Marytė Pelanienė: "Sakydavom, sustabdykit metus"...
Marytė Pelanienė
(Linos Kovalevskienės nuotrauka)
Marytė iš Stirninės kaimo jau daugiau kaip 50 metų gyvena Linkmenyse. Nuo tada, kai tapo Pelaniene. Atitekėjo į mažą trobelę, kurioje tebuvo vienas kambarys. Buvo momentas, kai jame gyveno septyniese: jiedu su vyru Algiu, vyro tėvai ir senelė ir dvi mažytės dukrelės. Visi tilpdavo, visiems vietos užtekdavo. Tik audimo staklių nebuvo kur pastatyti, todėl ir liko jos Marytės tėvų namuose Stirninėje.
- Ausdavom trys sesės iš reikalo – juk reikėdavo gausią šeimyną aprengti, pasogai lovatiesių priausti. Kartu du broliai augo. Bet man mieliausias darbas būdavo mezgimas, - prisimena jaunystės metus Marytė Pelanienė.
Dar besimokydama mokykloje, mamai numezgė megztinį. Mama pagyrė, o tai ir buvo stimulas vis dažniau imtis tokio laisvalaikio praleidimo. Užbėgdama įvykiams į priekį, noriu pasakyti, kad antrame trobos gale esančioje Marytės spintoje grūste prigrūsta visokiausių jos megztų darbų: megztinių, paltų, liemenių, šalikų, riešinių.Visokiausių raštų, tankumų, šiltumų, vis atsižvelgiant į mados pokyčius. Tai buvo ir laisvalaikis, ir pomėgis, ir darbas.
- Ardydavau senus megztinius, pigiau pirkdavau padėvėtus – juk nauji siūlai labai brangūs. Vyras vakarais padėdavo išardyti, į kamuolį suvyti. Tai būdavo nuostabūs vakarai, - apie savo pomėgį pasakoja Marytė Pelanienė. – Mes taip gražiai sutardavom, niekad nesipykdavom. Sakydavom su
vyru: sustabdykim metus – vaikai užaugo, rūpesčių sumažėjo, liko tik gražus bendravimo džiaugsmas.
Deja, Algio Pelanio insultas nubraukė visas svajones ir Marytės vakarus padarė nenusakomai ilgus ir skausmingus. Liko vyro iki dviejų galų praplėstas namas su veranda, didelis ūkinis pastatas, iškastas šulinys ir rūsys – kiekvienas kampelis čia mena jo rankas.
- Vaikams dažnai pasakau: jūs tiek padarykit, kiek jūsų tėvas dėl savo šeimos padarė – ir jūsų gyvenimas bus gražus ir laimingas, - primena tėvo darbus vaikams jų motina.
Ir jos gyvenime darbų netrūko. Kai dvidešimtmetė būdama pagimdė 700 ir 800 gramų dvynukes Rimutę ir Daivutę, parsivežusi namo tiesiog apsiverkė. Manė, kaip reikės su tokiomis mažytėmis – ir dar dviem! – susitvarkyti. Laimei, daug padėjo vyras. Keldavosi naktimis pervystyti. Pasirodo, šį darbą jis kuo puikiausiai greitai išmoko. Juk tada nebuvo jokių sauskelnių, jokių kvepiančių čiulptukų ar besisupančių vežimėlių. O kai mažylės susirgo, iš Ignalinos pakviestas gydytojas Lašakonis net aiktelėjo, pamatęs dvynukes, ir tepasakęs, kad tokioms mergaitėms gydytoja yra tik motina, apsisukęs išvažiavo.
