Mokytoja Stefanija Tarulienė: "Gražiausi metai prabėgo Linkmenyse"
Su buvusiais auklėtiniais
- Ką aš galiu apie gyvenimą kalbėti? Sunku buvo, – sakė 2010-aisiais garbingą 80 metų jubiliejų atšventusi buvusi matematikos mokytoja Stefanija Tarulienė. – Prisimena mane mokiniai, mokinių tėvai, labiausiai turbūt neužmiršta tie vaikai, kurie mokykloje išdykę buvo. Dabar susitikę veidan ir rankon bučiuoja. Ir gražių, ir liūdnų akimirkų per daugelį metų būta.
Mokytoja Stefanija Tarulienė kilusi iš Utenos rajono, didingo Užpalių miestelio. Ir šiandien mokytoja mena savo gimtinę, ten prabėgusius baisius karo metus, vargą ir rūpesčius.
- Labai sunkiai išgyvenome karą, – prisiminimais dalijosi mokytoja. – 1944 metais traukdamiesi vokiečiai padegė namus. Maždaug mėnesį laiko degė Užpalių miestelis. Ilgokai mes – 7 broliai ir seserys su mama – slėpėmės bunkeryje. Mama melždavo karvę, bet pieno paragauti vaikams ne visada tekdavo, nes pražygiuojantys kareiviai vis prašydavo maisto. Tėvelis vokiečių laikais buvo suimtas ir išvarytas darbams į Vokietiją. Karas mane kaip žmogų emociškai sužlugdė.
Pašnekovė ilgai pasakojo apie karo meto baisumus, patirtas netektis, pergalės dienos džiaugsmą, laimingą tėvelio sugrįžimą iš Vokietijos. Pasak pašnekovės, baisių dienų būta: jau po karo ponios Stefanijos dvidešimtmetis brolis išėjo pas tetą ir negrįžo. Kur jis dingo – nežinia. Nei gyvo, nei mirusio nebesurado ir iki šiol širdį slegia nežinios jausmas. Po dviejų dienų nuo brolio dingimo į namus sugrįžo tėtis. Anot pašnekovės, ir džiaugtasi, ir liūdėta buvo drauge. Parėjęs tėvas ir išėjęs sūnus daugiau niekada nesusitiko.
- Kai grįžo tėtis, tuomet atsigavome, – pasverdama kiekvieną žodį pasakojo mokytoja. – Tėtis buvo darbštus. Labai stengėsi, kad nieko netrūktų. Po vidurinės mokyklos išleido į mokslus.
1955 metais, baigusi Šiaulių pedagoginiame institute matematikos – fizikos studijas, jauna mokytoja Stefanija pradėjo dirbti Linkmenyse.
- Gražiausi metai prabėgo Linkmenyse. Tuomet buvome jauni, drūti ir gražūs, – pasakojo humoro jausmo nestokojanti mokytoja. – Linkmenys – puikus kraštas, daug ežerų, tuomet mokykloje mokėsi apie 400 aplinkinių kaimų vaikų, dirbti reikėjo nemažai, klasės didelės, sąsiuvinių daug. Pernai (2009 - red. past.) buvo mano pirmųjų auklėtinių susitikimas po 50 mokyklos baigimo metų. Dėl sveikatos nebuvau nuvykusi. Jau tie ir mano auklėtiniai gerokai metų turi.
Sukūrusi šeimą, mokytoja Stefanija Tarulienė 1960 metais išvyko į Širvintas. Daugiau nei dvejus metus dirbo matematikos mokytoja Zibalų aštuonmetėje mokykloje. Stropią pedagogę Stefaniją Tarulienę pastebėjo Širvintų vidurinės mokyklos direktorius Antanas Kuliešius ir 1963 metais pasiūlė piešimo ir darbų mokytojos vietą miesto vidurinėje mokykloje. Vėliau atsirado ir matematikos pamokų. Beveik tris dešimtmečius Stefanija Tarulienė dirbo matematikos mokytoja Širvintose, šiek tiek pavadavo mokytojus Pokiškiuose, Vileikiškiuose.
- Džiaugiuosi, kad mano visi vadovai direktoriai buvo “kieti”, – sakė mokytoja. – Patys mėgo savo darbą ir reikalavo, kad kiti dirbtų stropiai.
Mokytoja Stefanija Tarulienė kilusi iš Utenos rajono, didingo Užpalių miestelio. Ir šiandien mokytoja mena savo gimtinę, ten prabėgusius baisius karo metus, vargą ir rūpesčius.
- Labai sunkiai išgyvenome karą, – prisiminimais dalijosi mokytoja. – 1944 metais traukdamiesi vokiečiai padegė namus. Maždaug mėnesį laiko degė Užpalių miestelis. Ilgokai mes – 7 broliai ir seserys su mama – slėpėmės bunkeryje. Mama melždavo karvę, bet pieno paragauti vaikams ne visada tekdavo, nes pražygiuojantys kareiviai vis prašydavo maisto. Tėvelis vokiečių laikais buvo suimtas ir išvarytas darbams į Vokietiją. Karas mane kaip žmogų emociškai sužlugdė.
Pašnekovė ilgai pasakojo apie karo meto baisumus, patirtas netektis, pergalės dienos džiaugsmą, laimingą tėvelio sugrįžimą iš Vokietijos. Pasak pašnekovės, baisių dienų būta: jau po karo ponios Stefanijos dvidešimtmetis brolis išėjo pas tetą ir negrįžo. Kur jis dingo – nežinia. Nei gyvo, nei mirusio nebesurado ir iki šiol širdį slegia nežinios jausmas. Po dviejų dienų nuo brolio dingimo į namus sugrįžo tėtis. Anot pašnekovės, ir džiaugtasi, ir liūdėta buvo drauge. Parėjęs tėvas ir išėjęs sūnus daugiau niekada nesusitiko.
- Kai grįžo tėtis, tuomet atsigavome, – pasverdama kiekvieną žodį pasakojo mokytoja. – Tėtis buvo darbštus. Labai stengėsi, kad nieko netrūktų. Po vidurinės mokyklos išleido į mokslus.
1955 metais, baigusi Šiaulių pedagoginiame institute matematikos – fizikos studijas, jauna mokytoja Stefanija pradėjo dirbti Linkmenyse.
- Gražiausi metai prabėgo Linkmenyse. Tuomet buvome jauni, drūti ir gražūs, – pasakojo humoro jausmo nestokojanti mokytoja. – Linkmenys – puikus kraštas, daug ežerų, tuomet mokykloje mokėsi apie 400 aplinkinių kaimų vaikų, dirbti reikėjo nemažai, klasės didelės, sąsiuvinių daug. Pernai (2009 - red. past.) buvo mano pirmųjų auklėtinių susitikimas po 50 mokyklos baigimo metų. Dėl sveikatos nebuvau nuvykusi. Jau tie ir mano auklėtiniai gerokai metų turi.
Sukūrusi šeimą, mokytoja Stefanija Tarulienė 1960 metais išvyko į Širvintas. Daugiau nei dvejus metus dirbo matematikos mokytoja Zibalų aštuonmetėje mokykloje. Stropią pedagogę Stefaniją Tarulienę pastebėjo Širvintų vidurinės mokyklos direktorius Antanas Kuliešius ir 1963 metais pasiūlė piešimo ir darbų mokytojos vietą miesto vidurinėje mokykloje. Vėliau atsirado ir matematikos pamokų. Beveik tris dešimtmečius Stefanija Tarulienė dirbo matematikos mokytoja Širvintose, šiek tiek pavadavo mokytojus Pokiškiuose, Vileikiškiuose.
- Džiaugiuosi, kad mano visi vadovai direktoriai buvo “kieti”, – sakė mokytoja. – Patys mėgo savo darbą ir reikalavo, kad kiti dirbtų stropiai.
Pamokoje
Paprašyta prisiminti mokykloje buvusį nuotykį, mokytoja net ranka mostelėjo. Pasirodo, buvo toks įvykis, kurį prisiminus ir šiandien širdis krūtinėje šokinėti ima.
- Istorinį Ginučių piliakalnį esu uždegusi, – atviravo mokytoja. – Dar Linkmenyse dirbdama į turistinį žygį viena išsivedžiau dviejų klasių mokinius. Jų buvo apie 50. Septynis kilometrus iki piliakalnio nuėjome labai gerai, atvykę žvejojome, kepėme žuvį, žaidėme. Staiga užsiliepsnojo sausi spygliai ir ugnies liežuviai akimirksniu nuėjo per sausą žolę. Vaikai buvo nepaprastai organizuoti, išsilaužė šakas ir puolė gesinti. Gaisro likvidavimo darbai užtruko visą dieną. Niekas nesiginčijo, niekas nesiskundė, visi vaikai suprato, kad tokioje istorinėje vietoje, kur augo dar prezidento Antano Smetonos sodintas ąžuoliukas, gaisras turi būti užgesintas nepriekaištingai. Tai buvo didžiausia pamoka gyvenime: nevalia vienai su tokiu būriu vaikų išeiti iš mokyklos. Ir šiandien, praėjus keliems dešimtmečiams nuo to įvykio, norisi užlipti ant Ginučių piliakalnio ir pažiūrėti, kaip viskas ten dabar atrodo. Gyvenimas sudėtingas, kai jį pragyveni. Visko po truputį gyvenimas padiktuoja.
