Pasivaikščiojimas gimtinėje su dr. Jadvyga Kardelyte
Dr. Jadvyga Kardelytė
Prisipažinsiu – anksčiau, kai tik patekdavo į rankas kokia nors lietuviška enciklopedija, puldavau ieškoti K raidės ir žiūrėti, ar ten bus skirsnis, skirtas mano Tetai, humanitarinių mokslų daktarei, Jadvygai Kardelytei. Oi, kaip būdavo džiugu, kai tokį rasdavau! Tiesą sakant, ir dabar labai smagu. Smagu, nes į visus kitus iš popieriaus lapo žvelgia mokslininkė, o į mane – mano miela Teta iš Vilniaus. Ir prisiminimuose, ir dabar – pilna energijos, guvi, nepaprastai geros širdies, randanti kalbą ir su jaunimu, ir su stālnais žmonėmis, ir su garbiu profesoriumi, ir su paprasta kaimo moteryte, sutikta prie kapinių.
Kapinės... Kiek prisimenu, kiekvieną kartą grįžusi iš Vilniaus Teta ten skuba. Aplankyti ramybėje besiilsinčių tėvelių ir kitų artimųjų. Skubu ir aš. Vaikystės prisiminimuose man tai – nuostabi kelionė pėsčiomis, klausantis gamtos, Tetos pasakojimų, dažnai ir dainą užtraukiant. Norit pasivaikščioti kartu?
Išėjusios į vieškelį, prie beržo, apsidairom. Iki Linkmenų dar 3 kilometrai. Aplinkui – tušti laukai, alksnynai. Tetos jaunystės laikais čia viskas buvo kitaip. Sodyba vijo sodybą, pievose skambėjo dainos, laukai alsavo darbu ir gyvybe. Kiekvienas kampelis žmogaus paliestas, atskiru vardu pavadintas: Pilālā, Raganų raistas, Bekelniā bala, Nuoskynēlā, Versmēlā,... Teta rodo man, kur kieno sodybos stovėta, kur kieno gyventa, kur dirbamų žemių būta. Ir tušti laukia atgyja.
Praeinam Abelų kalną, nulinkusias liepas palei kelią. Teta mosteli į Paukščių sodybos, vos kyšančios pro medžių viršūnes, pusę. Paukščių kluone pasišokti, pavakaroti dažnai susirinkdavo aplinkinių kaimų jaunimas. Nors teta anksti vyresniosios sesers buvo pasiimta į Vilnių ir įtaisyta į dabartinę Salomėjos Nėries gimnaziją mokslų krimsti, kiekvienas laisvas savaitgalis, visos atostogos prabėgdavo gimtajam kaime. Ir kluono padas kartu su vietiniu jaunimu tryptas, vakarāliuose vaidinta. Kaimo jaunimui priprašius, net vienam spektakliui scenarijus parašytas. Šilta šypsena nušviečia Tetos veidą, besidalinant tokiais prisiminimais.
Nuo Kryželiakalniā jau matosi Linkmenų bažnyčios bokštas, kapinių kalnelis. Dar reiks truputį paėjėti. O teta pasidalins prisiminimais apie studijų metus, nes, baigusi gimnaziją, įstojo į Vilniaus universiteto filologijos fakultetą lietuvių kalbos studijuoti. Gyvenimas tada sukosi pašėlusiu greičiu. Studijos, susiėjimai... Parašyta daktaro disertacija, skirta gimtajai Linkmenų šnektai. Tačiau labiausiai ją patraukė ekspedicijos į Gervėčių [1] kraštą (vėliau – ir po visą Lietuvą). Kartu su profesoriumi J. Balčikoniu važiuodavo į šią lietuvišką salą Baltarusijoje užrašyti unikalios jos žmonių kalbos, sustiprinti lietuviškos dvasios, atvežti vilties ir šviesos. Važiuodavo profesoriaus mašina arba atvirais sunkvežimiais, nesvarbu, žiema ar vasara. Ir žandus yra tekę nušalti, ir griovy apvirtus mašinai atsidurti. Dabar net sunku patikėti, kiek pasišventimo tada reikėta...
Šių ekspedicijų medžiaga sugulė į knygą „Gervėčių tarmė“ (1975 m.). Bet joje – tik kalbiniai dalykai. Daugybė ekspedicijų prisiminimų guli atminties kertelėse. Kaip profesorius J. Balčikonis dar Vilniuje duodavo jaunajai studentei pinigėlių, kad ši nupirktų lietuviškų knygelių Gervėčių krašto vaikams. Kai profesoriaus mašina įriedėdavo į kurį nors lietuvišką Baltarusijos kaimą (o ją jau visi iš tolo pažindavo), vaikai tiesiog užpuldavo, nes žinojo, kad profesorius atveš neeilinių dovanų. Bet ne tik vaikai laukdavo svečių iš Lietuvos. Su džiaugsmo ašaromis juos sutikdavo visi kaimų žmonės. Tai buvo progos susirinkti, padainuoti lietuviškų dainų, pasikalbėti iš širdies. Tik vietos valdžia tuo nebuvo patenkinta. Buvę atvejų, kai valdžios paliepimu tekdavo ir išsiskirstyti.
Nors Gervėčių krašte tais laikais buvo nemažai lietuvių, mokyklose nebuvo lietuvių kalbos pamokų. Širdį dėl to skaudėjo ir vietiniams, ir iš Vilniaus atvykusiems. Ir J. Kardelytė kartu su Gervėčių lietuviais pasiryžo rimtam tais laikais žygiui. Žmonės surinko krūvą parašų, o jaunoji kalbininkė parašė raštą, kuriame prašė įvesti lietuviškų pamokų Gervėčių krašto mokyklose. Įteikė Vilniaus ir Minsko centro komitetams. Neilgai trukus buvo iškviesta į CK rimtam pokalbiui. Kad ir kaip sunku patikėti, leidimas lietuviškoms pamokoms buvo duotas! Bet... jaunoji entuziastė buvo pašalinta iš universiteto...
Jau matosi senųjų kapinių vartai. Visai netoli liko eiti. Tai kas buvo toliau? Vieta atsirado „Minties“, vėliau – „Mokslo“ leidyklose. Darbo tikrai netrūko – vertimai (išverstos knygos E. Kästnerio „Emilis ir sekliai“, „Gegužės 35-oji“, I. Jurgelevičovos „Svetimasis“ ir kt.), bendradarbiavimas rašant „Rusų-lietuvių kalbų žodyną“ (už pastarąjį suteikta LTSR valstybinė premija), kalnai redaguotų tekstų. O vėliau, pasikeitus politinei situacijai, grįžimas į Vilniaus universitetą, filologijos fakultetą. Dėstyti kalbos kultūros ir tekstų redagavimo subtilumų. Nuostabiu kalbos jausmu, sklandaus žodžio pajautimu, taisyklinga gražia kalba nuoširdžiai dalytasi su studentais. Redaguojant talkinta Lietuvos katalikų akademijai.
Štai jau ir atėjom. Neprailgsta laikas, kai šnekučiuojiesi, kai mintyse vartai gražius gyvenimo knygos lapus. Ypač kai juos rašo toks mielas ir šiltas žmogus. Neįstrigęs miesto mūrų kalėjime, nepamiršęs ir nesigėdijantis gimtosios tarmės. Visą laiką puoselėjantis meilę gimtajam kraštui ir jo žmonėms.
[1] Gervėčių kraštas – keletas lietuvių kalba kalbančių kaimų Baltarusijos teritorijoje. Plačiau galima pasiskaityti www.gerveciai.is.lt.
© Daiva Kardelytė - Grinevičienė
www.linkmenys.info
Asmeninio archyvo nuotrauka
Kapinės... Kiek prisimenu, kiekvieną kartą grįžusi iš Vilniaus Teta ten skuba. Aplankyti ramybėje besiilsinčių tėvelių ir kitų artimųjų. Skubu ir aš. Vaikystės prisiminimuose man tai – nuostabi kelionė pėsčiomis, klausantis gamtos, Tetos pasakojimų, dažnai ir dainą užtraukiant. Norit pasivaikščioti kartu?
Išėjusios į vieškelį, prie beržo, apsidairom. Iki Linkmenų dar 3 kilometrai. Aplinkui – tušti laukai, alksnynai. Tetos jaunystės laikais čia viskas buvo kitaip. Sodyba vijo sodybą, pievose skambėjo dainos, laukai alsavo darbu ir gyvybe. Kiekvienas kampelis žmogaus paliestas, atskiru vardu pavadintas: Pilālā, Raganų raistas, Bekelniā bala, Nuoskynēlā, Versmēlā,... Teta rodo man, kur kieno sodybos stovėta, kur kieno gyventa, kur dirbamų žemių būta. Ir tušti laukia atgyja.
Praeinam Abelų kalną, nulinkusias liepas palei kelią. Teta mosteli į Paukščių sodybos, vos kyšančios pro medžių viršūnes, pusę. Paukščių kluone pasišokti, pavakaroti dažnai susirinkdavo aplinkinių kaimų jaunimas. Nors teta anksti vyresniosios sesers buvo pasiimta į Vilnių ir įtaisyta į dabartinę Salomėjos Nėries gimnaziją mokslų krimsti, kiekvienas laisvas savaitgalis, visos atostogos prabėgdavo gimtajam kaime. Ir kluono padas kartu su vietiniu jaunimu tryptas, vakarāliuose vaidinta. Kaimo jaunimui priprašius, net vienam spektakliui scenarijus parašytas. Šilta šypsena nušviečia Tetos veidą, besidalinant tokiais prisiminimais.
