Silvestras Gimžauskas
Kun. S. Gimžausko portretas
Linkmenų bažnyčioje
Linkmenys mena aktyvų knygų skleidimo organizatorių kunigą Silvestrą Gimžauską (1845–1897), gimusį Kirdeikių kaime, Linkmenų valsčiuje. Kirdeikių bažnyčioje yra paveikslas su jo atvaizdu, o Gimžauskų sodyboje jo atminimui įamžinti pastatytas koplytstulpis. Linkmeniškė Jūratė Kudabaitė-Paukštienė 1991 m. parašė diplominį darbą apie S. Gimžauską.
Iš gimtųjų Kirdeikių - į platųjį pasaulį
1845 m. spalio 13 d. Linkmenų parapijos Kirdeikių kaime, ant gražaus Pakaso ežero kranto gimė Silvestras Gimžauskas. Jo tėvai pasiturintys valstiečiai Liudvikas ir Liucija Marijona
(Vaitkevičiūtė) Gimžauskai be šio pirmagimio užaugino dar tris sūnus ir tris dukteris. Nuo mažens Silvestrą supo vaizdinga girių, pelkių, ežerų kaimynystė, apie praeitį bylojo netoliese stūksantis Linkmenų piliakalnis.
Sulaukęs
septynerių metų, Silvestras ėmė lankyti parapinę mokyklą Linkmenyse, kurioje prasimokęs penkerius metus, 1857 įstojo į Švenčionių gimnaziją. Po trejų metų perėjo į Daugpilio realinę gimnaziją ir gerai baigė visą kursą - šešias klases.
1862 S. Gimžauskas įstojo į Vilniaus kunigų seminariją. Prasidėjus sukilimui, Vilnių teko palikti ir darbuotis Švenčionių vaistinėje provizoriaus padėjėju. Nutarė tobulintis šioje srityje, bet 1876 susitikęs su ankstesniu studijų draugu, tada jau atsikuriančios kunigų seminarijos rektoriumi Motiejumi Harasimavičiumi, jo buvo įkalbėtas toliau siekti kunigystės. Gimžauskas įstojo į
antrą kursą ir tais pačiais metais buvo įšventintas kunigu.
S. Gimžauskas - kunigas
1877 m. rugsėjį kun. S. Gimžauskas buvo išsiųstas į Petrapilio dvasinę akademiją tolimesnėms studijoms. Susirgęs džiova, po metų mokslus turėjo nutraukti ir grįžti į Lietuvą. 1878 Vilniaus vyskupijos kurija jį paskyrė vikaru į Želudoką (dab. Baltarusija), kur dar daug žmonių kalbėjo lietuviškai. Vos po pusmečio buvo perkeltas į Žiežmarius. Čia, lenkėjančioje parapijoje, pradėjo sakyti lietuviškus pamokslus, mokyti poterių lietuviškai. Dar po metų, 1880-ųjų vasarį, kun. Gimžauskas tampa Vidiškių filijos šeimininku. Čia taip pat skatina lietuviškumą ir blaivybę.
1883 m. Silvestras Gimžauskas perkeliamas į Kietaviškes - grynai lietuvišką, tačiau lenkėjančią parapiją. Daug ką vėl reikėjo pradėti iš naujo...
Iš Kietaviškių kunigas išvyko 1884 birželio 18 ir buvo paskirtas Valkininkų klebonu bei Merkinės dekanu. Jo laikais Dzūkijoje gimė posakis: "Jei nori būti patriotu, važiuok pasimokyti į Valkininkus". 1891 kun. Gimžauskui suteiktas garbės kanauninko titulas.
Deja, taip jau būna, kad dažnai išduoda patys artimiausi žmonės, tad ir kunigo globojamas brolis Vladas įskundė jį policijai už lietuvybės veiklą ir
1893 teko vykti į Giedraičius - vėl vikaru, o tų pačių metų gruodį - į Bagaslaviškį, altaristu. 1897 kunigas susirgęs akmenlige išvyko gydytis į Varšuvą. Ten ir mirė spalio 27. Deja, karo audros Lenkijos sostinėje nepaliko kunigo Silvestro Gimžausko kapo žymės.
"Litvomanas"
"Ui girdžiu kaip ūžia pikti priešai mano,
Ir duoda man naują vardą litvomano".
Taip rašė kun. S. Gimžauskas "Litvomano dainoje". Būdamas, kaip pats sakė, nuo pat lopšio karštas lietuvis, jis negalėjo taikstytis su carinės valdžios antilietuviška politika.
