Parapija išlydėjo kunigą Gintarą Černių (2015-07-05)
Liepos 5-ąją Linkmenų Švč. Trejybės parapija atsisveikino su klebonu kun. Gintaru Černiumi, išvykstančiu atlikti dvasinės tarnystės į Vilniaus Visų Šventųjų parapiją.
Į sekmadienio Dievo žodį ir jo aiškinimą, rodos, sutilpo visa, ko klebonas mokė per visus metus. Gražios, gilios, viltingos paskutiniojo pamokslo mintys – tarsi aiškiai nubrėžta parapijos bendruomenės ir kiekvieno jos nario augimo kryptis – ilgai išliks parapijiečių širdyse:
„Tėviškė – tai namai, tai bendruomenė. Tačiau joje labai sunku atsiversti ar būti pranašu. Tai, kas nepavyko, ilgai išlieka žmonių atmintyje. Nesistebėkime, netgi Jėzui buvo sunku savo tėviškėje: čia jis dėl savųjų netikėjimo negalėjo padaryti stebuklų.
Žmonėms norisi, kad Dievo malonė ir pagalba nukristų tiesiog iš dangaus: taip, kaip Senajame Testamente: Dievas prakalba iš degančio krūmo, apsireiškia kaip ugnies stulpas, žaibais išrėžia plokštes, ant kurių užrašyti Dievo įsakymai.
O Jėzus ateina taip, kaip mes – kaip paprastas žmogus, kaip vienas iš mūsų. Jo žmogiškumas dažnai būna mums suklupimo priežastis. Tačiau tuo pačiu jo žmogiškumas mums visada bus viltis, kad šventumas nėra nepasiekiamas – jis krikščioniui reali siekiamybė.
Atraskime Jėzuje žmogų. Atpirkimas – visas jo gyvenimas, ne tik kryžius ir mirtis. Per jį išgelbėtas visas žmogaus gyvenimas. Semkimės jėgų iš Jėzaus žvelgdami į jį kaip į žmogų.
Bendruomenė paprastai nenori priimti vieno ar kito žmogaus atsivertimo, tačiau niekuomet neturime pamiršti, kad dažnai ten, kur nuodėmė ir silpnumas, labiausiai pasireiškia ir Dievo malonė. Dėkokime už atsivertimus.“
Atnašų procesijos metu buvo dėkojama už parapijai išlietas malones per šio kunigo tarnystę bei prie Viešpaties altoriaus atnešta deganti žvakė, tyras vanduo, duona, vaisiai, nerauginta duona bei vynas.
Po šv. Mišių klebonui kun. Gintarui Černiui už prasmingus metus Linkmenų parapijoje dėkojo seniūnas Jonas Alekna, parapijiečiai, o šiais metais Pirmąją Komuniją priėmusių vaikų grupelė kartu su savo tėveliais visos bendruomenės akivaizdoje perskaitė savo pažadus bei įsipareigojimus ir įteikė nuotraukų albumą, kad kunigėlis juos prisimintų.
„Neilgas buvo mūsų bendras kelias – tik vieneri metai, bet ir per šį laikotarpį spėjau pažinti ir pamilti Jūsų kraštą ir jo žmones. Nuo šiol man Linkmenys daugiau nebebus tik Linkmenys: tai bus gyvai tikinčių konkrečių žmonių bendruomenė. Dėkoju Jums už tą tikėjimą, kurį čia radau, dėkoju, kad galėjau kartu su Jumis keliauti dvasiniame kelyje ir kartu ieškoti Dievo,“ – dėkojo parapijai kunigas Gintaras.
Pasibaigus šv. Mišioms visi susirinko kiemelyje prie parapijos namų, kuriuose buvo pašventinta atnaujinta patalpa, skirta parapijiečių reikmėms. Paskui šioje pašventintoje naujoje erdvėje vyko suneštinė agapė.
Gražina Mackonienė
Nuotraukos Sigito Mackonio ir Sigito Skorkos
Į sekmadienio Dievo žodį ir jo aiškinimą, rodos, sutilpo visa, ko klebonas mokė per visus metus. Gražios, gilios, viltingos paskutiniojo pamokslo mintys – tarsi aiškiai nubrėžta parapijos bendruomenės ir kiekvieno jos nario augimo kryptis – ilgai išliks parapijiečių širdyse:
„Tėviškė – tai namai, tai bendruomenė. Tačiau joje labai sunku atsiversti ar būti pranašu. Tai, kas nepavyko, ilgai išlieka žmonių atmintyje. Nesistebėkime, netgi Jėzui buvo sunku savo tėviškėje: čia jis dėl savųjų netikėjimo negalėjo padaryti stebuklų.
Žmonėms norisi, kad Dievo malonė ir pagalba nukristų tiesiog iš dangaus: taip, kaip Senajame Testamente: Dievas prakalba iš degančio krūmo, apsireiškia kaip ugnies stulpas, žaibais išrėžia plokštes, ant kurių užrašyti Dievo įsakymai.
O Jėzus ateina taip, kaip mes – kaip paprastas žmogus, kaip vienas iš mūsų. Jo žmogiškumas dažnai būna mums suklupimo priežastis. Tačiau tuo pačiu jo žmogiškumas mums visada bus viltis, kad šventumas nėra nepasiekiamas – jis krikščioniui reali siekiamybė.
Atraskime Jėzuje žmogų. Atpirkimas – visas jo gyvenimas, ne tik kryžius ir mirtis. Per jį išgelbėtas visas žmogaus gyvenimas. Semkimės jėgų iš Jėzaus žvelgdami į jį kaip į žmogų.
Bendruomenė paprastai nenori priimti vieno ar kito žmogaus atsivertimo, tačiau niekuomet neturime pamiršti, kad dažnai ten, kur nuodėmė ir silpnumas, labiausiai pasireiškia ir Dievo malonė. Dėkokime už atsivertimus.“
Atnašų procesijos metu buvo dėkojama už parapijai išlietas malones per šio kunigo tarnystę bei prie Viešpaties altoriaus atnešta deganti žvakė, tyras vanduo, duona, vaisiai, nerauginta duona bei vynas.
Po šv. Mišių klebonui kun. Gintarui Černiui už prasmingus metus Linkmenų parapijoje dėkojo seniūnas Jonas Alekna, parapijiečiai, o šiais metais Pirmąją Komuniją priėmusių vaikų grupelė kartu su savo tėveliais visos bendruomenės akivaizdoje perskaitė savo pažadus bei įsipareigojimus ir įteikė nuotraukų albumą, kad kunigėlis juos prisimintų.
„Neilgas buvo mūsų bendras kelias – tik vieneri metai, bet ir per šį laikotarpį spėjau pažinti ir pamilti Jūsų kraštą ir jo žmones. Nuo šiol man Linkmenys daugiau nebebus tik Linkmenys: tai bus gyvai tikinčių konkrečių žmonių bendruomenė. Dėkoju Jums už tą tikėjimą, kurį čia radau, dėkoju, kad galėjau kartu su Jumis keliauti dvasiniame kelyje ir kartu ieškoti Dievo,“ – dėkojo parapijai kunigas Gintaras.
Pasibaigus šv. Mišioms visi susirinko kiemelyje prie parapijos namų, kuriuose buvo pašventinta atnaujinta patalpa, skirta parapijiečių reikmėms. Paskui šioje pašventintoje naujoje erdvėje vyko suneštinė agapė.
Gražina Mackonienė
Nuotraukos Sigito Mackonio ir Sigito Skorkos
