"Tyli naktis, šventa naktis"... (2015-12-24)
„Sveiki, piemenėliai, atskubėję pagarbinti užgimusio Kūdikėlio Jėzaus“, - tokiais žodžiais Kūčių vakarą kunigas Valentin Dulko kreipėsi į gausų tikinčiųjų būrį, susirinkusį Linkmenų Švč. Trejybės bažnyčioje.
Gražiai išpuoštoje bažnytėlėje buvo švenčiama Eucharistija, vyravo ypatinga nuotaika, skambėjo viltingos ir džiaugsmingos Kalėdų giesmės, o visų akis traukte traukė prakartėlė, vaizduojanti Kūdikėlio Jėzaus gimime įsikūnijusį Dievo meilės Žodį. Ar gali būti didesnė dovana kiekvienam iš mūsų? Giliai ir jautriai didįjį Dievo meilės slėpinį perteikė kunigas Valentinas šv. Mišių homilijoje:
„Įsikūnijęs Dievas skelbia mums savo meilę. Jis yra tas meilės Žodis, apie kurį šv. Jonas paliudija savo Evangelijoje: „Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų”. Tas pats Jonas vėliau tai pasakys dar paprasčiau: „Dievas yra meilė”. Ko gi mums, žmonėms, labiausiai reikia, jeigu ne meilės? Laimingas vaikas, kurį tėvai myli. Laiminga žmona, kurią vyras myli, laimingas vyras, turintis mylinčią žmoną. Ar neturėtume jaustis laimingi, žinodami, kad Dievas mus myli? Šiandien prieš mūsų akis pats svarbiausias Dievo meilės įrodymas. Jis atėjo pas savuosius akivaizdžiai parodyti Dievo meilę savo mylimajam kūriniui – žmogui. Į pasaulį jis ateina kaip silpnas kūdikis. Jam reikia mylinčios motinos, jam reikia vystyklų pridengti gležną kūnelį, jam reikia globėjo, kad saugotų jį nuo blogų žmonių. Jis pats bejėgis. Šis kūdikis augs, taps jaunuoliu, taps suaugusiu vyru. Bet jam nerūpės įsitvirtinti pasaulyje. Vienintelė jo jėga – meilė.
Kurdamas savo karalystę jis neieškos ginkluotų kareivių, bet pasikvies paprastų Dievą mylinčių vaikų. Jis nenaudos jėgos, tik švelniai pakvies: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu!” (Mt 11, 28). Jis laukia, kad mes pas jį ateitume, kad su juo bendrautume, bet niekada nerodo savo galios. Jis nori laisvų brolių. Jis tik tyliai pabeldžia į širdies duris ir laukia, kad atidarytume. Kurie jį priims, tiems jis duos galią būti Dievo vaikais (plg. Jn 1, 12). Pasak Evangelijos: „Jis nesiginčys, nešauks, ir negirdės niekas gatvėse jo balso. Jis nenulauš palūžusios nendrės ir neužgesins gruzdančio dagčio” (Mt 12, 19–20). Ir šiandien jis vaikšto po mūsų šalį ieškodamas sužeistų širdžių, kad jas gydytų, kad joms suteiktų ramybę ir džiaugsmą. “
Šv. Mišių pabaigoje kunigas Valentinas su visais susirinkusiais dalinosi kalėdaičiais ir linkėjo, kad šventa Kalėdų naktis sugrąžintų mus visus į šventą draugystę su mylinčiu Dievu, o tuo pačiu į šiltą ir jautrų santykį vienų su kitais. Dalinimasis – kelias į tai.
Gražina Mackonienė
Nuotraukos Sigito Mackonio
Gražiai išpuoštoje bažnytėlėje buvo švenčiama Eucharistija, vyravo ypatinga nuotaika, skambėjo viltingos ir džiaugsmingos Kalėdų giesmės, o visų akis traukte traukė prakartėlė, vaizduojanti Kūdikėlio Jėzaus gimime įsikūnijusį Dievo meilės Žodį. Ar gali būti didesnė dovana kiekvienam iš mūsų? Giliai ir jautriai didįjį Dievo meilės slėpinį perteikė kunigas Valentinas šv. Mišių homilijoje:
„Įsikūnijęs Dievas skelbia mums savo meilę. Jis yra tas meilės Žodis, apie kurį šv. Jonas paliudija savo Evangelijoje: „Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų”. Tas pats Jonas vėliau tai pasakys dar paprasčiau: „Dievas yra meilė”. Ko gi mums, žmonėms, labiausiai reikia, jeigu ne meilės? Laimingas vaikas, kurį tėvai myli. Laiminga žmona, kurią vyras myli, laimingas vyras, turintis mylinčią žmoną. Ar neturėtume jaustis laimingi, žinodami, kad Dievas mus myli? Šiandien prieš mūsų akis pats svarbiausias Dievo meilės įrodymas. Jis atėjo pas savuosius akivaizdžiai parodyti Dievo meilę savo mylimajam kūriniui – žmogui. Į pasaulį jis ateina kaip silpnas kūdikis. Jam reikia mylinčios motinos, jam reikia vystyklų pridengti gležną kūnelį, jam reikia globėjo, kad saugotų jį nuo blogų žmonių. Jis pats bejėgis. Šis kūdikis augs, taps jaunuoliu, taps suaugusiu vyru. Bet jam nerūpės įsitvirtinti pasaulyje. Vienintelė jo jėga – meilė.
Kurdamas savo karalystę jis neieškos ginkluotų kareivių, bet pasikvies paprastų Dievą mylinčių vaikų. Jis nenaudos jėgos, tik švelniai pakvies: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu!” (Mt 11, 28). Jis laukia, kad mes pas jį ateitume, kad su juo bendrautume, bet niekada nerodo savo galios. Jis nori laisvų brolių. Jis tik tyliai pabeldžia į širdies duris ir laukia, kad atidarytume. Kurie jį priims, tiems jis duos galią būti Dievo vaikais (plg. Jn 1, 12). Pasak Evangelijos: „Jis nesiginčys, nešauks, ir negirdės niekas gatvėse jo balso. Jis nenulauš palūžusios nendrės ir neužgesins gruzdančio dagčio” (Mt 12, 19–20). Ir šiandien jis vaikšto po mūsų šalį ieškodamas sužeistų širdžių, kad jas gydytų, kad joms suteiktų ramybę ir džiaugsmą. “
Šv. Mišių pabaigoje kunigas Valentinas su visais susirinkusiais dalinosi kalėdaičiais ir linkėjo, kad šventa Kalėdų naktis sugrąžintų mus visus į šventą draugystę su mylinčiu Dievu, o tuo pačiu į šiltą ir jautrų santykį vienų su kitais. Dalinimasis – kelias į tai.
Gražina Mackonienė
Nuotraukos Sigito Mackonio