Sausio 13-oji – gyva mūsų atmintyje
Lietuva, Tu mūsų niekada neatsižadėjai, buvai Motina tiems, kurie tėvų neteko, visuomet leidai vadintis Tavo vaikais. O mes? Ar visada buvome kantrūs ir ištikimi? Ar dažnai nekeiksnojome Tavęs, jei vienas ar kitas valdininkas pasielgdavo netinkamai? Ar atlikome ir atliekame kasdienę pareigą Tau, savo Tėvynei?
Sekmadienį, sausio 13-ąją, Linkmenų Švč. Trejybės bažnyčioje paminėjome Laisvės gynėjų dieną. Parapijos klebonas kun. Renaldas Kučko pakvietė nulenkti galvas prieš tuos, kurie dėl Tėvynės paaukojo brangiausią dalyką – gyvybę, ir prisiminti juos maldoje. Meilė Tėvynei bei jos laisvė – tai vertybės, be kurių neįsivaizduojamas nė vienos tautos gyvenimas. Ne vienas linkmeniškis galėtų nemažai papasakoti apie tas dienas, tapusias istorija, apie savo dalyvavimą ginant jauną valstybę.
Bažnyčioje prie pagrindinio altoriaus buvo sukurta mini ekspozicija: tarp uždegtų žvakučių atversta knyga su kiekvieno lietuvio širdžiai brangiais žodžiais - kaip simbolis, kad tie, kurie praliejo kraują už Tėvynę, niekuomet nebus pamiršti.
Po šv. Mišių bažnyčioje buvo perskaitytas Vytauto Lansbergio sukurtas tekstas „Sausio sniegenos“, prisiminti Sausio 13-osios aukų vardai ir pavardės, vieningai sugiedotas Lietuvos himnas.
Nuo kruvinųjų sausio įvykių praėjo jau 22 metai, bet kažkodėl kiekvieną kartą bežiūrint tuos istorinius vaizdus, besiklausant ar beskaitant liudininkų pasakojimus užplūsta širdį graudulys, sustiprėja meilės jausmas Tėvynei, pasijaučiame vieni kitiems artimesni ir vieningesni.
Gražina Mackonienė
Sigito Mackonio ir Sigito Skorkos nuotraukos
Sekmadienį, sausio 13-ąją, Linkmenų Švč. Trejybės bažnyčioje paminėjome Laisvės gynėjų dieną. Parapijos klebonas kun. Renaldas Kučko pakvietė nulenkti galvas prieš tuos, kurie dėl Tėvynės paaukojo brangiausią dalyką – gyvybę, ir prisiminti juos maldoje. Meilė Tėvynei bei jos laisvė – tai vertybės, be kurių neįsivaizduojamas nė vienos tautos gyvenimas. Ne vienas linkmeniškis galėtų nemažai papasakoti apie tas dienas, tapusias istorija, apie savo dalyvavimą ginant jauną valstybę.
Bažnyčioje prie pagrindinio altoriaus buvo sukurta mini ekspozicija: tarp uždegtų žvakučių atversta knyga su kiekvieno lietuvio širdžiai brangiais žodžiais - kaip simbolis, kad tie, kurie praliejo kraują už Tėvynę, niekuomet nebus pamiršti.
Po šv. Mišių bažnyčioje buvo perskaitytas Vytauto Lansbergio sukurtas tekstas „Sausio sniegenos“, prisiminti Sausio 13-osios aukų vardai ir pavardės, vieningai sugiedotas Lietuvos himnas.
Nuo kruvinųjų sausio įvykių praėjo jau 22 metai, bet kažkodėl kiekvieną kartą bežiūrint tuos istorinius vaizdus, besiklausant ar beskaitant liudininkų pasakojimus užplūsta širdį graudulys, sustiprėja meilės jausmas Tėvynei, pasijaučiame vieni kitiems artimesni ir vieningesni.