Po 1863 m. sukilimo nutrūkus studijoms kunigų seminarijoje, Gimžauskas rinko gimtųjų apylinkių tautosaką, vykdė archeologinius kasinėjimus. 1870 Leipcige išspausdinama jo poemėlė "Linkmenes".
Vėl įstojęs į seminariją, garsėjo kaip lietuvybės gynėjas. Petrapilyje sutikęs bendraminčius K. Jaunių ir P. Kriaučiūną, dar labiau užsidegė tautinėmis idėjomis.
Darbuodamasis parapijose, kunigas Gimžauskas atkakliai stengėsi įvesti lietuviškų pakokslų sakymą, mokė lietuviškų poterių, platino lietuvišką spaudą, rašė atsišaukimus, steigė lietuviškas vargo mokyklas. Aktyviai vykdė blaivybės kampaniją. 1879 pasirodė antras poeto leidinys "Ant nauju Metu Lietuvai dovaniale", o 1881 - "Lietuvos bičiuolis". Rašytojas kvietė pasipriešinti kalbos niokotojams ir Tėvynės priešams, gynė dorovę, nagrinėjo aktualias visuomenės problemas. Iš viso išleista 15 jo knygučių, kūryba spausdinta "Aušroje" ir kitoje lietuviškoje ir JAV lietuvių spaudoje.
Caro valdžia už tokią plačią veiklą siūlė uždaryti S. Gimžauską į vienuolyną, tačiau su vyskupijos kurija buvo sutarta apsiriboti pažeminimu bažnytinėse pareigose.
Iš gimtųjų Kirdeikių - į platųjį pasaulį
1845 m. spalio 13 d. Linkmenų parapijos Kirdeikių kaime, ant gražaus Pakaso ežero kranto gimė Silvestras Gimžauskas. Jo tėvai pasiturintys valstiečiai Liudvikas ir Liucija Marijona
(Vaitkevičiūtė) Gimžauskai be šio pirmagimio užaugino dar tris sūnus ir tris dukteris. Nuo mažens Silvestrą supo vaizdinga girių, pelkių, ežerų kaimynystė, apie praeitį bylojo netoliese stūksantis Linkmenų piliakalnis.
Sulaukęs
septynerių metų, Silvestras ėmė lankyti parapinę mokyklą Linkmenyse, kurioje prasimokęs penkerius metus, 1857 įstojo į Švenčionių gimnaziją. Po trejų metų perėjo į Daugpilio realinę gimnaziją ir gerai baigė visą kursą - šešias klases.
1862 S. Gimžauskas įstojo į Vilniaus kunigų seminariją. Prasidėjus sukilimui, Vilnių teko palikti ir darbuotis Švenčionių vaistinėje provizoriaus padėjėju. Nutarė tobulintis šioje srityje, bet 1876 susitikęs su ankstesniu studijų draugu, tada jau atsikuriančios kunigų seminarijos rektoriumi Motiejumi Harasimavičiumi, jo buvo įkalbėtas toliau siekti kunigystės. Gimžauskas įstojo į
antrą kursą ir tais pačiais metais buvo įšventintas kunigu.
S. Gimžauskas - kunigas
1877 m. rugsėjį kun. S. Gimžauskas buvo išsiųstas į Petrapilio dvasinę akademiją tolimesnėms studijoms. Susirgęs džiova, po metų mokslus turėjo nutraukti ir grįžti į Lietuvą. 1878 Vilniaus vyskupijos kurija jį paskyrė vikaru į Želudoką (dab. Baltarusija), kur dar daug žmonių kalbėjo lietuviškai. Vos po pusmečio buvo perkeltas į Žiežmarius. Čia, lenkėjančioje parapijoje, pradėjo sakyti lietuviškus pamokslus, mokyti poterių lietuviškai. Dar po metų, 1880-ųjų vasarį, kun. Gimžauskas tampa Vidiškių filijos šeimininku. Čia taip pat skatina lietuviškumą ir blaivybę.
1883 m. Silvestras Gimžauskas perkeliamas į Kietaviškes - grynai lietuvišką, tačiau lenkėjančią parapiją. Daug ką vėl reikėjo pradėti iš naujo...
