Padėkos ir atsisveikinimo sekmadienis (2013-06-30)
Kunigas Renaldas Kučko
Paskutinįjį birželio sekmadienį su jauduliu skubėjome į savo bažnytėlę. Čia vyko ypatingos mūsų parapijai šv. Mišios - padėkos ir atsisveikinimo su mylimu kunigu Renaldu Kučko.
Jutome, tarsi Dangus iš anksto būtų numatęs atsisveikinimą būtent šį sekmadienį – Šv. Mišių tekstai priminė pašaukimo esmę ir sekimo Kristumi besąlygiškumą. Pilnutėlė Linkmenų Švč. Trejybės bažnyčia labai atidžiai klausėsi kiekvieno kunigo žodžio, dažnas jų buvo palydėtas, rodos, netyčia ištryškusiomis nuoširdžiomis ašaromis. Graudulio, išsiskyrimo, dėkingumo ašaromis. Per daugiau nei ketverius metus parapijiečiai pamilo savo kunigą ir jis tapo jiems artimas – kaip brolis, sūnus, tėvas ar geras draugas.
Ypatingai nuoširdi ir iškilminga tądien buvo visuotinė malda bei atnašų procesija, kurioje prie Viešpaties altoriaus buvo atneštos degančios žvakės, kryžius, lauko gėlių puokštė, duona, vanduo, vaisiai, nerauginta duona ir vynas.
Kunigas Renaldas prisiminė savo pirmąjį atvykimą į Linkmenų parapiją – tai buvo 2009 m. kovo pirmasis sekmadienis. Laikas Linkmenyse prabėgo labai greit, tiek daug visko buvo per šiuos ketverius metus. Dėkojo kunigas visiems drauge besimeldusiems, drauge dirbusiems, drauge keliavusiems dvasinėje kelionėje. Jis sakė, kad metai praleisti Linkmenyse visuomet išliks kaip pats gražiausias prisiminimas – juk pirmoji parapija, o visi parapijiečiai sutilps jo širdyje, kadangi, juokavo kunigas, jo širdis tokia didelė, kad vietos joje visiems tikrai užteks, ir nuo šiol linkmeniškiai turės dar vieną angelą sargą, kuris už juos visada melsis. Kunigas Renaldas tarė ir atsiprašymo žodžius, jei kartais, dirbdamas dviejose parapijose, ne visiems turėjo pakankamai laiko, jei kartais ne visiems pakankamai skyrė dėmesio.
„Pats tikriausias gyvenimo džiaugsmas ir didžiausia prasmė yra bendrystė su Kristumi,“- sakė kunigas ir šiais žodžiais linkmeniškius kvietė visada būti nuoširdžiais Kristaus bendradarbiais:
Kristus neturi kitų rankų, tik mūsų,-
Kad atliktų kasdienius darbus.
Kristus neturi kitų kojų, tik mūsų,-
Kad šiandien eitų pas žmones.
Kristus neturi kito balso, tik mūsų,-
Kad šiandien papasakotų apie save.
Kristus neturi kitų jėgų, tik mūsų,-
Kad parodytų kelią į savo širdį.
Kristus neturi kitų evangelijų,
Kurios vis dar būtų skaitomos,
Tačiau tai, ką darome, žodžiai ir veiksmai,-
Yra Evangelija, kurią Šventoji Dvasia rašo.
Tikriausiai tai taip pat labai simboliška, kad tai buvo pirmasis sekmadienis, kai meldėmės naujumu sušvitusioje bažnytėlėje, - ką tik buvo pasibaigę šventovės atnaujinimo darbai.
Po šventų Mišių kunigas Renaldas įteikė padėkas ir maldynėlius parapijos vyrams, aukojusiems savo darbą ir kelias savaites neatlygintinai triūsusiems atliekant bažnyčios remonto darbus, padėkas – bažnyčios darbuotojams ir kitiems parapijiečiams, padėjusiems įvairiuose darbuose.
Na, o po to dėkojo parapijiečiai. Pirmiausiai kalbėjo seniūnas Jonas Alekna bei jo žmona Loreta. Seniūnas džiaugėsi, kad su kunigu Renaldu buvo gera bendrauti ir bendradarbiauti, o būdamas be galo veiklus, per ketverius metus jis sugebėjo nuveikti dešimties metų darbą. Loreta Aleknienė kvietė nepamiršti Linkmenų ir sakė, kad į kelionę įdedame ežero bangų ošimą, medžių šlamesį, pievų kvapą – visuomet čia bus savas ir laukiamas.
Parapijiečių vardu kalbėjusi Gražina Mackonienė sakė, kad Dievas per kunigo Renaldo asmenybę dovanojo mūsų parapijai nuostabią ketverių metų dvasinę kelionę, kurioje buvo daug naujų, nepamirštamų patirčių. Dalis tos patirties atspindžių, užfiksuotų nuotraukose bei išsakytų parapijiečių padėkose, buvo sudėti į albumą, pavadintą „Padėkos žodžiai kunigui Renaldui už įkvepiančią tarnystę 2009-2013 metais Linkmenų Švč. Trejybės parapijoje“. Dėkojama buvo ir kunigo Renaldo mamai bei artimiesiems, kurie dažnai lankydavosi Linkmenų bažnyčioje.