Kai mergaitėms jau buvo aštuoneri metukai, per Antanines gimė Antanukas, dar po kelių metų – Žydrūnė. Keturi vaikai, namų ūkis, senų tėvų priežiūra, darbas mokykloje – viską reikėjo suspėti. Praplėstame name Pelaniai nuomodavo kambarius Linkmenų vidurinės mokyklos mokytojams, o Marytė jiems dar ir valgyti virdavo. Tarp tų, darbais užimtų valandų, Linkmenyse ji dar garsėjo kaip puiki siuvėja. Dažniausiai „apsiūdavo“ mokytojas: tai sijonuką kuriai, tai bliuzelę ar suknelę pasiuva. Pati daug dirbo ir vaikus lenkė prie darbo. Gal todėl ir užaugo ne baltarankiai, vertina darbą ir uždirbtą pinigą. O labiausiai Marytė Pelanienė džiaugiasi, kad vaikai labai atidūs ir rūpestingi jos atžvilgiu, ypač mirus tėvui ir Marytei vienai pasilikus dideliuose namuose.
Vaikų dabar Pelanių šeimoje – mažuma. Daugiau – jų atžalų. Pas močiutę vasaras dažniausiai praleidžia 8 anūkai, jau irgi kai kurie sukūrę šeimas ir promočiutei padovanoję 7 proanūkius. Tad žiemą ir erdviu staiga tapęs namas nesutalpina visų. Reikia palaukti vasaros, kad visi vaikai, anūkai ir proanūkiai vienu metu galėtų sugrįžti į gimtuosius namus Linkmenyse. Dukros irgi perėmė mamos pomėgius – mėgsta megzti, nerti, siuvinėti, kai kurios ir anūkės imasi kabliuko ar virbalų. O Žydrūnė, išėjusi į pensiją, žada pradėti mokytis dailės. Gražiai apipaišytas kiemo šulinys – tai jos darbas.
Neseniai savo pomėgių kraitį Marytė Pelanienė papildė Linkmenų bendruomenės suorganizuotoje meno ir amatų mokyklėlėje. Iš pradžių sakė nenorėjusi lankyti užsiėmimų, bet paskui bendruomenės pirmininkės Marytės Alesionkienės prikalbinta nuėjo. Ten prireikė ir jos mezgimo išmanymo – gavo mokyti šio amato ir kitas moteris, ir prisiminti audimą, tik su mažytėmis staklelėmis, o pati išmoko dirbti su vilna. Kartu su kitomis Linkmenų krašto moterimis surengė savo darbelių parodą. Tad dabar vėl jos vakarai bus užimti naujais darbais.
Parengta pagal Ignalinos rajono laikraštį "Nauja vaga"
- Ausdavom trys sesės iš reikalo – juk reikėdavo gausią šeimyną aprengti, pasogai lovatiesių priausti. Kartu du broliai augo. Bet man mieliausias darbas būdavo mezgimas, - prisimena jaunystės metus Marytė Pelanienė.
Dar besimokydama mokykloje, mamai numezgė megztinį. Mama pagyrė, o tai ir buvo stimulas vis dažniau imtis tokio laisvalaikio praleidimo. Užbėgdama įvykiams į priekį, noriu pasakyti, kad antrame trobos gale esančioje Marytės spintoje grūste prigrūsta visokiausių jos megztų darbų: megztinių, paltų, liemenių, šalikų, riešinių.Visokiausių raštų, tankumų, šiltumų, vis atsižvelgiant į mados pokyčius. Tai buvo ir laisvalaikis, ir pomėgis, ir darbas.
- Ardydavau senus megztinius, pigiau pirkdavau padėvėtus – juk nauji siūlai labai brangūs. Vyras vakarais padėdavo išardyti, į kamuolį suvyti. Tai būdavo nuostabūs vakarai, - apie savo pomėgį pasakoja Marytė Pelanienė. – Mes taip gražiai sutardavom, niekad nesipykdavom. Sakydavom su
vyru: sustabdykim metus – vaikai užaugo, rūpesčių sumažėjo, liko tik gražus bendravimo džiaugsmas.
Deja, Algio Pelanio insultas nubraukė visas svajones ir Marytės vakarus padarė nenusakomai ilgus ir skausmingus. Liko vyro iki dviejų galų praplėstas namas su veranda, didelis ūkinis pastatas, iškastas šulinys ir rūsys – kiekvienas kampelis čia mena jo rankas.
