Laimutis Bilkis: "Širdimi aš visada gimtinėje"
Dr. Laimutis Bilkis
Gimstame, augame, paliekame gimtinę, ieškodami savojo kelio ir kurdami tą unikalų kūrinį, kuris yra - asmeniškas ir kiekvieno vis kitoks - gyvenimas. Tačiau nuolat grįžtame, tikrovėje ar mintyse, pasivaikščioti gimtinės takais, pakvėpuoti jos oru. Kalbiname linkmeniškį, šiuo metu gyvenantį Vilniuje ir prasmingą darbą lietuvių kalbos labui dirbantį Lietuvių kalbos instituto vyresnįjį mokslo darbuotoją dr. Laimutį Bilkį.
Esate gimęs Darželių kaime, o dabar gyvenate Vilniuje. Ko labiausiai pasiilgstate iš gimtinės? Kokie prisiminimai brangiausi iš vaikystės?
Nors jau beveik 20 metų gyvenu Vilniuje, širdies gilumoj nelaikau savęs vilniečiu. Atrodo, kad tik laikinai (kokiems keliasdešimčiai metų!) išvykau iš Darželių pasimokyti, padirbėti, vaikų užauginti. Gimtinės labiau pasiilgstu fiziškai, ypač tada, kai daug laiko nepavyksta ten nuvažiuoti, bet mintimis, širdimi aš visad joje gyvenu. Labiausiai pasiilgstu Darželių naktų tylos, buvimo ramybės. Dar taip norėtųsi paraikyti žemę arklio traukiamu plūgu, neskubant kelias valandas pamojuoti dalgiu ar sukrauti didelį vežimą sauso kvepiančio šieno...
Iš vaikystės brangiausia liko gyvenimo kaime tikrumas. Kaip vienas iš šilčiausių prisiminimų liko vakarai namuose, kada mes, vaikai, užmigdavom šalia audimo staklių, kuriomis Mama ausdavo iki vidurnakčio. Šiaip jau tai nebuvau nuo vaikystės gyvenimo lepinamas, nuo mažens trys vaikai augome tik su mama (tėtis žuvo autoavarijoje), todėl anksti pradėjome visokius ūkio darbus dirbti. Tuomet kartais gal ir nesinorėdavo, bet dabar taip norėtųsi tai pakartoti.
Gal galite prisiminti kokį nors įdomų ar linksmą nutikimą iš moksleiviškų dienų Linkmenų mokykloje?
Mokykloje nebuvau išdykęs, greičiau tylenis, tai ir tų linksmų ypatingų nuotykių nelabai prisimenu. Kažkaip įstrigo vienas dalykas, susijęs su važiavimu mokyklon. Važiuodavau į Linkmenis autobusu iš Mozūriškės. Nors buvau pradinukas, bet gerai prisimenu, kad vyresni mokiniai (o jų tuomet iš Mozūriškės daug važiuodavo, susirinkdavo iš Darželių, Cijonų, Antalksnės vienkiemių) stotelėje po dideliu ąžuolu buvo pasidarę stalą ir suolą ir kol autobusas atvažiuodavo, ruošdavo namų darbus. Po to stalo nebeliko, o prieš metus neliko ir to ąžuolo. Jį nupjovė, mat kelią asfaltuoti trukdė...
Kuo Jus patraukė kalbininko profesija?
Negalėčiau sakyti, kad patraukė. Buvau kaimo vaikas, todėl tiesiog daug nemąstęs bandžiau užsikabinti už to, ko mokytis labiau sekėsi. Matematikos nesupratau, tai liko „lietuvių“. Dar patiko geografija, su kuria esu kažkiek susijęs būdamas vietovardžių tyrėjas.
Vadovaujate Lietuvos vietovardžių geoinformacinės duomenų bazės sudarymo projektui. Gal galėtumėte plačiau papasakoti apie šį projektą?
