Mokytojas, sugebantis stebėti ir stebėtis
Spalio 5-ąją minima Tarptautinė Mokytojų diena. Sveikiname visus Linkmenyse gyvenančius, čia dirbusius, iš čia kilusius ir kitur savo žiniomis
besidalijančius Mokytojus.
Būti Mokytoju - tai kilnus pašaukimas. Viktoras Hugo yra pasakęs, kad "Nulipdyti gražią statulą ir įkvėpti jai gyvybę - kilnu, bet išugdyti jauną protą, savaip nulipdyti jauną sielą ir įkvėpti jai tiesos jausmą - dar kilniau".
Dėkojame Jums, mieli Mokytojai, už tai, kad dalinotės ir dalinatės ne tik žiniomis, bet ir savo patirtimi, gyvenimiška išmintimi. Bene daugiausiai tos išminties išdalijate, kai niekuomet nesiliaujate atidžiai stebėti gyvenimą, žmones, gamtą, ir vis nustembate. Mokėjimas nustebti - išmintingo žmogaus bruožas, kuris į savo patirties aruodą krauna visa, su kuo gyvenime susitinka.
besidalijančius Mokytojus.
Būti Mokytoju - tai kilnus pašaukimas. Viktoras Hugo yra pasakęs, kad "Nulipdyti gražią statulą ir įkvėpti jai gyvybę - kilnu, bet išugdyti jauną protą, savaip nulipdyti jauną sielą ir įkvėpti jai tiesos jausmą - dar kilniau".
Dėkojame Jums, mieli Mokytojai, už tai, kad dalinotės ir dalinatės ne tik žiniomis, bet ir savo patirtimi, gyvenimiška išmintimi. Bene daugiausiai tos išminties išdalijate, kai niekuomet nesiliaujate atidžiai stebėti gyvenimą, žmones, gamtą, ir vis nustembate. Mokėjimas nustebti - išmintingo žmogaus bruožas, kuris į savo patirties aruodą krauna visa, su kuo gyvenime susitinka.
dialogas.com nuotr.
Daugeliui linkmeniškių pažįstamas lietuvių kalbos mokytojas Stepas Eitminavičius. Gimęs 1952 liepos 17 d. Paukšteliškių kaime, Zarasų rajone. Mokėsi Zarasų vidurinėje mokykloje, kurią baigė 1975 m. Studijavo Vilniaus universitete, filologijos fakultete, kur įgijo lietuvių kalbos ir literatūros dėstytojo kvalifikaciją. Po universiteto baigimo dirbo mokytoju Linkmenų vidurinėje mokykloje. Vėliau pradėjo dirbti lietuvių kalbos mokytoju Utenos Adolfo Šapokos gimnazijoje.
Utenos rajono meno ir kultūros premijos laureatas (2001 m.). 2005 m. už kūrybingą pedagoginę veiklą bei knygą „Baladė apie mokytoją“ Stepui Eitminavičiui skirtas Utenos miestui nusipelnusio žmogaus apdovanojimas. Nuo 2007 m. - Lietuvos rašytojų sąjungos narys.
Mokytojavimo pradžia Linkmenyse Stepo Eitminavičiaus atmintyje paliko šviečių prisiminimų. 2011 metais jis rašė apie šią patirtį:
"Linkmenys (Ignalinos rajone) – mano pedagoginės odisėjos ištakos. Kaip tada buvo šviesu, na kaip jau buvo šviesu. Jaunystė skraidė, nors patyrimo jokio. Išvažiavau iš Vilniaus universiteto, meiliai, globėjiškai palydėtas savo kurso kuratorės, profesorės Viktorijos Daujotytės-Pakerienės. Šis žmogus studijų metais įrodė, kad literatūra be galo gražus, prasmingas dalykas, kaip svarbu būti šalia jos, kalbėti apie ją.
Prisimenu savo nepedagogišką elgesį rugsėjo pirmąją: mokiniai prinešė glėbius gėlių; baigiasi oficialioji dalis, nesinori lįsti tarp besigrūdančių iš salės, tai imu ir iššoku per langą su gėlėmis. Mokytojas, aš gi jau mokytojas – pirmoji reakcija; kaipgi šitaip piemeniškai.
Nusipirkau turistinį dviratį – pirmyn. Gana dažnai atlėkdavau pas seserį į Uteną. Kiek daug įdomaus prisimenu iš šių kelionių – ten ir atgal. Iš Utenos patraukiu anksti rytą, kad spėčiau į pirmą pamoką. Pravažiavęs Saldutiškį truputį pasitempiu – tuoj bus Šiškiniai; čia jau mano mokiniai lauks autobuso. Kaip spalvotame atviruke: lekia mokytojas uždusęs, bet besišypsantis, o jo veiksmą mato tie, kurie už gero pusvalandžio pasirodys mokykloje. Man labai gražus buvo tas susitikimas." ("Rugsėjo pradžios štrichai", // Utenos apskrities žinios, 2011-08-26).
