Kur Laimės paukštė savo lizdą suka
www.pauksciukaimas.lt nuotrauka
Ar stabtelėtumėte kelyje, pamatę nuorodą „Čia gyvena Laimės paukštė“? Ką pamanytumėte? Juk ne kartą esate girdėję pasakojimus apie Laimės paukštę, patys svajojate ją prisivilioti, pagauti, na, bent pro šalį praskrendančią pamatyti.
Tik – ar atpažintumėte? O štai, kai pamatai kely nuorodą, tiesiog negali nepasukti ton pusėn. Tuo labiau, kad nuo viešo kelio iki tos vietos, kur ta Laimės paukštė gyvena – tik kilometras. Taigi nuo Ignalinos važiuodami ir jau kone Linkmenis pasiekę, miško keliu sukame dešinėn. Į Cijonus, pas Laimą ir Rimantą Rakauskus.
Kiekvieną į Rakauskų kiemą įsukantį autobusą pasitinka... Pelėda. Ji pasisveikina su atvykusiais, patikina, kad šie tikrai pakliuvo į vieną iš Pasakų kaimų, bet – ne visai tinkamu laiku, mat pelėdos dieną miega, tad ji negalinti vaikų lydėti jų kelionėje po Paukščių kaimą, jai laikas miegoti. Na, prieš miegą dar leidžiasi vaikų pačiupinėjama, mielai su jais nusifotografuoja ir, pamojusi sparnais, atsisveikina. Akimirkai vaikai nuščiūva. Bet greitai kieme pasirodo sodybos šeimininkė, nešina dailiu krepšiu, pilnu didelių ir mažų kiaušinių, ir kviečia visus atvykusius ant kalvelės, kur jau liepsnoja laužas, o ant stalelio jau surikiuotos lėkštės, stalo įrankiai. Čia ir daržovių padėklai, ruošinukai vaišėms.
Tąkart Laimės paukštės į Cijonus ieškoti buvo atvažiavę antrokai iš Vilniaus „Medeinos“ pradinės mokyklos. Iš viso 38 mažieji smalsučiai, jų mokytojos, kelios mamytės, mat tokį būrį, pasklidusį po Cijonų pievas, būtų sunku sugaudyti. Kone kaip paukščius.
Čia ir prasideda kelionė pas Laimės paukštę. Laima Rakauskienė pažada padėti ją surasti. Dar pažada už kiekvieną teisingą atsakymą į jos užduodamus klausimus apdovanoti Laimės paukštės plunksna. Smalsumas visus varliautojus (Vilniaus vaikai labai mielai gainiojo pamatytas varlytes) surenka į būrį. Pabyra klausimai, pasigirsta ir atsakymai. Iš maišelio Laima traukia vieną plunksną po kitos, o vėliau jau leidžia iš krepšio kiekvienam išsirinkti po kiaušinį (jei putpelių – tai visus tris) ir kviečia prie laužo. Pirmiausia didelėje keptuvėje išrikiuojamos skylėtos baltos duonos riekės, o vaikai kviečiami įmušti į tas skyles išsirinktus kiaušinius. Matyti, kad ne vienam šis darbas – tikras išbandymas. Ne be nuostolių, bet užpildomos visos 48 skylės. Ir tada didžioji keptuvė keliauja ant laužo. Ugnis, kaip žinia, ne be dūmų. Laima kviečia vaikus drauge paverkti, nes tikina, jog tas, ką bent kartą laužo dūmai pravirkdė, tas visą gyvenimą neverks. Vaikai mielai „sriūbauja“, stebėdami, kaip ant laužo kepa neįprasta kiaušinienė, vėliau rikiuojasi su tuščiomis lėkštėmis į eilę ir, susėdę ant kelmelių, valgo kiaušinienę kaip patį gardžiausią skanėstą. Kai kurie ir pakartoti paprašo... Laima tik sukasi, tik patarnauja kiekvienam. Jai uoliai talkina ir Rimantas.
Pasisotinusį būrį sodybos šeimininkai veda į pavėsinę, kur jau garuoja žolelių arbata, vilioja namuose kepti sausainėliai. Bet susirinkta juk ne vien vaišintis! Vėl pabyra klausimai apie paukščius, jų gyvenimą, ypatumus. Nelieka čia nepastebėtas ir neįprastas šviestuvas. Atspėjusiam, kad jis pagamintas iš įvairiausių paukščių 45 kiaušinių – dar viena Laimės paukštės plunksnelė.
Visiems smagiai klegant, išdalijami lapeliai ir kiekvienam įduodama stebuklinga plunksna, kurią pamerkus į rašalą, galima ant lapelio užrašyti užkoduotą savo svajonę.