Lietuvių kalbos instituto Vardyno skyriuje, kuriame aš dirbu, sukaupta daug unikalių duomenų, surinktų tarpukario Lietuvoje. Vieni iš svarbiausių yra Lietuvos žemės vardyno anketos. Ketvirtajame XX a. dešimtmetyje vietovardžių rinkimu susirūpino Lietuvos Respublikos švietimo ministerijos Valstybės archeologijos komisija. 1934 m. išleista instrukcija vietovardžių rinkėjams. Joje rašoma: „Kadangi tiksliai ir pilnai žemės vardyną tegalima surinkti vietoje iš tenai gyvenančių žmonių, tat Švietimo ministerijos nuomone, tą labai sunkų ir atsakingą darbą beveik visame Lietuvos krašte geriausiai galės atlikti pradžios mokyklų mokytojai. Valstybinių miškų žemėvardžius surašyti tinkamiausiai galės girininkai“. Buvo parengtos vietovardžių surašymo anketos, kurios išsiuntinėtos pradinių mokyklų mokytojams ir girininkams. Šie valstybės tarnautojai kelerius metus (daugiausia 1935–37 m.) užrašinėjo vietovardžius, o užpildytus lapus grąžino Valstybės archeologijos komisijai. Anketose užrašyta apie 150 000 vietų vardų. Jose pagal tuometį administracinį suskirstymą surašyti visų Lietuvos miestų, miestelių, bažnytkaimių, kaimų, viensėdžių, dvarų, palivarkų,
girininkijų teritorijose buvę vietovardžiai: ežerų, upelių, upių, pelkių, raistų, laukų, dirvų, pievų, kalnų, kelių ir kt. vardai. Be to, pateikta informacija, kokioje kaimo vietoje tas objektas yra, kaip jis atrodo ir pan. Kiekvienos gyvenamosios vietos vietovardžiams skirta atskira anketa.
Norėdami, kad šie tarpukariu užrašyti, sovietizacijos, rusifikacijos, kolektyvizacijos ir kitų veiksnių nepaliesti vietovardžiai nedūlėtų archyvuose, bet būtų prieinami žmonėms, pradėjome juos skelbti ir analizuoti internete. Kartu publikuojami ir dabar esantys vietovardžiai, daugiausia gyvenamųjų vietų, upių, ežerų, miškų vardai. Visi vietovardžiai skelbiami pagal dabartinę ir tarpukario administracinę priklausomybę. Aiškinama jų kilmė, nurodomas tikrasis kirčiavimas, gyvenamųjų vietų vardų ir vandenvardžių netgi pridedamas visų linksnių tarimas, pateikiama objektų nuotraukų. Pernai ir užpernai įkelti Ignalinos r. sav. vietovardžiai, taigi ir Linkmenų seniūnijos. Tarpukariu vietovardžiai iš Linkmenų krašto surinkti tik iš tų kaimų, kurie priklausė Lietuvai, o pačių Linkmenų – iš Linkmenų priemiesčio, tiksliau šiaurės vakarinės miestelio dalies. Linkmenų vietovardžius, kurių yra apie 70, 1936 m. iš vietinių gyventojų užrašė mokytojas Serafinas Zaranka. Pavasarį planuojam atvažiuoti į Ignaliną šios bazės pristatyti. Jos adresas internete - http://lvvgdb.lki.lt
Kokią matote Linkmenų krašto dabartį ir ateitį? Kuo patrauklūs Linkmenys iš tolo žiūrint? Galbūt šis miestelis turi ką nors išskirtinio?
Linkmenų dabartis yra šviesi, tą šviesą palaiko veiklūs savą kraštą mylintys žmonės. Ypač džiugu matyti permainas Linkmenų Bažnyčioje (bendruomenėje), kuri atgimė ir skleidžia tikėjimo džiaugsmą. Kiek pavyksta sekti naujienas, aktyvi ir pasaulietiškoji kaimo bendruomenė. Tai leidžia Linkmenims nesijausti užmirštu Lietuvos kampeliu. Žinoma, labai gaila, kad jau nėra mokyklos. Kokia ateitis, sunku nuspėti. Aišku, yra tikimybė, kad po keliasdešimties metų Linkmenys bus tik vasaromis atgyjanti vieta, kita vertus, negali žinoti, kaip kas pasisuks. Gal po daugelio metų čia bus Ignalinos kurorto filialas su sveikatingumo kompleksais ir sanatorijomis (čia su humoru!).