Jaunimo choro vardu kalbėjęs Raimondas Žievys dėkojo už dėmesį jaunimui bei ypatingą choro palaikymą kunigavimo pradžioje ir pagiedojo keletą giesmių.
Dėkojo kunigui Renaldui ir tą sekmadienį drauge su mumis šventę svečiai iš Švenčionėlių bei Švenčionių. Lenkų bendruomenės atstovai padėkos žodžius tarė gimtąja lenkų kalba. Linkmeniškiai tai priėmė labai šiltai ir palydėjo plojimais. Kunigas Renaldas juokavo: „Ploja, vadinasi, visi viską suprato“. Taip pat dėkojo Švenčionėlių Carito centro darbuotojai ir vaikučiai bei kiti svečiai.
Gausybė gražiausių gėlių bei kitokių atminimo dovanėlių liudijo, kaip kunigas Renaldas Linkmenims yra brangus ir reikalingas.
Po šventų Mišių bažnyčios šventoriuje kunigas Renaldas Kučko drauge su Linkmenų seniūnu Jonu Alekna pasodino berželį. Kaip ženklą atminties, kaip ženklą gyvybingos bendrystės.
Šviečiant skaisčiai birželio popietės saulei Linkmenų parapijos bendruomenė pakvietė visus į šiltą ir nuoširdžią agapę, kurioje buvo ne tik vaišinamasi, bet ir šiltai bendraujama. Mažoji mūsų krašto daininkė Mėlika Rakauskaitė bei vargoninkė Jolanta Jurgelevičiūtė padainavo po keletą dainų, kurių buvo smagu klausytis.
Dar ilgai niekas neskubėjo skirstytis, rodos, širdys pačios kalbėjo: „Gera mums čia būti“. Ir tik tada, kai saulutė jau gerokai pakrypo vakarop, baigėsi agapė. Kunigas Renaldas nepamiršo visų atsisveikinti ir pakviesti atvykti į Druskininkus, kur tęs savo kunigišką tarnystę.
Kartu su parapijos bendruomene atsisveikinimo sekmadienį Linkmenyse buvo ir rajoninio laikraščio „Nauja vaga“ žurnalistė Vida Žukauskaitė. Kokį sekmadienį bei linkmeniškius ji pamatė, galėsime perskaityti artimiausiame laikraščio numeryje.
Gražina Mackonienė
Nuotraukos Sigito Mackonio
Jutome, tarsi Dangus iš anksto būtų numatęs atsisveikinimą būtent šį sekmadienį – Šv. Mišių tekstai priminė pašaukimo esmę ir sekimo Kristumi besąlygiškumą. Pilnutėlė Linkmenų Švč. Trejybės bažnyčia labai atidžiai klausėsi kiekvieno kunigo žodžio, dažnas jų buvo palydėtas, rodos, netyčia ištryškusiomis nuoširdžiomis ašaromis. Graudulio, išsiskyrimo, dėkingumo ašaromis. Per daugiau nei ketverius metus parapijiečiai pamilo savo kunigą ir jis tapo jiems artimas – kaip brolis, sūnus, tėvas ar geras draugas.
Ypatingai nuoširdi ir iškilminga tądien buvo visuotinė malda bei atnašų procesija, kurioje prie Viešpaties altoriaus buvo atneštos degančios žvakės, kryžius, lauko gėlių puokštė, duona, vanduo, vaisiai, nerauginta duona ir vynas.
Kunigas Renaldas prisiminė savo pirmąjį atvykimą į Linkmenų parapiją – tai buvo 2009 m. kovo pirmasis sekmadienis. Laikas Linkmenyse prabėgo labai greit, tiek daug visko buvo per šiuos ketverius metus. Dėkojo kunigas visiems drauge besimeldusiems, drauge dirbusiems, drauge keliavusiems dvasinėje kelionėje. Jis sakė, kad metai praleisti Linkmenyse visuomet išliks kaip pats gražiausias prisiminimas – juk pirmoji parapija, o visi parapijiečiai sutilps jo širdyje, kadangi, juokavo kunigas, jo širdis tokia didelė, kad vietos joje visiems tikrai užteks, ir nuo šiol linkmeniškiai turės dar vieną angelą sargą, kuris už juos visada melsis. Kunigas Renaldas tarė ir atsiprašymo žodžius, jei kartais, dirbdamas dviejose parapijose, ne visiems turėjo pakankamai laiko, jei kartais ne visiems pakankamai skyrė dėmesio.
„Pats tikriausias gyvenimo džiaugsmas ir didžiausia prasmė yra bendrystė su Kristumi,“- sakė kunigas ir šiais žodžiais linkmeniškius kvietė visada būti nuoširdžiais Kristaus bendradarbiais:
Kristus neturi kitų rankų, tik mūsų,-
Kad atliktų kasdienius darbus.
