Linkmenų pilies paslaptys
Gražinos Šmigelskienės nuotr.
Senovėje Linkmenų pilis, stovėjusi ant Ginučių piliakalnio, turėjo svarbią strateginę reikšmę šiaurės rytų Lietuvos ekonominiam bei kariniam gyvenimui. Pro pilies apylinkes, Linkmenų kraštą, ėjo senas prekybinis kelias, kuris jungė Vilniaus vietovę su Dauguvos upe ir tęsėsi į Polocką. Viena kelio šaka nuo Vilniaus tiesėsi į šiaurę, o kita trumpiausiu atstumu siekė Dauguvos upę, kur Livonijos ordinas 1274 m. įkūrė Daugpilio tvirtovę. Šiame kelyje rastos IX-X a. arabų monetos rodo šio kelio senumą ir svarbą.
Seniau Linkmenų kraštas buvo dalis srities, vadintos Nalšios vardu. Linkmenų kraštas buvo šiaurinė Nalšia, kurios centras – Linkmenų pilis. Manoma, kad XIII a. Linkmenų kraštą valdė kunigaikštis Lengvenis, Mindaugo šalininkas ir seserėnas. „Eiliuotoje Livonijos kronikoje“ yra pasakojimas apie Lengvenio kovą su kitais Nalšios kunigaikščiais, broliais Gineika, Milgerinu ir Tuče. Pastarieji, persekiojami Lengvenio, nuvyko į Rygą pas Livonijos magistrą prašyti globos. Pasikrikštiję ir tapę Livonijos vasalais, atnaujino iš ten kovą prieš Lengvenį. Gineika su broliais ir Livonijos magistru puolė Lengvenio dvarą (Linkmenų pilį), nusiaubė jo tėvoniją, dvarą sudegino ir paėmė Lengvenį į nelaisvę, grįžo su dideliu grobiu. Lengvenis buvo išpirktas ir grąžintas į tėvynę Mindaugo ir kitų giminių dėka. Ši Lengvenio kova su kitais kunigaikščiais yra Lietuvos vienijimo laikotarpio epizodas Mindaugo valdymo pradžioje.
Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose Linkmenų pilis užfiksuota 1373 m., Vartbergės kronikoje. Čia aprašomas tų metų vasario 14-21 d. Livonijos magistro vadovaujamos kariuomenės žygis į „netikėlių („infidelium“) lietuvių žemę“. Lietuviai nebuvo įspėti, todėl livoniečiai 8 paras plėšikavo Tauragnų, Linkmenų, Labanoro, Dubingių apylinkėse, surengdami nakvynės stovyklas vis naujose vietose. Aštuntą naktį nakvojo prie Linkmenų pilies („ante castrum Lenghemene“). Šio žygio aprašyme nepaminėtas pilies puolimas ar linkmeniškių išpuoliai. Kalavijuočiai grįžo su tūkstančiu belaisvių ir nemažu arklių grobiu. Linkmenų pilis tuo metu buvo gynybinės linijos, kurią sudarė Tauragnų, Utenos, Užpalių, Upytės pilys, grandis. Šių pilių įgulos ne tik užsiimdavo gynyba, bet ir dalyvaudavo atsakomuose Lietuvos kariuomenės žygiuose į Livonijos žemes ir puolant Daugpilio pilį (1278, 1373, 1403 m.). 1403 m. Daugpilio pilis ir miestas buvo visiškai sunaikinti Vytauto vedamos kariuomenės.
Linkmenų pilis buvo vienas iš daugelio didžiojo kunigaikščio dvarų. Flamandų keliautojas Žilbertas de Lanua, XV a. pr. lankęsis LDK, kelionės užrašuose mini, jog kelionės iš Daugpilio į Vilnių metu, 1414 m. sausio mėn., buvo apsistojęs Karaliaus dvare. Keliautojas rašo, kad išvykęs iš Daugpilio, įvažiavo į didelius miškus, jais keliavo dvi paras, neužtikdamas nė vienos sodybos. Pervažiavęs septynis, aštuonis didelius užšalusius ežerus, atvyko į vieną iš Vytauto dvarų, vadinamą Karaliaus dvaru. Tarpukario istorikas Petras Klimas minimą dvarą sieja su Linkmenimis arba Labanoru. Istorikas Antanas Tyla mano, kad „iš visų dvarų su Žilberto minimu Karaliaus dvaru labiausiai sutaptų Švenčionys ir Linkmenys. Linkmenys tuomet, matyt, buvo plačiai žinomi. Čia 1416 m. vasarą buvo numatę susitikti kryžiuočių ordino vyriausiasis magistras su Livonijos magistru ir iš čia vykti tartis su Vytautu“ ( "Pirmosios rašytinės žinios apie Linkmenų apylinkes" in Ignalinos kraštas, 29-30 psl.). Vykstant Švitrigailos ir Žygimanto Kęstutaičio tarpusavio kovoms dėl LDK sosto, 1433 m. Linkmenų pilis buvo sunaikinta Švitrigailos sąjungininko - Livonijos ordino. Pilis nebuvo atstatyta, o Linkmenų vietovė, buvusi svarbus gynybinis taškas, prarado strateginę reikšmę, kai po 1435 m. Pabaisko mūšio, kuris buvo Livonijos galybės pabaiga, liovėsi reguliarūs livoniečių žygiai į Lietuvą.