Mokytojas Stepas Eitminavičius mėgsta netradicines pamokas, kuria ir taiko įvairius metodus. Vieną tokią pamoką, vaikštinėdamas Utenoje, jis prisiminė iš Linkmenų:
"Aš einu. Didelis ratas aplink Uteną. Apsnigtas erškėtis. Ilgai prastoviu. Pagalvoju: „Nešiau tau / Sniego lūpose. / Sutirpo nuo žodžių.“ Prisimenu mokytojavimo pradžią Linkmenyse. Su penktokais turėjome analizuoti Petro Cvirkos „Vaikų karą“. Nusprendžiau vieną fragmentą – sniego mūšį – suvaidinti. Iš pradžių veiksmas klasėje, vėliau išlekiame laukan. Mikė paleidžia sniego gniūžtę į Juozapėlį ir jį sužeidžia. Tai rašytojo tekstas. O kaip atsitinka tikrovėje? Taip pat. Išgąstis, sutrikimas. Mes stabdome kraują. Aš jaučiu, kad vaidinimą reikia tęsti, kad mokytojas turi pasakyti svarbius žodžius apie rankas. Pasakiau. Įdomu, keli mokiniai dabar prisimintų tą pamoką? Nesužinosiu." ("Ką reiškia būti lietuvių kalbos mokytoju", // Literatūra ir menas, 2012-02-03).
Šiltai jį prisimena linkmeniškiai - buvę jo mokiniai. Taip prisimenami susitikimai su visais, kurie į savo darbą įdeda gyvenimą ir širdį, kurie sugeba stebėti ir stebėtis.
Pridedame ir mokytojo Stepo Eitminavičiaus sveikinimą kolegoms, įrašytą Vilniuje, "Dialogo" redakcijoje, 2011 metais:
Utenos rajono meno ir kultūros premijos laureatas (2001 m.). 2005 m. už kūrybingą pedagoginę veiklą bei knygą „Baladė apie mokytoją“ Stepui Eitminavičiui skirtas Utenos miestui nusipelnusio žmogaus apdovanojimas. Nuo 2007 m. - Lietuvos rašytojų sąjungos narys.
Mokytojavimo pradžia Linkmenyse Stepo Eitminavičiaus atmintyje paliko šviečių prisiminimų. 2011 metais jis rašė apie šią patirtį:
"Linkmenys (Ignalinos rajone) – mano pedagoginės odisėjos ištakos. Kaip tada buvo šviesu, na kaip jau buvo šviesu. Jaunystė skraidė, nors patyrimo jokio. Išvažiavau iš Vilniaus universiteto, meiliai, globėjiškai palydėtas savo kurso kuratorės, profesorės Viktorijos Daujotytės-Pakerienės. Šis žmogus studijų metais įrodė, kad literatūra be galo gražus, prasmingas dalykas, kaip svarbu būti šalia jos, kalbėti apie ją.
Prisimenu savo nepedagogišką elgesį rugsėjo pirmąją: mokiniai prinešė glėbius gėlių; baigiasi oficialioji dalis, nesinori lįsti tarp besigrūdančių iš salės, tai imu ir iššoku per langą su gėlėmis. Mokytojas, aš gi jau mokytojas – pirmoji reakcija; kaipgi šitaip piemeniškai.
Nusipirkau turistinį dviratį – pirmyn. Gana dažnai atlėkdavau pas seserį į Uteną. Kiek daug įdomaus prisimenu iš šių kelionių – ten ir atgal. Iš Utenos patraukiu anksti rytą, kad spėčiau į pirmą pamoką. Pravažiavęs Saldutiškį truputį pasitempiu – tuoj bus Šiškiniai; čia jau mano mokiniai lauks autobuso. Kaip spalvotame atviruke: lekia mokytojas uždusęs, bet besišypsantis, o jo veiksmą mato tie, kurie už gero pusvalandžio pasirodys mokykloje. Man labai gražus buvo tas susitikimas." ("Rugsėjo pradžios štrichai", // Utenos apskrities žinios, 2011-08-26).
Mokytojas Stepas Eitminavičius mėgsta netradicines pamokas, kuria ir taiko įvairius metodus. Vieną tokią pamoką, vaikštinėdamas Utenoje, jis prisiminė iš Linkmenų:
"Aš einu. Didelis ratas aplink Uteną. Apsnigtas erškėtis. Ilgai prastoviu. Pagalvoju: „Nešiau tau / Sniego lūpose. / Sutirpo nuo žodžių.“ Prisimenu mokytojavimo pradžią Linkmenyse. Su penktokais turėjome analizuoti Petro Cvirkos „Vaikų karą“. Nusprendžiau vieną fragmentą – sniego mūšį – suvaidinti. Iš pradžių veiksmas klasėje, vėliau išlekiame laukan. Mikė paleidžia sniego gniūžtę į Juozapėlį ir jį sužeidžia. Tai rašytojo tekstas. O kaip atsitinka tikrovėje? Taip pat. Išgąstis, sutrikimas. Mes stabdome kraują. Aš jaučiu, kad vaidinimą reikia tęsti, kad mokytojas turi pasakyti svarbius žodžius apie rankas. Pasakiau. Įdomu, keli mokiniai dabar prisimintų tą pamoką? Nesužinosiu." ("Ką reiškia būti lietuvių kalbos mokytoju", // Literatūra ir menas, 2012-02-03).
Šiltai jį prisimena linkmeniškiai - buvę jo mokiniai. Taip prisimenami susitikimai su visais, kurie į savo darbą įdeda gyvenimą ir širdį, kurie sugeba stebėti ir stebėtis.
Pridedame ir mokytojo Stepo Eitminavičiaus sveikinimą kolegoms, įrašytą Vilniuje, "Dialogo" redakcijoje, 2011 metais:
