Tėvą Joną Lauriūną (1924-1991) prisimenant
Tėvas Jonas Lauriūnas SJ
Prieš 30 metų, dar gūdžiu sovietmečiu (1983-aisiais), į Linkmenis atvyko klebonauti tėvas jėzuitas Jonas Lauriūnas. Šis taurus kunigas daugelio prisiminimuose paliko gilų ir šviesų pėdsaką, nes žmonės mielai prisimena tuos, kurių žodis, šypsena, patarimas ar tiesiog tylus buvimas šalia suteikė ramybę, grąžino viltį, pakėlė širdį džiaugsmui. Tokie žmonės neužmirštami, jų atminimas visada išlieka gyvas.
Nors kunigo Jono Lauriūno SJ jau nebėra su mumis, tačiau daugelio jį pažinojusių akyse iškyla ramus, šviesus jo veidas, stiprybę tebeteikia išmintingi, pamokantys, ramiu, bet kartu ir tvirtu balsu tariami žodžiai.
Jonas Lauriūnas gimė 1924 m. kovo 8 d. mažame Šilelio kaime, Raudondvario valsčiuje, Kauno apskrityje. Buvo pirmas vaikas Adomo ir Teofilės (Jankūnaitės) Laurusevičių šeimoje. Po metų gimė sesuo Ieva, dar po dvejų – brolis Balys.
Šilelio kaime Laurusevičiai turėjo 14 ha ūkį. Vaikystė prabėgo ant Nemuno kranto, netoli Nemuno ir Nevėžio santakos. Trumpai teko pasidžiaugti motinos šiluma ir meile – ji anksti mirė, Jonukui dar mažam esant, – tad augo tėvo globojamas. Raudondvaryje užbaigęs pradžios mokslus, 1939 m. išvyksta mokytis į Kauno jėzuitų gimnaziją. Ten ir apsisprendė tolesnį savo gyvenimą susieti su tarnyste Dievui.
Tačiau kelias į kunigystę buvo sunkus, dėl valdžios trukdymų studijos Kauno kunigų seminarijoje buvo nuolat pertraukinėjamos ir tik 1954 m. rugsėjo 12 d. Jonas Lauriūnas, jau prieš tai tapęs Jėzaus Draugijos (jėzuitų) nariu, buvo įšventintas į kunigus.
Teko dirbti Valkininkų, Reškutėnų, Švenčionių parapijose. Nuo 1964 m. – Kabelių parapijoje Varėnos r. Šiame nuošaliame krašte tėvas Jonas darbavosi ilgiausiai ir vaisingiausiai. Šalia parapijiečių sielovados, kunigas dar daug dirbo intelektinėje srityje: vertė įvairią religinę ir teologinę literatūrą iš prancūzų, vokiečių, anglų, lenkų kalbų. Kunigas Jonas pasižymėjo gabumu vaizdingai ir logiškai reikšti mintis, todėl šį talentą panaudojo rašydamas pamokslus, kurie savilaidos būdu, spausdinti mašinėle paplito po visą Lietuvą.
1983 m. kunigas J. Lauriūnas atvyko dirbti į Linkmenų Švč. Trejybės parapiją. Linkmenyse greit tapo savas ir mylimas. Vos atvykęs siekė artimiau susipažinti su parapijiečiais, ėjo į žmones: sutikęs dažną pakalbindavo, aplankydavo namuose, į atokesnes parapijos sodybas nuvažiuodavo dviračiu. Stebino savo tolerancija ir supratingumu, atrasdamas bendrą kalbą su dideliu ir mažu, su išsilavinusiu ir mokslo neragavusiu. Gerbė kiekvieną žmogų, suprato tuos, kurie dėl sovietinio režimo negalėjo viešai išpažinti savo tikėjimo bei atvirai dalyvauti religiniame parapijos gyvenime, ir slapčiomis bendravo su jais.
Nors kunigo Jono Lauriūno SJ jau nebėra su mumis, tačiau daugelio jį pažinojusių akyse iškyla ramus, šviesus jo veidas, stiprybę tebeteikia išmintingi, pamokantys, ramiu, bet kartu ir tvirtu balsu tariami žodžiai.
Jonas Lauriūnas gimė 1924 m. kovo 8 d. mažame Šilelio kaime, Raudondvario valsčiuje, Kauno apskrityje. Buvo pirmas vaikas Adomo ir Teofilės (Jankūnaitės) Laurusevičių šeimoje. Po metų gimė sesuo Ieva, dar po dvejų – brolis Balys.