Šiandieną mokytoja maloniai leidžia laisvalaikį: daug skaito, mezga, piešia, džiaugiasi sūnų Laimono ir Sigito šeimomis, labai laukia į svečius užsukančių Donato, Ryčio, Skaistės, Aurimo – mylimų anūkų.
Baltu nuometu pasipuošusios obelys ir pienių geltoniu nusagstytos pievos primena mokyklą ir jai atiduotus metus. Paklausta apie aukščiausią darbo įvertinimą, mokytoja Stefanija prisimena bendradarbių ir ugdytinių šiltus žodžius, gėlių žiedus, valdžios įteiktus garbės raštus, bet labiausiai įsiminė netikėti buvusio mokinio mamos, sutiktos prie Širvintų poliklinikos, žodžiai: “Ačiū, mokytoja, kad jūs buvote ne tik mokytoja, bet ir motina”. Pasak mokytojos Stefanijos Tarulienės, sutikta moteris dėkojo už sūnaus auklėjimą, išbučiavo į abu skruostus, jos ištarti žodžiai buvo tokie mieli, jog užpildė viską, kas iki tol buvo gera ir bloga. Nuoširdi padėka už vaikams per daugiau ne tris dešimtmečius išdalytą širdies šilumą – gražiausias pedagoginio darbo įvertinimas.
Parengta pagal Romo Zibalo straipsnį "Širvintų krašte" (2010 gegužės 19) "Ačiū, mokytoja, kad jūs buvote ne tik mokytoja, bet ir motina”.
Nuotraukos iš mokytojos
- Istorinį Ginučių piliakalnį esu uždegusi, – atviravo mokytoja. – Dar Linkmenyse dirbdama į turistinį žygį viena išsivedžiau dviejų klasių mokinius. Jų buvo apie 50. Septynis kilometrus iki piliakalnio nuėjome labai gerai, atvykę žvejojome, kepėme žuvį, žaidėme. Staiga užsiliepsnojo sausi spygliai ir ugnies liežuviai akimirksniu nuėjo per sausą žolę. Vaikai buvo nepaprastai organizuoti, išsilaužė šakas ir puolė gesinti. Gaisro likvidavimo darbai užtruko visą dieną. Niekas nesiginčijo, niekas nesiskundė, visi vaikai suprato, kad tokioje istorinėje vietoje, kur augo dar prezidento Antano Smetonos sodintas ąžuoliukas, gaisras turi būti užgesintas nepriekaištingai. Tai buvo didžiausia pamoka gyvenime: nevalia vienai su tokiu būriu vaikų išeiti iš mokyklos. Ir šiandien, praėjus keliems dešimtmečiams nuo to įvykio, norisi užlipti ant Ginučių piliakalnio ir pažiūrėti, kaip viskas ten dabar atrodo. Gyvenimas sudėtingas, kai jį pragyveni. Visko po truputį gyvenimas padiktuoja.
Šiandieną mokytoja maloniai leidžia laisvalaikį: daug skaito, mezga, piešia, džiaugiasi sūnų Laimono ir Sigito šeimomis, labai laukia į svečius užsukančių Donato, Ryčio, Skaistės, Aurimo – mylimų anūkų.
Baltu nuometu pasipuošusios obelys ir pienių geltoniu nusagstytos pievos primena mokyklą ir jai atiduotus metus. Paklausta apie aukščiausią darbo įvertinimą, mokytoja Stefanija prisimena bendradarbių ir ugdytinių šiltus žodžius, gėlių žiedus, valdžios įteiktus garbės raštus, bet labiausiai įsiminė netikėti buvusio mokinio mamos, sutiktos prie Širvintų poliklinikos, žodžiai: “Ačiū, mokytoja, kad jūs buvote ne tik mokytoja, bet ir motina”. Pasak mokytojos Stefanijos Tarulienės, sutikta moteris dėkojo už sūnaus auklėjimą, išbučiavo į abu skruostus, jos ištarti žodžiai buvo tokie mieli, jog užpildė viską, kas iki tol buvo gera ir bloga. Nuoširdi padėka už vaikams per daugiau ne tris dešimtmečius išdalytą širdies šilumą – gražiausias pedagoginio darbo įvertinimas.
Parengta pagal Romo Zibalo straipsnį "Širvintų krašte" (2010 gegužės 19) "Ačiū, mokytoja, kad jūs buvote ne tik mokytoja, bet ir motina”.
Nuotraukos iš mokytojos
