčio apeigos prasideda šventoriuje, visiems susibūrus prie liepsnojančios ugnies laužo. Pašventinęs ugnį, kunigas uždega paschalą – didžiąją velykinę žvakę, nuo kurios vėliau uždegamos mažesnės žvakės. Po šių apeigų paskęstame žiburių liturgijoje: „Kristus mums šviečia!” Bažnyčios erdvė prisipildo vargonininkės Jolantos giesmės. Tyloje ir žvakių šviesoje skaitomi Senojo Testamento skaitiniai, giedamos psalmės, meldžiamasi.
Suskamba visi bažnyčios varpai ir varpeliai, skelbdami Prisikėlimo žinią. Nušvinta visos bažnyčios erdvės. Choras gieda garbės himną, vėliau Visų šventųjų litaniją, šventinamas vanduo, atnaujinami Krikšto pažadai.
Po šventų Mišių palaiminamas atsineštas maistas: margučiai ir kitokios gėrybės, kurias pasidėsime ant velykinio stalo.
Velykų rytas
Ankstų sekmadienio rytą susirenkame į Velykų šventę. Pirmiausiai skubame į procesiją, kuri skelbia Prisikėlimo žinią. Gaudžia vargonai, skamba džiaugsmingas „Aleliuja!”.
Kunigas Valentinas velykinėje homilijoje sako, kad „tikrieji dalykai matomi tik širdimi“. Kunigas kviečia su giliu tikėjimu priimti Prisikėlimo žinią ir džiaugsmingai ja gyventi.
Šv. Mišių liturgiją papuošia vaikų choro nuoširdžiai giedamos giesmelės. Jiems gitara pritaria Raimondas.
Šventės ateina ir praeina, ir, atrodo, vėl lieka kasdienybė. Tačiau norisi tikėti, kad kiekvienos Velykos atgaivina Viltį ir sustiprina mus dvasiniame kelyje. Juk svarbiausi dalykai nematomi plika akimi. Juos galima tik jausti – širdimi.
Gražina Mackonienė