Šilelio kaime Laurusevičiai turėjo 14 ha ūkį. Vaikystė prabėgo ant Nemuno kranto, netoli Nemuno ir Nevėžio santakos. Trumpai teko pasidžiaugti motinos šiluma ir meile – ji anksti mirė, Jonukui dar mažam esant, – tad augo tėvo globojamas. Raudondvaryje užbaigęs pradžios mokslus, 1939 m. išvyksta mokytis į Kauno jėzuitų gimnaziją. Ten ir apsisprendė tolesnį savo gyvenimą susieti su tarnyste Dievui.
Tačiau kelias į kunigystę buvo sunkus, dėl valdžios trukdymų studijos Kauno kunigų seminarijoje buvo nuolat pertraukinėjamos ir tik 1954 m. rugsėjo 12 d. Jonas Lauriūnas, jau prieš tai tapęs Jėzaus Draugijos (jėzuitų) nariu, buvo įšventintas į kunigus.
Teko dirbti Valkininkų, Reškutėnų, Švenčionių parapijose. Nuo 1964 m. – Kabelių parapijoje Varėnos r. Šiame nuošaliame krašte tėvas Jonas darbavosi ilgiausiai ir vaisingiausiai. Šalia parapijiečių sielovados, kunigas dar daug dirbo intelektinėje srityje: vertė įvairią religinę ir teologinę literatūrą iš prancūzų, vokiečių, anglų, lenkų kalbų. Kunigas Jonas pasižymėjo gabumu vaizdingai ir logiškai reikšti mintis, todėl šį talentą panaudojo rašydamas pamokslus, kurie savilaidos būdu, spausdinti mašinėle paplito po visą Lietuvą.
1983 m. kunigas J. Lauriūnas atvyko dirbti į Linkmenų Švč. Trejybės parapiją. Linkmenyse greit tapo savas ir mylimas. Vos atvykęs siekė artimiau susipažinti su parapijiečiais, ėjo į žmones: sutikęs dažną pakalbindavo, aplankydavo namuose, į atokesnes parapijos sodybas nuvažiuodavo dviračiu. Stebino savo tolerancija ir supratingumu, atrasdamas bendrą kalbą su dideliu ir mažu, su išsilavinusiu ir mokslo neragavusiu. Gerbė kiekvieną žmogų, suprato tuos, kurie dėl sovietinio režimo negalėjo viešai išpažinti savo tikėjimo bei atvirai dalyvauti religiniame parapijos gyvenime, ir slapčiomis bendravo su jais.
Linkmenyse
Kadangi daugelis tuometinių bažnyčios lankytojų nebuvo turėję tikybos pamokų, prieš kiekvienas šv. Mišias vesdavo katekizmo pamokėles, kurių metu aiškindavo tikėjimo tiesas, sakramentų reikšmę, kasdienės maldos prasmę. Pats labai mėgo skaityti ir tai daryti skatino kitus. Turėjo sukaupęs didžiulę biblioteką, kurioje buvo daug vertingų knygų įvairiomis kalbomis. Pajutęs kurio nors parapijiečio domėjimąsi literatūra, pasiūlydavo paskaityti vieną ar kitą knygą iš savosios bibliotekos. Knygą rinkdavo kruopščiai, trokšdamas, kad ji paliestų skaitytoją ir jį įkvėptų.
Su kun. J. Lauriūno vardu siejamas Atgimimo laikotarpis. Dar gerokai prieš sovietinės imperijos sugriuvimą dvasininkas drąsiai skelbė tautines vertybes, skleidė blaivybės idėjas, aukštino gimtąją kalbą. Daugelis linkmeniškių prisimena, kaip prieš istorinę Sausio 13-ąją klebonas palaimino juos, vykstančius budėti prie Vilniaus televizijos bokšto.
Džiaugėsi tauraus dvasininko širdis matydama naujam gyvenimui prisikeliančią Lietuvą.
Tikrasis pašaukimas kun. J. Lauriūno gyvenime buvo ne tik pačiam eiti Dievo link, bet ir įkvėpti tam kuo daugiau žmonių. Tokios galimybės gerokai išsiplėtė leidus mokyklose dėstyti tikybą. Jis – pirmasis tikybos mokytojas Linkmenyse.
