"O mėlyna likimo paukšte..." Apie Danutę Burokienę (1931-2005)
Danutė Burokienė (1931-2005)
Šioje svetainėje perskaičius naujametinį sveikinimo posmelį, prieš akis iškilo šviesios atminties mokytojos Danutės Burokienės paveikslas. Rodos, žodžiai ėmė ir prakalbėjo į pačią širdį:
Jei sugebam mylėt, kas šventa,
Priglaust kiekvieną prie širdies,
Ne veltui metai mūsų nugyventa,
Ir laimė mus tikrai lydės...
Danutė Burokienė gimė 1931 m. Tautėnų kaime Lazdijų rajone. Baigė Jovaišių pradinę mokyklą, vėliau mokėsi Leipalingio vidurinėje mokykloje, kurią pabaigusi 1950 m. pradėjo būtent šioje mokykloje dirbti bibliotekininke, vėliau sąskaitininke. 1952 m. įstojo į Vilniaus pedagoginio instituto Pedagogikos fakultetą. Po studijų dirbo Smalininkų vaikų namuose (Jurbarko r.), Liškiavos aštuonmetėje mokykloje (Varėnos r.). 1961 m. atvyko gyventi į Linkmenis. Su vyru Petru mokytojavo Linkmenų vidurinėje mokykloje, dirbo direktore, dėstė vokiečių, lietuvių kalbas, buities darbus, vėliau dirbo pailgintos dienos grupės auklėtoja. Mokytoja Danutė Burokienė buvo labai atsakinga, darbšti, mylėjo visus mokinius. Tokią ją ir prisimename: reiklią, teisingą, be galo pareigingą mokytoją, turėjusią itin jautrią širdį.
Daugiau kaip trisdešimt mokyklai paaukotų metų pareikalavo daug jėgų ir sveikatos. Nors ir teko patirti ne vieną sveikatos ir likimo išbandymą, aktyviai dalyvavo Lietuvos neįgaliųjų draugijos, Linkmenų kaimo bibliotekos ir seklyčios veikloje.
Linkmenyse pasiliko iki gyvenimo pabaigos. Su vyru Petru užaugino tris vaikus: Audrių, Jūratę, Giedrių. Pamilo Danutė mūsų kraštą, jo žmones, gamtą, ir šią meilę išsakė eilėmis. Daugelis, pasiklausę jos eilėraščių, sakydavo: „Danute, Jūs - mūsų krašto lakštingala“. Ne kartą Danutės Burokienės kūryba skambėjo įvairiuose renginiuose. Nuoširdžiai sueiliuotu posmu Danutė sveikindavo ir garbingo jubiliejaus sulaukusį, posmu palydėdavo į amžinybę iškeliavusį.
Danutė kūrė ir vaikystėje bei jaunystėje, tačiau savo ankstyvąją kūrybą sudegino. Antrasis kūrybos etapas prasidėjo nuo 1986 m. Eilėraščius spausdino laikraščiuose „Nauja vaga“, „Ignalina“, „Bičiulystė“. Po keletą eilėraščių buvo išspausdinta almanache „Džiaugsmo ašara“ (1999 m.), rinkinyje „Aukštaitiškas kalbėjimas į širdis“ (2001 m.). Linkmenų kaimo bibliotekos vedėja Onutė Morosienė surinko Danutės Burokienės eiles į rinkinį „Melsvas linas džiaugsmo ašaroje“. Šį rinkinį galime pasklaidyti ir šiandien, užsukę į biblioteką.
D. Burokienę prisimename ir kaip dailiųjų amatų meistrę, savo rankdarbius ne kartą eksponavusią parodose. Kokių dirbinių čia tik nebūdavo: nerti, rišti, megzti, siuvinėti, pinti rankdarbiai stebindavo savo meniškumu bei išradingumu, spinduliuodavo meile, įdėta į juos.
2005 metais Danutė Burokienė iškeliavo į amžinybę, palikusi šviesų atminimą ją pažinojusiųjų širdyse ir pluoštą savo kūrybos.
Gražina Mackonienė
Nuotrauka iš Utenos apskrities Lietuvos invalidų draugijos skyrių asociacijos narių 10 metų veiklos jubiliejui (1988-1998) skirto kūrybos almanacho "Džiaugsmo ašara" ("Spingsulės" knygynėlis, Nr. 11, 1999).
Iš Danutės Burokienės kūrybos
Jei sugebam mylėt, kas šventa,
Priglaust kiekvieną prie širdies,
Ne veltui metai mūsų nugyventa,
Ir laimė mus tikrai lydės...