Netolima praeitis
Kai Vilniaus kraštas buvo okupuotas lenkų, tada netoli Ginučių piliakalnio ėjo 1923-1939 m. demarkacinė linija tarp Lietuvos ir Lenkijos. Tarpukariu piliakalnį lankydavo prezidentas Antanas Smetona. 1934 m. prezidentas savo 60-mečio proga ant piliakalnio viršūnės pasodino ąžuoliuką, o 1937 m. pasienio policininkai pastatė atminimo akmenį. Ąžuolas nudžiūvo, tačiau akmuo su įrašu pergyveno karą, stalinmetį, ir tik 1956 m. vietinės valdžios užmoju akmuo nuridentas į Linkmenų ežerą. 1989 m. Vilniaus žygeivių klubo nariai surado akmenį, užritino jį ant piliakalnio.
Kai į Lietuvos teritoriją įžengė rusų bolševikai, dar tebevykstant Antrajam pasauliniam karui, sovietų aktyvistai ėmėsi įvedinėti savo okupacinę tvarką ir susidūrė su lietuvių partizanų pasipriešinimu. Istorikai, remdamiesi partizanų prisiminimais, mano, kad ant Ginučių piliakalnio 1944 m. lapkričio mėn. įvyko pirmasis Lietuvos partizanų mūšis su NKVD kariuomene.
Iš kraštotyrininkų užrašų
Į kraštotyrininkų akiratį piliakalnis pateko XIX a. pabaigoje. Rusų geografinės draugijos narys piliakalnio aprašyme pateikia žmonių pasakojimus, jog prieš 20 metų piliakalnyje buvusi dviejų uolekčių gylio ir pločio duobė, į kurią įmetus daiktą dugne pasigirsdavo kritimo garsas, o kitą dieną tas
daiktas gulėdavo kalno paviršiuje. Autorius pažymi, kad tuo netiki, bet matęs nedidelę duobę, primestą akmenų ir kitokių daiktų.
XIX a. 7 dešimtmetyje piliakalnį kasinėjo kraštotyrininkas kunigas Silvestras Gimžauskas. Jis užrašė kelis Linkmenų krašto padavimus. Padavime „Apie Ligmaną, Vilaną ir Rigmaną“ sakoma, kad senovėje ant Ginučių pilaikalnio stovėjusi pilis ir aukota lietuvių dievams. Vilanas ir Rigmanas buvo nedori, todėl juos dundulis uždundinęs, o Ligmanas už gerus darbus ilgai gyvenęs Linkmenų pilyje.
Perpasakosiu 1964 m. tautosakininkų ekspedicijos metu Ignalinos rajone užrašytą Ginučių piliakalnio padavimą apie karalaitę-burtininkę. Ten, kur dabar yra piliakalnis, seniau buvo miestas. Vienąsyk buvo potvynis, kuris nusinešė miestą ir padarė kalną. Vidury kalno buvo skylė. Kartą vienas piemeniokas atsinešė ilgą virvę ir paprašė kitų piemeniokų nuleisti į duobę, kad pamatytų, kas ten yra. Tada piemenys jį nuleido duobėn, o tas pradėjo staiga tąsyti virvę, kad ištrauktų. Kai piemenioką ištraukė, šis ėmė pasakoti: sėdi karalaitė, o ant stalo šviesu šviesu. Prie stalo tupi šuo, liežuvį iškišęs. O karalaitė tarė: „Jau daugiau neateik, ir tu taip čia sėdėsi.“
Valentinas Matvejenko, 'Nalšios žemę gynė nuo kalavijuočių' // "Aukštaitiškas formatas" Nr. 10 (2009).
Paminklinis akmuo, ištrauktas iš Linkmeno ežero