1991 metų liepos 22-26 dienomis Jonas Lauriūnas SJ pakvietė tėvus jėzuitus ir apylinkių kunigus į Linkmenų Švč. Trejybės bažnyčią rekolekcijoms. Kaip prisimena jų dalyviai, paskutinę rekolekcijų dieną, liepos 26-ąją, likus tik vienai konferencijai tėvas Jonas trumpam sugrįžo į kleboniją, pasakęs, jog ateisiąs po 40 minučių. Deja, paskutinės konferencijos rekolekcijų vadovas neperskaitė – prieš vidurdienį kunigas Lauriūnas iškeliavo į amžinybę.
Su kun. J. Lauriūno vardu siejamas Atgimimo laikotarpis. Dar gerokai prieš sovietinės imperijos sugriuvimą dvasininkas drąsiai skelbė tautines vertybes, skleidė blaivybės idėjas, aukštino gimtąją kalbą. Daugelis linkmeniškių prisimena, kaip prieš istorinę Sausio 13-ąją klebonas palaimino juos, vykstančius budėti prie Vilniaus televizijos bokšto.
Džiaugėsi tauraus dvasininko širdis matydama naujam gyvenimui prisikeliančią Lietuvą.
Tikrasis pašaukimas kun. J. Lauriūno gyvenime buvo ne tik pačiam eiti Dievo link, bet ir įkvėpti tam kuo daugiau žmonių. Tokios galimybės gerokai išsiplėtė leidus mokyklose dėstyti tikybą. Jis – pirmasis tikybos mokytojas Linkmenyse.
1991 metų liepos 22-26 dienomis Jonas Lauriūnas SJ pakvietė tėvus jėzuitus ir apylinkių kunigus į Linkmenų Švč. Trejybės bažnyčią rekolekcijoms. Kaip prisimena jų dalyviai, paskutinę rekolekcijų dieną, liepos 26-ąją, likus tik vienai konferencijai tėvas Jonas trumpam sugrįžo į kleboniją, pasakęs, jog ateisiąs po 40 minučių. Deja, paskutinės konferencijos rekolekcijų vadovas neperskaitė – prieš vidurdienį kunigas Lauriūnas iškeliavo į amžinybę.
Tėvas Lionginas Virbalas SJ
Tėvo Jono Lauriūno SJ darbštumo pavyzdys įkvepia, skatina, teikia ir teiks jėgų daugeliui jį pažinojusių dirbti Tėvynės ir Bažnyčios labui, siekti aukštų idealų, nepasitenkinant mažomis pergalėmis, atkakliai veržtis prie trokštamo tikslo. Laimingi yra tie, kuriems teko sutikti tėvą Joną savo gyvenimo kelyje.
Linkmenyse nuolat prisimenamas kunigas Jonas Lauriūnas. Parapijos šventėje 2009-aisiais metais, minint evangelinės žinios tūkstantmetį Lietuvoje, tuometinis Vilniaus šv.Kazimiero bažnyčios rektorius, teologijos licenciatas, Jėzuitų ordino vyresnysis kun. Lionginas Virbalas sakė:
„Prisiminimų apie kunigą Joną Lauriūną kupina ir mano širdis. Savo gyvenimu jis įrodė, kad ir vienas žmogus, jei tik jis turi daug ryžto ir drąsos, gali daug padaryti.“
Linkmenyse nuolat prisimenamas kunigas Jonas Lauriūnas. Parapijos šventėje 2009-aisiais metais, minint evangelinės žinios tūkstantmetį Lietuvoje, tuometinis Vilniaus šv.Kazimiero bažnyčios rektorius, teologijos licenciatas, Jėzuitų ordino vyresnysis kun. Lionginas Virbalas sakė:
„Prisiminimų apie kunigą Joną Lauriūną kupina ir mano širdis. Savo gyvenimu jis įrodė, kad ir vienas žmogus, jei tik jis turi daug ryžto ir drąsos, gali daug padaryti.“
Keliasdešimt tomų pamokslų, kurie turėjo palengvinti kunigų, aptarnaujančių kelias parapijas, darbą J. Lauriūnas pavadino „Žodžiai broliams“. Iš šio gausaus palikimo šiuo metu tėra išleista tik vienintelė knygutė – „Nueisim ten, kur žiūrim“ (Vilnius, Katalikų pasaulis, 2001).
Iš Tėvo Jono Lauriūno SJ minčių
„Mums nėra ko nusiminti ir išsigąsti šiame pasaulyje. Krikščionis yra gimęs vilčiai. Bet mums yra ir pareiga: gyvenimas turi mums „pasisekti“, kad žmonija ir pasaulis per mus gautų daugiau šviesos ir palaimos“.