Nuo Kryželiakalniā jau matosi Linkmenų bažnyčios bokštas, kapinių kalnelis. Dar reiks truputį paėjėti. O teta pasidalins prisiminimais apie studijų metus, nes, baigusi gimnaziją, įstojo į Vilniaus universiteto filologijos fakultetą lietuvių kalbos studijuoti. Gyvenimas tada sukosi pašėlusiu greičiu. Studijos, susiėjimai... Parašyta daktaro disertacija, skirta gimtajai Linkmenų šnektai. Tačiau labiausiai ją patraukė ekspedicijos į Gervėčių [1] kraštą (vėliau – ir po visą Lietuvą). Kartu su profesoriumi J. Balčikoniu važiuodavo į šią lietuvišką salą Baltarusijoje užrašyti unikalios jos žmonių kalbos, sustiprinti lietuviškos dvasios, atvežti vilties ir šviesos. Važiuodavo profesoriaus mašina arba atvirais sunkvežimiais, nesvarbu, žiema ar vasara. Ir žandus yra tekę nušalti, ir griovy apvirtus mašinai atsidurti. Dabar net sunku patikėti, kiek pasišventimo tada reikėta...
Šių ekspedicijų medžiaga sugulė į knygą „Gervėčių tarmė“ (1975 m.). Bet joje – tik kalbiniai dalykai. Daugybė ekspedicijų prisiminimų guli atminties kertelėse. Kaip profesorius J. Balčikonis dar Vilniuje duodavo jaunajai studentei pinigėlių, kad ši nupirktų lietuviškų knygelių Gervėčių krašto vaikams. Kai profesoriaus mašina įriedėdavo į kurį nors lietuvišką Baltarusijos kaimą (o ją jau visi iš tolo pažindavo), vaikai tiesiog užpuldavo, nes žinojo, kad profesorius atveš neeilinių dovanų. Bet ne tik vaikai laukdavo svečių iš Lietuvos. Su džiaugsmo ašaromis juos sutikdavo visi kaimų žmonės. Tai buvo progos susirinkti, padainuoti lietuviškų dainų, pasikalbėti iš širdies. Tik vietos valdžia tuo nebuvo patenkinta. Buvę atvejų, kai valdžios paliepimu tekdavo ir išsiskirstyti.
Nors Gervėčių krašte tais laikais buvo nemažai lietuvių, mokyklose nebuvo lietuvių kalbos pamokų. Širdį dėl to skaudėjo ir vietiniams, ir iš Vilniaus atvykusiems. Ir J. Kardelytė kartu su Gervėčių lietuviais pasiryžo rimtam tais laikais žygiui. Žmonės surinko krūvą parašų, o jaunoji kalbininkė parašė raštą, kuriame prašė įvesti lietuviškų pamokų Gervėčių krašto mokyklose. Įteikė Vilniaus ir Minsko centro komitetams. Neilgai trukus buvo iškviesta į CK rimtam pokalbiui. Kad ir kaip sunku patikėti, leidimas lietuviškoms pamokoms buvo duotas! Bet... jaunoji entuziastė buvo pašalinta iš universiteto...
Jau matosi senųjų kapinių vartai. Visai netoli liko eiti. Tai kas buvo toliau? Vieta atsirado „Minties“, vėliau – „Mokslo“ leidyklose. Darbo tikrai netrūko – vertimai (išverstos knygos E. Kästnerio „Emilis ir sekliai“, „Gegužės 35-oji“, I. Jurgelevičovos „Svetimasis“ ir kt.), bendradarbiavimas rašant „Rusų-lietuvių kalbų žodyną“ (už pastarąjį suteikta LTSR valstybinė premija), kalnai redaguotų tekstų. O vėliau, pasikeitus politinei situacijai, grįžimas į Vilniaus universitetą, filologijos fakultetą. Dėstyti kalbos kultūros ir tekstų redagavimo subtilumų. Nuostabiu kalbos jausmu, sklandaus žodžio pajautimu, taisyklinga gražia kalba nuoširdžiai dalytasi su studentais. Redaguojant talkinta Lietuvos katalikų akademijai.
Štai jau ir atėjom. Neprailgsta laikas, kai šnekučiuojiesi, kai mintyse vartai gražius gyvenimo knygos lapus. Ypač kai juos rašo toks mielas ir šiltas žmogus. Neįstrigęs miesto mūrų kalėjime, nepamiršęs ir nesigėdijantis gimtosios tarmės. Visą laiką puoselėjantis meilę gimtajam kraštui ir jo žmonėms.
[1] Gervėčių kraštas – keletas lietuvių kalba kalbančių kaimų Baltarusijos teritorijoje. Plačiau galima pasiskaityti www.gerveciai.is.lt.
© Daiva Kardelytė - Grinevičienė
www.linkmenys.info
Asmeninio archyvo nuotrauka