Gražina Mackonienė
Sigito Mackonio ir Sigito Skorkos nuotraukos
Vytautas Landsbergis. Sausio sniegenos
Tai atsitiko šalyje, kurioje žiemą iškrinta sniegas. Dažniausiai sausį.
Kartais dabar su sniegu iškrenta, o gal iš kur atskrenda paukštelių, vadinamų sniegenomis. Kiekviena jų turi po keletą raudonų plunksnelių, tai sniege iš toli gali atrodyti lyg pritaškyta mažyčių kraujo lašų.
Tačiau ne visada taip buvo, o tiesiog atsitiko.
Toje šalyje, kurioje žiemą iškrinta sniegas, gyveno mergaitė vardu Loreta. Buvo sausis, taigi žiema. Loreta žiūrėjo pro didelio namo langą ir matė televizijos bokštą. Bet štai dabar televizorius kažkodėl ėmė rodyti keistenybes, net baisenybes. Tartum į patį televizorių įlindo svetimi vyrai su šalmais, ėjo koridoriumi ir grasino, rėkė ir šaudė, o paskui laidos vedėją Eglę išvarė ir viskas užtemo...
Loreta puolė prie lango žiūrėti, kas gi dedasi lauke prie bokšto. Naktis, bet šiek tiek matyti. Aikštę jau pabarstė baltos snaigės, o dabar per ją važiuoja riaumodamos didelės geležinės dėžės. Aplink bokštą buriasi daug žmonių, ir vis daugiau iš visų pusių. Štai ir jos brolis ten bėga su draugais, o kodėl – nesuprasi.
Sniegenos, kurios buvo atskridusios pasidžiaugti pirmuoju sniegu, iš pradžių irgi nieko nesuprato. Pasitraukė šiek tiek atokiau ir žiūri, kas čia bus. Ir prasidėjo neregėti baisūs dalykai.
Žmonės štai stovi susikibę rankomis ir dainuoja, o ant jų tos geležinės dėžės važiuoja. Ir šaudo iš patrankų, ir išlipę svetimi žmogystos, nelyginant plastmasiniai robotai, šautuvų buožėmis daužo, liepsnomis degina. Kas dainuojančių krinta užmuštas, kas labai sužeistas, o broliai ir sesės, labai daug jaunimo, vis tiek nesitraukia. Traukitės jūs, žmogystos iš pragaro, o mes čia – savo tėvynėje!
Ir Loreta, ne tik sniegenos, jau matė viską gana iš arti, nes nė pati nepajutus išbėgo iš namų. Tiesiai ten – prie bokšto! Pamatė ją to paties kiemo berniukas, kuriam ji slapčiomis patiko, ir norėjo sustabdyti Loretą.
– Neik! Grįžk namo! Ten baisu, gali užmušti! Gintis, tai vyrų darbas!
Bet Loreta nė kiek nebijojo. Ji norėjo rasti brolį, būti su juo ir su visais broliais.
Ir tada viena riaumojanti dėžė parbloškė mergaitę Loretą. Ji jau buvo nubėgus iki pat bokšto, ten drąsiai stovėjo su visais, nesitraukė, bet parblokšta atsidūrė po geležiniais ratais. Tie dar ir su geležiniais vikšrais pervažiavo ją nuo kojų iki širdies...
Gydytojai nuvežė Loretą į ligoninę, tačiau negalėjo išgelbėti. Ji mirė. O sniegas didelėje mirties aikštėje liko aptaškytas krauju.
Ten suskrido labai daug sniegenų. Visos, kurios buvo Vilniuje ir Lietuvoje tą žiemą, kai iškrito sniegas ir apsitaškė krauju. Ir sniegenos, graudžiai čiulbėdamos, lyg melstųsi už Loretą, stumdėsi toje aikštėje, toje pačioje vietoje, tarp gilių vėžių sniege, kuris tapo raudonas, ir visos išsikruvino plunksneles.