- Vaikams dažnai pasakau: jūs tiek padarykit, kiek jūsų tėvas dėl savo šeimos padarė – ir jūsų gyvenimas bus gražus ir laimingas, - primena tėvo darbus vaikams jų motina.
Ir jos gyvenime darbų netrūko. Kai dvidešimtmetė būdama pagimdė 700 ir 800 gramų dvynukes Rimutę ir Daivutę, parsivežusi namo tiesiog apsiverkė. Manė, kaip reikės su tokiomis mažytėmis – ir dar dviem! – susitvarkyti. Laimei, daug padėjo vyras. Keldavosi naktimis pervystyti. Pasirodo, šį darbą jis kuo puikiausiai greitai išmoko. Juk tada nebuvo jokių sauskelnių, jokių kvepiančių čiulptukų ar besisupančių vežimėlių. O kai mažylės susirgo, iš Ignalinos pakviestas gydytojas Lašakonis net aiktelėjo, pamatęs dvynukes, ir tepasakęs, kad tokioms mergaitėms gydytoja yra tik motina, apsisukęs išvažiavo.
Kai mergaitėms jau buvo aštuoneri metukai, per Antanines gimė Antanukas, dar po kelių metų – Žydrūnė. Keturi vaikai, namų ūkis, senų tėvų priežiūra, darbas mokykloje – viską reikėjo suspėti. Praplėstame name Pelaniai nuomodavo kambarius Linkmenų vidurinės mokyklos mokytojams, o Marytė jiems dar ir valgyti virdavo. Tarp tų, darbais užimtų valandų, Linkmenyse ji dar garsėjo kaip puiki siuvėja. Dažniausiai „apsiūdavo“ mokytojas: tai sijonuką kuriai, tai bliuzelę ar suknelę pasiuva. Pati daug dirbo ir vaikus lenkė prie darbo. Gal todėl ir užaugo ne baltarankiai, vertina darbą ir uždirbtą pinigą. O labiausiai Marytė Pelanienė džiaugiasi, kad vaikai labai atidūs ir rūpestingi jos atžvilgiu, ypač mirus tėvui ir Marytei vienai pasilikus dideliuose namuose.
Vaikų dabar Pelanių šeimoje – mažuma. Daugiau – jų atžalų. Pas močiutę vasaras dažniausiai praleidžia 8 anūkai, jau irgi kai kurie sukūrę šeimas ir promočiutei padovanoję 7 proanūkius. Tad žiemą ir erdviu staiga tapęs namas nesutalpina visų. Reikia palaukti vasaros, kad visi vaikai, anūkai ir proanūkiai vienu metu galėtų sugrįžti į gimtuosius namus Linkmenyse. Dukros irgi perėmė mamos pomėgius – mėgsta megzti, nerti, siuvinėti, kai kurios ir anūkės imasi kabliuko ar virbalų. O Žydrūnė, išėjusi į pensiją, žada pradėti mokytis dailės. Gražiai apipaišytas kiemo šulinys – tai jos darbas.
Neseniai savo pomėgių kraitį Marytė Pelanienė papildė Linkmenų bendruomenės suorganizuotoje meno ir amatų mokyklėlėje. Iš pradžių sakė nenorėjusi lankyti užsiėmimų, bet paskui bendruomenės pirmininkės Marytės Alesionkienės prikalbinta nuėjo. Ten prireikė ir jos mezgimo išmanymo – gavo mokyti šio amato ir kitas moteris, ir prisiminti audimą, tik su mažytėmis staklelėmis, o pati išmoko dirbti su vilna. Kartu su kitomis Linkmenų krašto moterimis surengė savo darbelių parodą. Tad dabar vėl jos vakarai bus užimti naujais darbais.
Parengta pagal Ignalinos rajono laikraštį "Nauja vaga"