Iš Kietaviškių kunigas išvyko 1884 birželio 18 ir buvo paskirtas Valkininkų klebonu bei Merkinės dekanu. Jo laikais Dzūkijoje gimė posakis: "Jei nori būti patriotu, važiuok pasimokyti į Valkininkus". 1891 kun. Gimžauskui suteiktas garbės kanauninko titulas.
Deja, taip jau būna, kad dažnai išduoda patys artimiausi žmonės, tad ir kunigo globojamas brolis Vladas įskundė jį policijai už lietuvybės veiklą ir
1893 teko vykti į Giedraičius - vėl vikaru, o tų pačių metų gruodį - į Bagaslaviškį, altaristu. 1897 kunigas susirgęs akmenlige išvyko gydytis į Varšuvą. Ten ir mirė spalio 27. Deja, karo audros Lenkijos sostinėje nepaliko kunigo Silvestro Gimžausko kapo žymės.
"Litvomanas"
"Ui girdžiu kaip ūžia pikti priešai mano,
Ir duoda man naują vardą litvomano".
Taip rašė kun. S. Gimžauskas "Litvomano dainoje". Būdamas, kaip pats sakė, nuo pat lopšio karštas lietuvis, jis negalėjo taikstytis su carinės valdžios antilietuviška politika.
Po 1863 m. sukilimo nutrūkus studijoms kunigų seminarijoje, Gimžauskas rinko gimtųjų apylinkių tautosaką, vykdė archeologinius kasinėjimus. 1870 Leipcige išspausdinama jo poemėlė "Linkmenes".
Vėl įstojęs į seminariją, garsėjo kaip lietuvybės gynėjas. Petrapilyje sutikęs bendraminčius K. Jaunių ir P. Kriaučiūną, dar labiau užsidegė tautinėmis idėjomis.
Darbuodamasis parapijose, kunigas Gimžauskas atkakliai stengėsi įvesti lietuviškų pakokslų sakymą, mokė lietuviškų poterių, platino lietuvišką spaudą, rašė atsišaukimus, steigė lietuviškas vargo mokyklas. Aktyviai vykdė blaivybės kampaniją. 1879 pasirodė antras poeto leidinys "Ant nauju Metu Lietuvai dovaniale", o 1881 - "Lietuvos bičiuolis". Rašytojas kvietė pasipriešinti kalbos niokotojams ir Tėvynės priešams, gynė dorovę, nagrinėjo aktualias visuomenės problemas. Iš viso išleista 15 jo knygučių, kūryba spausdinta "Aušroje" ir kitoje lietuviškoje ir JAV lietuvių spaudoje.
Caro valdžia už tokią plačią veiklą siūlė uždaryti S. Gimžauską į vienuolyną, tačiau su vyskupijos kurija buvo sutarta apsiriboti pažeminimu bažnytinėse pareigose.
Gyvas atmintyje
Poetas, švietėjas, kalbinės, etnografinės ir archeologinės medžiagos rinkėjas, vertėjas ir publicistas kunigas Silvestras Gimžauskas praeityje buvo nepelnytai užmirštas. Nenuostabu: sovietų valdžia nesididžiavo šiuo žmogumi, kuris buvo vienas iš vyskupo Motiejaus Valančiaus sekėjų blaivybės skleidimo ir knygnešystės darbe, o Maironio pirmtakų poezijoje. Todėl ir jo vardą stengtasi ištrinti iš tautos atminties.
Tačiau yra keletas vietų, kurios primena apie šią iškilą asmenybę. Bagaslaviškio bažnyčios šventoriuje stovi akmeninis paminklas su užrašu: "Kinigui Silvestrui Gimžeuckui, Lietuvos mylėtojui". Nors tikroji kunigo amžinojo poilsio vieta nėra žinoma, tačiau Valkininkų bažnyčios šventoriuje 1997 rugsėjo 28 buvo pastatytas kenotafas su mediniu kryžiumi. Kietaviškėse, kur klebonavo S. Gimžauskas, prie mokyklos stovi jam skirtas stogastulpis.
Gimtasis S. Gimžausko namas - liaudies architektūros paminklas - buvo pervežtas į Rumšiškes. Namo vietoje Kirdeikiuose 1988 pasodintas ąžuoliukas ir pastatytas S. Karanausko darbo koplytstulpis. Dar 1936 metais kunigo gimtajame kaime pastatyta jo vardo parapijos salė.