Kiek jau metų praėjo, o sniegenos kasmet sausio tryliktąją kažkaip kitaip, kitokiais balsais pačiulba, aikštėse susitinka ir niekur neskuba. Jos prisimena Loretą.
landsbergis.lt
Kartais dabar su sniegu iškrenta, o gal iš kur atskrenda paukštelių, vadinamų sniegenomis. Kiekviena jų turi po keletą raudonų plunksnelių, tai sniege iš toli gali atrodyti lyg pritaškyta mažyčių kraujo lašų.
Tačiau ne visada taip buvo, o tiesiog atsitiko.
Toje šalyje, kurioje žiemą iškrinta sniegas, gyveno mergaitė vardu Loreta. Buvo sausis, taigi žiema. Loreta žiūrėjo pro didelio namo langą ir matė televizijos bokštą. Bet štai dabar televizorius kažkodėl ėmė rodyti keistenybes, net baisenybes. Tartum į patį televizorių įlindo svetimi vyrai su šalmais, ėjo koridoriumi ir grasino, rėkė ir šaudė, o paskui laidos vedėją Eglę išvarė ir viskas užtemo...
Loreta puolė prie lango žiūrėti, kas gi dedasi lauke prie bokšto. Naktis, bet šiek tiek matyti. Aikštę jau pabarstė baltos snaigės, o dabar per ją važiuoja riaumodamos didelės geležinės dėžės. Aplink bokštą buriasi daug žmonių, ir vis daugiau iš visų pusių. Štai ir jos brolis ten bėga su draugais, o kodėl – nesuprasi.
Sniegenos, kurios buvo atskridusios pasidžiaugti pirmuoju sniegu, iš pradžių irgi nieko nesuprato. Pasitraukė šiek tiek atokiau ir žiūri, kas čia bus. Ir prasidėjo neregėti baisūs dalykai.
Žmonės štai stovi susikibę rankomis ir dainuoja, o ant jų tos geležinės dėžės važiuoja. Ir šaudo iš patrankų, ir išlipę svetimi žmogystos, nelyginant plastmasiniai robotai, šautuvų buožėmis daužo, liepsnomis degina. Kas dainuojančių krinta užmuštas, kas labai sužeistas, o broliai ir sesės, labai daug jaunimo, vis tiek nesitraukia. Traukitės jūs, žmogystos iš pragaro, o mes čia – savo tėvynėje!
Ir Loreta, ne tik sniegenos, jau matė viską gana iš arti, nes nė pati nepajutus išbėgo iš namų. Tiesiai ten – prie bokšto! Pamatė ją to paties kiemo berniukas, kuriam ji slapčiomis patiko, ir norėjo sustabdyti Loretą.
– Neik! Grįžk namo! Ten baisu, gali užmušti! Gintis, tai vyrų darbas!
Bet Loreta nė kiek nebijojo. Ji norėjo rasti brolį, būti su juo ir su visais broliais.
Ir tada viena riaumojanti dėžė parbloškė mergaitę Loretą. Ji jau buvo nubėgus iki pat bokšto, ten drąsiai stovėjo su visais, nesitraukė, bet parblokšta atsidūrė po geležiniais ratais. Tie dar ir su geležiniais vikšrais pervažiavo ją nuo kojų iki širdies...
Gydytojai nuvežė Loretą į ligoninę, tačiau negalėjo išgelbėti. Ji mirė. O sniegas didelėje mirties aikštėje liko aptaškytas krauju.
Ten suskrido labai daug sniegenų. Visos, kurios buvo Vilniuje ir Lietuvoje tą žiemą, kai iškrito sniegas ir apsitaškė krauju. Ir sniegenos, graudžiai čiulbėdamos, lyg melstųsi už Loretą, stumdėsi toje aikštėje, toje pačioje vietoje, tarp gilių vėžių sniege, kuris tapo raudonas, ir visos išsikruvino plunksneles.
Kiek jau metų praėjo, o sniegenos kasmet sausio tryliktąją kažkaip kitaip, kitokiais balsais pačiulba, aikštėse susitinka ir niekur neskuba. Jos prisimena Loretą.
landsbergis.lt