Linkmenys man, kaip vietovardžių tyrėjui, išsiskiria gražiu vardu, sena garbinga istorija. Juk tai viena seniausių Lietuvos gyvenviečių, minima jau 1373 m. (tuo metu Linkmenys turbūt buvo kitoje vietoje, prie Linkmeno ežero, bet vardas išliko nuo tų laikų). Beje, šiais metais sukanka 640 m. nuo pirmojo vardo paminėjimo. O šiaip tai man labai širdžiai mielas miestelis, į kurį visada norisi atvažiuoti aplankyti artimųjų kapų, pasimelsti bažnyčioje, tiesiog pabūti Linkmenyse.
Dėkojame už pokalbį ir linkime sėkmingai tęsti prasmingus darbus.
Dr. LAIMUTIS BILKIS
Gimė 1969 m. gegužės 19 d. Darželių k. (Ignalinos r.). 1987 m. baigė Linkmenų vidurinę mokyklą. 1987–1992 m. studijavo Vilniaus pedagoginiame institute, Lituanistikos fakultete. Nuo 1992 m. dirba Lietuvių kalbos instituto Vardyno skyriuje, nuo 2003 m. rugsėjo mėn. 16 d. iki 2007 m. pabaigos jam vadovavo. 1998 m. apgynė humanitarinių mokslų daktaro disertaciją ,,Lietuvių priesaginės darybos helonimai“. 2008 m. išleido monografiją ,,Lietuvių helonimų daryba: priesaginiai ir priesagėtieji helonimai“. Mokslinio darbo sritis – lietuvių vietovardžiai. Su kitais skyriaus darbuotojais rašo ,,Lietuvos vietovardžių žodyno“ tekstą. Nuo 2009 m. yra atsakingasis šio žodyno redaktorius.
(Biografija iš www.lki.lt)
Kalbino Kęstutis Palikša
Nuotrauka iš asmeninio archyvo
© www.linkmenys.info
Esate gimęs Darželių kaime, o dabar gyvenate Vilniuje. Ko labiausiai pasiilgstate iš gimtinės? Kokie prisiminimai brangiausi iš vaikystės?
Nors jau beveik 20 metų gyvenu Vilniuje, širdies gilumoj nelaikau savęs vilniečiu. Atrodo, kad tik laikinai (kokiems keliasdešimčiai metų!) išvykau iš Darželių pasimokyti, padirbėti, vaikų užauginti. Gimtinės labiau pasiilgstu fiziškai, ypač tada, kai daug laiko nepavyksta ten nuvažiuoti, bet mintimis, širdimi aš visad joje gyvenu. Labiausiai pasiilgstu Darželių naktų tylos, buvimo ramybės. Dar taip norėtųsi paraikyti žemę arklio traukiamu plūgu, neskubant kelias valandas pamojuoti dalgiu ar sukrauti didelį vežimą sauso kvepiančio šieno...
Iš vaikystės brangiausia liko gyvenimo kaime tikrumas. Kaip vienas iš šilčiausių prisiminimų liko vakarai namuose, kada mes, vaikai, užmigdavom šalia audimo staklių, kuriomis Mama ausdavo iki vidurnakčio. Šiaip jau tai nebuvau nuo vaikystės gyvenimo lepinamas, nuo mažens trys vaikai augome tik su mama (tėtis žuvo autoavarijoje), todėl anksti pradėjome visokius ūkio darbus dirbti. Tuomet kartais gal ir nesinorėdavo, bet dabar taip norėtųsi tai pakartoti.
Gal galite prisiminti kokį nors įdomų ar linksmą nutikimą iš moksleiviškų dienų Linkmenų mokykloje?
Mokykloje nebuvau išdykęs, greičiau tylenis, tai ir tų linksmų ypatingų nuotykių nelabai prisimenu. Kažkaip įstrigo vienas dalykas, susijęs su važiavimu mokyklon. Važiuodavau į Linkmenis autobusu iš Mozūriškės. Nors buvau pradinukas, bet gerai prisimenu, kad vyresni mokiniai (o jų tuomet iš Mozūriškės daug važiuodavo, susirinkdavo iš Darželių, Cijonų, Antalksnės vienkiemių) stotelėje po dideliu ąžuolu buvo pasidarę stalą ir suolą ir kol autobusas atvažiuodavo, ruošdavo namų darbus. Po to stalo nebeliko, o prieš metus neliko ir to ąžuolo. Jį nupjovė, mat kelią asfaltuoti trukdė...
Kuo Jus patraukė kalbininko profesija?
Negalėčiau sakyti, kad patraukė. Buvau kaimo vaikas, todėl tiesiog daug nemąstęs bandžiau užsikabinti už to, ko mokytis labiau sekėsi. Matematikos nesupratau, tai liko „lietuvių“. Dar patiko geografija, su kuria esu kažkiek susijęs būdamas vietovardžių tyrėjas.
Vadovaujate Lietuvos vietovardžių geoinformacinės duomenų bazės sudarymo projektui. Gal galėtumėte plačiau papasakoti apie šį projektą?
Lietuvių kalbos instituto Vardyno skyriuje, kuriame aš dirbu, sukaupta daug unikalių duomenų, surinktų tarpukario Lietuvoje. Vieni iš svarbiausių yra Lietuvos žemės vardyno anketos. Ketvirtajame XX a. dešimtmetyje vietovardžių rinkimu susirūpino Lietuvos Respublikos švietimo ministerijos Valstybės archeologijos komisija. 1934 m. išleista instrukcija vietovardžių rinkėjams. Joje rašoma: „Kadangi tiksliai ir pilnai žemės vardyną tegalima surinkti vietoje iš tenai gyvenančių žmonių, tat Švietimo ministerijos nuomone, tą labai sunkų ir atsakingą darbą beveik visame Lietuvos krašte geriausiai galės atlikti pradžios mokyklų mokytojai. Valstybinių miškų žemėvardžius surašyti tinkamiausiai galės girininkai“. Buvo parengtos vietovardžių surašymo anketos, kurios išsiuntinėtos pradinių mokyklų mokytojams ir girininkams. Šie valstybės tarnautojai kelerius metus (daugiausia 1935–37 m.) užrašinėjo vietovardžius, o užpildytus lapus grąžino Valstybės archeologijos komisijai. Anketose užrašyta apie 150 000 vietų vardų. Jose pagal tuometį administracinį suskirstymą surašyti visų Lietuvos miestų, miestelių, bažnytkaimių, kaimų, viensėdžių, dvarų, palivarkų,
girininkijų teritorijose buvę vietovardžiai: ežerų, upelių, upių, pelkių, raistų, laukų, dirvų, pievų, kalnų, kelių ir kt. vardai. Be to, pateikta informacija, kokioje kaimo vietoje tas objektas yra, kaip jis atrodo ir pan. Kiekvienos gyvenamosios vietos vietovardžiams skirta atskira anketa.
Norėdami, kad šie tarpukariu užrašyti, sovietizacijos, rusifikacijos, kolektyvizacijos ir kitų veiksnių nepaliesti vietovardžiai nedūlėtų archyvuose, bet būtų prieinami žmonėms, pradėjome juos skelbti ir analizuoti internete. Kartu publikuojami ir dabar esantys vietovardžiai, daugiausia gyvenamųjų vietų, upių, ežerų, miškų vardai. Visi vietovardžiai skelbiami pagal dabartinę ir tarpukario administracinę priklausomybę. Aiškinama jų kilmė, nurodomas tikrasis kirčiavimas, gyvenamųjų vietų vardų ir vandenvardžių netgi pridedamas visų linksnių tarimas, pateikiama objektų nuotraukų. Pernai ir užpernai įkelti Ignalinos r. sav. vietovardžiai, taigi ir Linkmenų seniūnijos. Tarpukariu vietovardžiai iš Linkmenų krašto surinkti tik iš tų kaimų, kurie priklausė Lietuvai, o pačių Linkmenų – iš Linkmenų priemiesčio, tiksliau šiaurės vakarinės miestelio dalies. Linkmenų vietovardžius, kurių yra apie 70, 1936 m. iš vietinių gyventojų užrašė mokytojas Serafinas Zaranka. Pavasarį planuojam atvažiuoti į Ignaliną šios bazės pristatyti. Jos adresas internete - http://lvvgdb.lki.lt
Kokią matote Linkmenų krašto dabartį ir ateitį? Kuo patrauklūs Linkmenys iš tolo žiūrint? Galbūt šis miestelis turi ką nors išskirtinio?
Linkmenų dabartis yra šviesi, tą šviesą palaiko veiklūs savą kraštą mylintys žmonės. Ypač džiugu matyti permainas Linkmenų Bažnyčioje (bendruomenėje), kuri atgimė ir skleidžia tikėjimo džiaugsmą. Kiek pavyksta sekti naujienas, aktyvi ir pasaulietiškoji kaimo bendruomenė. Tai leidžia Linkmenims nesijausti užmirštu Lietuvos kampeliu. Žinoma, labai gaila, kad jau nėra mokyklos. Kokia ateitis, sunku nuspėti. Aišku, yra tikimybė, kad po keliasdešimties metų Linkmenys bus tik vasaromis atgyjanti vieta, kita vertus, negali žinoti, kaip kas pasisuks. Gal po daugelio metų čia bus Ignalinos kurorto filialas su sveikatingumo kompleksais ir sanatorijomis (čia su humoru!).
Linkmenys man, kaip vietovardžių tyrėjui, išsiskiria gražiu vardu, sena garbinga istorija. Juk tai viena seniausių Lietuvos gyvenviečių, minima jau 1373 m. (tuo metu Linkmenys turbūt buvo kitoje vietoje, prie Linkmeno ežero, bet vardas išliko nuo tų laikų). Beje, šiais metais sukanka 640 m. nuo pirmojo vardo paminėjimo. O šiaip tai man labai širdžiai mielas miestelis, į kurį visada norisi atvažiuoti aplankyti artimųjų kapų, pasimelsti bažnyčioje, tiesiog pabūti Linkmenyse.
Dėkojame už pokalbį ir linkime sėkmingai tęsti prasmingus darbus.
Dr. LAIMUTIS BILKIS
Gimė 1969 m. gegužės 19 d. Darželių k. (Ignalinos r.). 1987 m. baigė Linkmenų vidurinę mokyklą. 1987–1992 m. studijavo Vilniaus pedagoginiame institute, Lituanistikos fakultete. Nuo 1992 m. dirba Lietuvių kalbos instituto Vardyno skyriuje, nuo 2003 m. rugsėjo mėn. 16 d. iki 2007 m. pabaigos jam vadovavo. 1998 m. apgynė humanitarinių mokslų daktaro disertaciją ,,Lietuvių priesaginės darybos helonimai“. 2008 m. išleido monografiją ,,Lietuvių helonimų daryba: priesaginiai ir priesagėtieji helonimai“. Mokslinio darbo sritis – lietuvių vietovardžiai. Su kitais skyriaus darbuotojais rašo ,,Lietuvos vietovardžių žodyno“ tekstą. Nuo 2009 m. yra atsakingasis šio žodyno redaktorius.
(Biografija iš www.lki.lt)
Kalbino Kęstutis Palikša
Nuotrauka iš asmeninio archyvo
© www.linkmenys.info