Danutė Burokienė gimė 1931 m. Tautėnų kaime Lazdijų rajone. Baigė Jovaišių pradinę mokyklą, vėliau mokėsi Leipalingio vidurinėje mokykloje, kurią pabaigusi 1950 m. pradėjo būtent šioje mokykloje dirbti bibliotekininke, vėliau sąskaitininke. 1952 m. įstojo į Vilniaus pedagoginio instituto Pedagogikos fakultetą. Po studijų dirbo Smalininkų vaikų namuose (Jurbarko r.), Liškiavos aštuonmetėje mokykloje (Varėnos r.). 1961 m. atvyko gyventi į Linkmenis. Su vyru Petru mokytojavo Linkmenų vidurinėje mokykloje, dirbo direktore, dėstė vokiečių, lietuvių kalbas, buities darbus, vėliau dirbo pailgintos dienos grupės auklėtoja. Mokytoja Danutė Burokienė buvo labai atsakinga, darbšti, mylėjo visus mokinius. Tokią ją ir prisimename: reiklią, teisingą, be galo pareigingą mokytoją, turėjusią itin jautrią širdį.
Daugiau kaip trisdešimt mokyklai paaukotų metų pareikalavo daug jėgų ir sveikatos. Nors ir teko patirti ne vieną sveikatos ir likimo išbandymą, aktyviai dalyvavo Lietuvos neįgaliųjų draugijos, Linkmenų kaimo bibliotekos ir seklyčios veikloje.
Linkmenyse pasiliko iki gyvenimo pabaigos. Su vyru Petru užaugino tris vaikus: Audrių, Jūratę, Giedrių. Pamilo Danutė mūsų kraštą, jo žmones, gamtą, ir šią meilę išsakė eilėmis. Daugelis, pasiklausę jos eilėraščių, sakydavo: „Danute, Jūs - mūsų krašto lakštingala“. Ne kartą Danutės Burokienės kūryba skambėjo įvairiuose renginiuose. Nuoširdžiai sueiliuotu posmu Danutė sveikindavo ir garbingo jubiliejaus sulaukusį, posmu palydėdavo į amžinybę iškeliavusį.
Danutė kūrė ir vaikystėje bei jaunystėje, tačiau savo ankstyvąją kūrybą sudegino. Antrasis kūrybos etapas prasidėjo nuo 1986 m. Eilėraščius spausdino laikraščiuose „Nauja vaga“, „Ignalina“, „Bičiulystė“. Po keletą eilėraščių buvo išspausdinta almanache „Džiaugsmo ašara“ (1999 m.), rinkinyje „Aukštaitiškas kalbėjimas į širdis“ (2001 m.). Linkmenų kaimo bibliotekos vedėja Onutė Morosienė surinko Danutės Burokienės eiles į rinkinį „Melsvas linas džiaugsmo ašaroje“. Šį rinkinį galime pasklaidyti ir šiandien, užsukę į biblioteką.
D. Burokienę prisimename ir kaip dailiųjų amatų meistrę, savo rankdarbius ne kartą eksponavusią parodose. Kokių dirbinių čia tik nebūdavo: nerti, rišti, megzti, siuvinėti, pinti rankdarbiai stebindavo savo meniškumu bei išradingumu, spinduliuodavo meile, įdėta į juos.
2005 metais Danutė Burokienė iškeliavo į amžinybę, palikusi šviesų atminimą ją pažinojusiųjų širdyse ir pluoštą savo kūrybos.
Gražina Mackonienė
Nuotrauka iš Utenos apskrities Lietuvos invalidų draugijos skyrių asociacijos narių 10 metų veiklos jubiliejui (1988-1998) skirto kūrybos almanacho "Džiaugsmo ašara" ("Spingsulės" knygynėlis, Nr. 11, 1999).