„Kristaus gimimo paslaptis sako mums, kad Dievas apsigyveno tarp mūsų, Jis sustojo prie mūsų. Žmonija juk nėra labai simpatiška, patraukli. Pasižiūrėkime tik į save...“
„Tikras bendravimas yra tik tada, kai mylima. Kūriniai juk atsirado tik todėl, kad Kūrėjas iš meilės juos pašaukė gyvuoti. Pati tikriausia kalba yra meilės kalba. Kitą asmenį tikrai pažįstame tik tada, kai mylime, jį gerbiame. Tik meilės atmosferoje atsiskleidžia širdys ir sušildo viena kitą.“
„Mes turime mylėti kitus ne todėl, kad jie yra geri. Mes padarysime juos geresnius, kai mylėsime juos. Suklydusįjį badyti pirštais, į jį spjaudyti, jį bombarduoti pamokymais, ginčytis su juo – tai netikri ginklai prieš blogį. Blogį galima nugalėti tik meile, pasaulį galima pataisyti tik meile.“
„Mūsų, krikščionių pareiga – prieiti prie kiekvieno, pažvelgti į kiekvieno sielą ir už klaidų barjero atrasti nematomų turtų. Priartėti prie žmogaus – tai atrasti jame turtų. Tikrasis žmogus turbūt– tai ne jo klaidos, bet tai, kas giliai slypi nesutepto, nekalto iš vaikystės dienų.“
„Kiekvienas žmogus –tai lyg veidrodis, kuriame atsispindi Dievo paveikslas. Bet veidrodis gali būti apdulkėjęs, įskilęs; kartais jis gali būti padengtas stora vargo, klaidų, menkybės pluta. Žmogų sukritikuoti, suniekinti, su purvais sumaišyti nesunku, bet tą plutą nuimti, kad sušvistų paslėptas grožis ir gerumas, žmogų pakelti – tai padaryti gali tik šventas žmogus, tik tas, kuriame yra meilė, tik tas, kuriame yra Dievas. Dievą prikelti žmoguje gali tik Dievas“.
Iš Tėvo Jono Lauriūno SJ minčių
„Mums nėra ko nusiminti ir išsigąsti šiame pasaulyje. Krikščionis yra gimęs vilčiai. Bet mums yra ir pareiga: gyvenimas turi mums „pasisekti“, kad žmonija ir pasaulis per mus gautų daugiau šviesos ir palaimos“.
„Kristaus gimimo paslaptis sako mums, kad Dievas apsigyveno tarp mūsų, Jis sustojo prie mūsų. Žmonija juk nėra labai simpatiška, patraukli. Pasižiūrėkime tik į save...“
„Tikras bendravimas yra tik tada, kai mylima. Kūriniai juk atsirado tik todėl, kad Kūrėjas iš meilės juos pašaukė gyvuoti. Pati tikriausia kalba yra meilės kalba. Kitą asmenį tikrai pažįstame tik tada, kai mylime, jį gerbiame. Tik meilės atmosferoje atsiskleidžia širdys ir sušildo viena kitą.“
„Mes turime mylėti kitus ne todėl, kad jie yra geri. Mes padarysime juos geresnius, kai mylėsime juos. Suklydusįjį badyti pirštais, į jį spjaudyti, jį bombarduoti pamokymais, ginčytis su juo – tai netikri ginklai prieš blogį. Blogį galima nugalėti tik meile, pasaulį galima pataisyti tik meile.“
„Mūsų, krikščionių pareiga – prieiti prie kiekvieno, pažvelgti į kiekvieno sielą ir už klaidų barjero atrasti nematomų turtų. Priartėti prie žmogaus – tai atrasti jame turtų. Tikrasis žmogus turbūt– tai ne jo klaidos, bet tai, kas giliai slypi nesutepto, nekalto iš vaikystės dienų.“
„Kiekvienas žmogus –tai lyg veidrodis, kuriame atsispindi Dievo paveikslas. Bet veidrodis gali būti apdulkėjęs, įskilęs; kartais jis gali būti padengtas stora vargo, klaidų, menkybės pluta. Žmogų sukritikuoti, suniekinti, su purvais sumaišyti nesunku, bet tą plutą nuimti, kad sušvistų paslėptas grožis ir gerumas, žmogų pakelti – tai padaryti gali tik šventas žmogus, tik tas, kuriame yra meilė, tik tas, kuriame yra Dievas. Dievą prikelti žmoguje gali tik Dievas“.
