Parapijiečių atsisveikinimo laiškas kunigui Renaldui
Mylimas kunige Renaldai,
Kuomet prieš keletą metų atvykote į Linkmenų parapiją, tikriausiai nei Jūs pats, nei mes, linkmeniškiai, nesitikėjome, kad čia Jums bus lemta pasilikti ir kartu su bendruomene išgyventi nuostabią ketverių metų kelionę, kupiną bendrystės, maldos, dvasinių išgyvenimų bei parapijinio gyvenimo įvykių.
Tuomet tikriausiai nei Jūs, nei mes nesitikėjome, kad išsiskyrimas bus toks, kokį išgyvename dabar: su grauduliu širdy, kad tenka išsiskirti; su dėkingumu už džiaugsmingą dvasinę patirtį; su viltimi, kad išsiskiriame neamžinai.
Jums Linkmenys buvo pirmoji parapija, kuriai vadovavote. Mums, jos žmonėms, irgi daug kas buvo pirmą kartą: piligriminės kelionės, naktinės
adoracijos, atnašų procesijos, kunigo apsilankymas namuose, džiugus Eucharistijos šventimas, nuoširdžios šypsenos, netgi plojimai šventovėje irgi buvo pirmąkart.
Kiekvienos Kalėdos, kiekvienos Velykos, kiekvieni atlaidai įsirašė į mūsų atmintį gražiausiomis spalvomis, jautriais dvasiniais išgyvenimais. Su džiaugsmu skubėjome į kiekvienas šventas Mišias – ne vien iš pareigos, bet įkvėpti Jūsų atsidavimo ir tarnystės dvasios tikėjome, kad Jėzus laukia kiekvieno iš mūsų.
Daug dėmesio skyrėte liturginėms bei valstybinėms šventėms, jų metu mūsų bažnytėlė visuomet sulaukdavo svečių. Per ketverius metus čia apsilankė ir Šv. Mišių metu giedojo Vilniaus Šv. Jono Bosko parapijos, Vilniaus arkikatedros bazilikos, Vilniaus Palaimintojo Jurgio Matulaičio parapijos, Švenčionių, Švenčionėlių bei Tauragnų parapijos chorai. Ugdėte mūsų meilę Tėvynei, todėl valstybines šventes parapija švęsdavo drauge: aukodavote ne tik šv. Mišias, drauge giedodavome Lietuvos himną, bet ir vykdavo koncertai.
Nepamirštamas parapijoje vyskupo Arūno Poniškaičio vizitas bei jo suteiktas Sutvirtinimo sakramentas tikintiesiems 2010 metais, šviesios atminties vyskupo Juozapo Tunaičio apsilankymas 2011 m., minint kunigo Jono Lauriūno 20-ąsias mirties metines, lietuvių liaudies dainų atlikėjos Veronikos Povilionienės koncertas 2011 m.
Išvykstate kitoks nei atvykote: įgijote patirties vadovaudamas mūsų parapijai, išmokote geriau pažinti žmones, kunigystę: kiek daug jau pakrikštijote, kiek santuokų palaiminote, kiek palydėjote į paskutinę kelionę. Ne vienas susitikimas su žmonėmis palietė Jus ne tik kaip kunigą, bet ir kaip žmogų. Tačiau išvykstate kartu ir toks pats, kaip ir atvykote: atviras, džiaugsmingas, drąsus, pasitikintis Dievu ir Šventosios Dvasios vedimu. Tik mes, parapijiečiai, pasiliekame jau kitokie. Jūs tiek daug įdėjote pastangų ir meilės, kad mūsų bažnyčia būtų atnaujinta. Paliekate ją spindinčią ir gražią. Šiandien atsinaujinusi ir nušvitusi mūsų bažnyčia liudija, kad atlikti didžiuliai šventovės remonto darbai.
Ne mažiau dėmesio skyrėte ir mūsų dvasiniam augimui. Parapijiečių noras dalyvauti šventose Mišiose bei jų dėkingumas byloja, kad auga ir plečiasi gyvoji bažnyčia.
Visa, ką darėte, darėte su begaliniu atsidavimu ir džiaugsmu,- neteko Jūsų girdėti skundžiantis, dejuojant, visuomet jutote Dievo pagalbą bei Jo vedimą. Todėl Jūs nuolat dėkojote. Dėkojote Dievui, dėkojote žmonėms. Dėkojote ir laiminote – kryžiaus ženklu, malda, gražiu žodžiu, šviesia mintimi.
Iš Jūsų gavome didžiulę pamoką – atvirumo, meilės ir bendrystės pamoką. Jūsų akyse mes nebuvome maži ar dideli, Jūsų akyse – visi buvome svarbūs, Jūsų širdyje – visi buvome mylimi.
Šalia Jūsų niekuomet nereikėjo stengtis pasirodyti geresniu, protingesniu, didesniu, nei esi. Jūs visuomet matėte ir labiausiai vertinote atvirumą, paprastumą ir nuoširdumą.
Sakoma, kad ir vienas žmogus gali daug nuveikti. Pažadinti, įkvėpti, uždegti. Tariame Jums nuoširdų ačiū, kad sugebėjote ypatingu būdu įprasminti ketverių metų laiką, praleistą mūsų parapijoje.
Išvykstate. Graudu. Tiek įdėjote meilės ir rūpesčio, atnaujinote mūsų bažnytėlę ir dabar, kai ji sušvito, Jūs keliaujate kitur.
Ar išmokome Jūsų pamokas? Ar mokėsime be Jūsų taip džiaugtis viskuo?
Ar norėsime už viską ir toliau dėkoti?
Ar išdrįsime vieni kitus mylėti ir vieni kitiems nuoširdžiai šypsotis?
Ar sugebėsime prisiglausti prie Jėzaus širdies neparaginti?
Prašome maldos ir užtarimo.
Tegul visuomet Jus įkvepia Jėzaus Kristaus meilė, testiprina ir tesaugo. Būkite laimingas savo pašaukimo kelyje!
Jus mylintys ir gerbiantys
Linkmenų parapijos tikintieji
2013-06-30