Iš Danutės Burokienės kūrybos
|
Melsvos akys
Dažnai vaidenas melsvos akys, Mintyse visada kartu. Likimas mus išskyrė nieko nepasakęs, Pašauk mane ir pasakyk, kur tu? Žaismingo tango sūkury Su vėjais, su žaibu. Didžiulės salės vidury Man rodos, šokam tik abu... Kaip trūksta man tvirtų pečių, Švelnumo, gerų rankų, Prie savo veido tavąjį jaučiu, Taip tolimą, bet mielą, brangų... Jaučiu sapnuose, tu ateisi, Su vasaros pirmais žiedais. Likimas mums paliko teisę Vadintis mintyse vardais... Nors jau pabalę smilkiniai, Pašokime jaunystės tango. Pradingo viskas taip seniai, Šarma plaukuos, ruduo už lango... Mūsų metai Lyg paukščiai skrieja mūsų metai Visus visus į priekį nešdami. Gerai, jeigu gyvenimo verpetuos Dar sugebam išlikti savimi... Jei sugebam mylėt, kas šventa, Priglaust kiekvieną prie širdies, Ne veltui metai mūsų nugyventa, Ir laimė mus tikrai lydės... Lai jie įžengs su tyra meile, Taure šampano nešini... Ir praeities tikrai negaila, Nes su viltim į ateitį eini... Manoji Dzūkija O Dzūkija, manoji Dzūkija, Taip man brangi, taip numylėta, Tave jau pakeitė Aukštaitija, Bet ne iš karto, pamažu, iš lėto... Kitaip čireno šičia vyturys, Ne taip baltai žydėjo ievos, Ilgai mačiau tėvų namų duris, Gimtinės sodą, žalias pievas... Negreit supanašėjo, pamažu Lakštingalos skardi giesmė... Ir ne iš karto buvo taip gražu, Tokia gaivi vandens versmė... Tik šiandien lyginu abi - Abi taip mielos, taip panašios. Jūs meilė širdžiai taip svarbi, Kaip žvaigždės, šviesios, gražios. O Dzūkija, manoji Dzūkija, Su mylimų Tėvų kapais. Tave jau pakeitė Aukštaitija Su ežerais, miškais, žiedų kvapais... Tu mano šviesa Kaip greitai metai nužingsniavo Labai seniai, kažkur tolyn... Visiems Mama lopšinę mums niūniavo, Įstrigusią giliai giliai širdin... Regiu Tavas rankas ant stalo, Prie jų - savas padėtas. Tu laukei mūs visų be galo, Kiekvienas buvom Tavo palydėtas... Man amžinai išliko Tavo veidas Tarsi pavasario švelni vėsa... Ausyse skamba žodžių aidas Ir jų prasmė, ir jų tiesa... O, kad galėčiau vėlei prisiglausti Aš prie gyslotų tavo rankų!!! Ir šilumą Tavų delnų pajausti Ir išbučiuoti veidą - mielą, brangų... Tik atvaizdą savoj širdy nešioju, Smiltelėje jaučiu gerumą rankų... Sapnuose priglūstu prie Tavo kojų, Mintyse glostau veidą brangų... |
Prisiminimas
Norėčiau sušukuoti Tavo plaukus, Baltus baltus kaip obelis. Ir vakaro vėlaus sulaukus, Statyti pasakų pilis... Norėčiau prisiglaust šiandieną Prie Tavo rankų ir pečių. Papasakoti tau tik vienai, Kaip gyvenu ir ką jaučiu. Dar pastovėt prie kiemo vartų, Kartu prisėsti ant akmens. Ir prisiglausti dar bent kartą Prie tavo kojų, prie liemens... Ir pasėdėti tyliai tyliai, Kol mus apsnigs obels žiedai. Manęs Tu niekad nenuvylei, Išliko žodžiai ir veidai... Ateisiu pastovėt prie kapo, Paglostysiu švelniai smiltelę... Juk įpročiu jau šitai tapo, Palaimink, Mama, mano kelią... Atnešk Kada širdis nustos jau plakus, Prašau, atneški man žiedų. Iš ten, kur liko žydras takas, Tiek daug draugų, šviesių vardų. Atnešk kruopelę gelsvo smėlio Nuo mylimų tėvų kapų. Padangės lopinėlį mėlio Su sodų ir laukų kvapu. Ten, kur arimai nusidriekę, Paimk mažytį grumstą. O gal pakelsi duonos riekę, Vandens lašelį nesudrumstą? O mėlyna likimo paukšte, Atneški viską ant sparnų: Net svajones, žydrynės aukštį Seniai prabėgusių dienų. Mano kryžius Buvo sunkus manasis kryžius, Ėjau svyruodama, klupau. Apsunkę kojos tarsi vyžos, Nenumečiau... Nenulupau... Aš negalėjau atsitiesti, Taip trūko ryžto ir jėgų. Prie savo skausmo prisiliesti Per sunku buvo, taip baugu... Ir taip slinkau aš visą kelią Su nuoskaudom ir su skriauda. Nors smilkiniai seniai pabalę, Akimirkų šių neužmiršiu niekada. Peiliu įsmigo jos širdin, Įsismelkė į visą kūną. Ir juda, slenka įkandin, Manam šešėly tūno... |