Rašytojo kūrybinis palikimas išleistas 1996 metais pasirodžiusioje knygoje ""Lietuvos bičiuolis". Biografiniai duomenys labai negausūs, tik kanauninkas Juozas Tumas - Vaižgantas parengė trumpą gyvenimo ir kūrybos apžvalgą.
Iš eilėraščio "Lietuvos pagyrimas iš svetimos šalies išdainuotas"
Tinai, tinai, labai toli
Matau ašiai sava brolį:
Ti Lietuva mamo brungi,
Myliu ašiai tų padungį!
Nėr ti kalnų tokia varda,
Kų debesius nosi arda...
Nors Aukštuti vadin raštas,
Vidutinis tinai kraštas:
Nei ti žema, nei pakelta -
Vis su mastu yr invelta.
Nors ti duona bėralinė,
Bet gardesnė, neg kvietinė.
Mūsų šalis prigimtinė
Yr visami vidutinė:
Ti ir karštis kur mestesnis!
Ti ir oras kur sveikesnis!
Terpu miškų ir girelių
Pilna sodžių, vienkiemelių;
O kas upė, kas kelalis -
Švintas Jonas ar kryželis. -
Kur Nemunas tyloms irias,
Ti ir žmonės tylu girias:
Būk ir kraštui nuo lėtybės
Lietos vardas iš senybės.
Ti ir kalba savotiška
Iš senybės lietuviška:
Prieš tų kalbų nėr gražesnės,
Apskritesnės ir pilnesnės.
Poetas, švietėjas, kalbinės, etnografinės ir archeologinės medžiagos rinkėjas, vertėjas ir publicistas kunigas Silvestras Gimžauskas praeityje buvo nepelnytai užmirštas. Nenuostabu: sovietų valdžia nesididžiavo šiuo žmogumi, kuris buvo vienas iš vyskupo Motiejaus Valančiaus sekėjų blaivybės skleidimo ir knygnešystės darbe, o Maironio pirmtakų poezijoje. Todėl ir jo vardą stengtasi ištrinti iš tautos atminties.
Tačiau yra keletas vietų, kurios primena apie šią iškilą asmenybę. Bagaslaviškio bažnyčios šventoriuje stovi akmeninis paminklas su užrašu: "Kinigui Silvestrui Gimžeuckui, Lietuvos mylėtojui". Nors tikroji kunigo amžinojo poilsio vieta nėra žinoma, tačiau Valkininkų bažnyčios šventoriuje 1997 rugsėjo 28 buvo pastatytas kenotafas su mediniu kryžiumi. Kietaviškėse, kur klebonavo S. Gimžauskas, prie mokyklos stovi jam skirtas stogastulpis.
Gimtasis S. Gimžausko namas - liaudies architektūros paminklas - buvo pervežtas į Rumšiškes. Namo vietoje Kirdeikiuose 1988 pasodintas ąžuoliukas ir pastatytas S. Karanausko darbo koplytstulpis. Dar 1936 metais kunigo gimtajame kaime pastatyta jo vardo parapijos salė.
Rašytojo kūrybinis palikimas išleistas 1996 metais pasirodžiusioje knygoje ""Lietuvos bičiuolis". Biografiniai duomenys labai negausūs, tik kanauninkas Juozas Tumas - Vaižgantas parengė trumpą gyvenimo ir kūrybos apžvalgą.
Iš eilėraščio "Lietuvos pagyrimas iš svetimos šalies išdainuotas"
Tinai, tinai, labai toli
Matau ašiai sava brolį:
Ti Lietuva mamo brungi,
Myliu ašiai tų padungį!
Nėr ti kalnų tokia varda,
Kų debesius nosi arda...
Nors Aukštuti vadin raštas,
Vidutinis tinai kraštas:
Nei ti žema, nei pakelta -
Vis su mastu yr invelta.
Nors ti duona bėralinė,
Bet gardesnė, neg kvietinė.
Mūsų šalis prigimtinė
Yr visami vidutinė:
Ti ir karštis kur mestesnis!
Ti ir oras kur sveikesnis!
Terpu miškų ir girelių
Pilna sodžių, vienkiemelių;
O kas upė, kas kelalis -
Švintas Jonas ar kryželis. -
Kur Nemunas tyloms irias,
Ti ir žmonės tylu girias:
Būk ir kraštui nuo lėtybės
Lietos vardas iš senybės.
Ti ir kalba savotiška
Iš senybės lietuviška:
Prieš tų kalbų nėr gražesnės,
Apskritesnės ir pilnesnės.