Kristus neturi kitų kojų, tik mūsų,-
Kad šiandien eitų pas žmones.
Kristus neturi kito balso, tik mūsų,-
Kad šiandien papasakotų apie save.
Kristus neturi kitų jėgų, tik mūsų,-
Kad parodytų kelią į savo širdį.
Kristus neturi kitų evangelijų,
Kurios vis dar būtų skaitomos,
Tačiau tai, ką darome, žodžiai ir veiksmai,-
Yra Evangelija, kurią Šventoji Dvasia rašo.
Tikriausiai tai taip pat labai simboliška, kad tai buvo pirmasis sekmadienis, kai meldėmės naujumu sušvitusioje bažnytėlėje, - ką tik buvo pasibaigę šventovės atnaujinimo darbai.
Po šventų Mišių kunigas Renaldas įteikė padėkas ir maldynėlius parapijos vyrams, aukojusiems savo darbą ir kelias savaites neatlygintinai triūsusiems atliekant bažnyčios remonto darbus, padėkas – bažnyčios darbuotojams ir kitiems parapijiečiams, padėjusiems įvairiuose darbuose.
Na, o po to dėkojo parapijiečiai. Pirmiausiai kalbėjo seniūnas Jonas Alekna bei jo žmona Loreta. Seniūnas džiaugėsi, kad su kunigu Renaldu buvo gera bendrauti ir bendradarbiauti, o būdamas be galo veiklus, per ketverius metus jis sugebėjo nuveikti dešimties metų darbą. Loreta Aleknienė kvietė nepamiršti Linkmenų ir sakė, kad į kelionę įdedame ežero bangų ošimą, medžių šlamesį, pievų kvapą – visuomet čia bus savas ir laukiamas.
Parapijiečių vardu kalbėjusi Gražina Mackonienė sakė, kad Dievas per kunigo Renaldo asmenybę dovanojo mūsų parapijai nuostabią ketverių metų dvasinę kelionę, kurioje buvo daug naujų, nepamirštamų patirčių. Dalis tos patirties atspindžių, užfiksuotų nuotraukose bei išsakytų parapijiečių padėkose, buvo sudėti į albumą, pavadintą „Padėkos žodžiai kunigui Renaldui už įkvepiančią tarnystę 2009-2013 metais Linkmenų Švč. Trejybės parapijoje“. Dėkojama buvo ir kunigo Renaldo mamai bei artimiesiems, kurie dažnai lankydavosi Linkmenų bažnyčioje.
Jaunimo choro vardu kalbėjęs Raimondas Žievys dėkojo už dėmesį jaunimui bei ypatingą choro palaikymą kunigavimo pradžioje ir pagiedojo keletą giesmių.
Dėkojo kunigui Renaldui ir tą sekmadienį drauge su mumis šventę svečiai iš Švenčionėlių bei Švenčionių. Lenkų bendruomenės atstovai padėkos žodžius tarė gimtąja lenkų kalba. Linkmeniškiai tai priėmė labai šiltai ir palydėjo plojimais. Kunigas Renaldas juokavo: „Ploja, vadinasi, visi viską suprato“. Taip pat dėkojo Švenčionėlių Carito centro darbuotojai ir vaikučiai bei kiti svečiai.
Gausybė gražiausių gėlių bei kitokių atminimo dovanėlių liudijo, kaip kunigas Renaldas Linkmenims yra brangus ir reikalingas.
Po šventų Mišių bažnyčios šventoriuje kunigas Renaldas Kučko drauge su Linkmenų seniūnu Jonu Alekna pasodino berželį. Kaip ženklą atminties, kaip ženklą gyvybingos bendrystės.
Šviečiant skaisčiai birželio popietės saulei Linkmenų parapijos bendruomenė pakvietė visus į šiltą ir nuoširdžią agapę, kurioje buvo ne tik vaišinamasi, bet ir šiltai bendraujama. Mažoji mūsų krašto daininkė Mėlika Rakauskaitė bei vargoninkė Jolanta Jurgelevičiūtė padainavo po keletą dainų, kurių buvo smagu klausytis.
Dar ilgai niekas neskubėjo skirstytis, rodos, širdys pačios kalbėjo: „Gera mums čia būti“. Ir tik tada, kai saulutė jau gerokai pakrypo vakarop, baigėsi agapė. Kunigas Renaldas nepamiršo visų atsisveikinti ir pakviesti atvykti į Druskininkus, kur tęs savo kunigišką tarnystę.
Kartu su parapijos bendruomene atsisveikinimo sekmadienį Linkmenyse buvo ir rajoninio laikraščio „Nauja vaga“ žurnalistė Vida Žukauskaitė. Kokį sekmadienį bei linkmeniškius ji pamatė, galėsime perskaityti artimiausiame laikraščio numeryje.
Gražina Mackonienė
Nuotraukos Sigito Mackonio