- Tik per daug neprisisvajokit, - perspėja Laima, - nes svajonės pildosi. Durys neužsidarys nuo turtų!
Vaikai klusniai merkia plunksnas į rašalą ir rikiuoja savo svajones. Taip susikaupusiais jais net mokytojai atsistebėti negali. Laima surenka visų svajones, susuka į ritinėlį ir klausia, gal kieno pavardė yra susijusi su paukščiu. Arčiausiai to – Sorokovaitė. Šiai mergaitei, vardu Marija, patikima nešti šias svajones per pelkę į svajonių kalnelį, kur, sako, kartais Laimės paukštė atskrenda, laiškus perskaito, svajones išpildo.
Laima rūpestingai apžiūri, kuo gi apsiavę atvykėliai ir iš savo promočiutės kraitinės skrynios traukia guminius batus. Jų čia visokių dydžių, visokių spalvų. Jų reikia kone visiems!
Taką per pelkę visam pulkui rodo pati Laima. Pradėjusių kelionę ji prašo paimti po kokį pagaliuką, šakelę, kad taip jie galėtų prisidėti prie didžiausio Lietuvoje lizdo statybos. Suintriguoja! Vaikai atsargiai eina pelkės taku, šokinėja nuo kupsto ant kupsto, kol išeina į laukymę. Sosnovskio barščių giraitėje iškirstas platus takas veda link kalvelės, kurioje ratu susodinti skroblai, jau saugantys čia buvusių norus. Vieni ritinėliai popieriniai, kiti iš beržo tošies susukti. Ant pasirinkto medelio Marija pririša ir „Medeinos“ pradinukų norus.
Šurmuliuojantį vaikų būrį „tramdyti“ imasi ir Rimantas, siūlydamas visiems išbandyti rankos miklumą, akies taiklumą. Išsirikiavusios komandos iš laidynių bando akmenukais pataikyti į taikinius. Azartas neišpasakytas.
Nuo kalvelės žąsiukų žingsniu visas pulkelis leidžiasi į tolesnę kelionę. Vėliau visi plasnoja kaip didingi paukščiai. Tokia „mankšta“ vaikams dar ir kaip patinka. Šitaip krypuodami, plasnodami, linksmai klegėdami ir didžiausią lizdą prieina. Išties įspūdingas rezginys, į kurį vaikai sukaišo savo atsineštus iš pelkės pagaliukus, šakeles. Kiekvienas toks pulkas vis tvirtina šio lizdo sienas. Juk ir paukščiai po šapelį, po grumstelį savo namus susirenčia, susilipdo. Laima sako, kad prieš dieną jų sodyboje lankėsi septyniasdešimties moksleivių grupė ir visi jie laisvai sutilpo šiame lizde. Kai vaikai patogiai įsitaiso milžiniškame lizde, Laima jiems paseka sakmę apie piktąjį paukštį Skuką ir gudriąją gegutę. Pratęsia ir plunksnelių dalijimą už teisingus atsakymus. Ir vaikai sužino, kad kregždutė per dieną maitindama savo vaikus atskrenda prie lizdo šešis šimtus kartų, kad gegutė „priderina“ savo dedamą kiaušinį prie jau padėtų svetimame lizde, kad sakalas skrenda „Ferrari“ greičiu...
Pabirusių iš lizdo vaikų laukia susitikimas su gyvais Paukščių kaimo eksponatais. Vaikus pasitinka žąsys, antys, tvarte mielai leidžiasi paglostomi
ir net panešiojami triušiai (o čia jų – per šimtą). Sakysit, kuo čia dėti triušiai? O kas per Velykas margučius nešioja?
Tvarkinguose voljeruose Paukščių kaime šiuo metu ir paukščių – gerokai per šimtą. Rūšių – per trisdešimt. Įvairiausių vištų, ančių, gražuolių fazanų, povų. Matytumėt, su kokia nuostaba vaikai stebi paukščius, su kokiu azartu ieško jų plunksnelių šalia aptvarų! Panirimas į paukščių pasaulį – šimtaprocentinis.
Žinoma, daugiausia emocijų – prie stručių. Tai pati brangiausia Rakauskų investicija. Bet kai matai šalia aptvarų trypčiojančius vaikus, kai stebi jų emocijas, supranti, kad tai – neįkainojama.
Apsukę nemažą ratą, Paukščių kaimo svečiai, dabar jau praturtėję žiniomis, reginiais, potyriais, nusiauna guminius batus, dairosi suvenyrų, vaišinasi Rakauskų kaimynės Vitalijos Noreikaitės sodo obuoliais. Laima ir Rimantas lydi visą pulką iki autobuso, o šiam pajudėjus, languose pasirodo mojančios rankytės.
Nėra abejonės, kad vaikams ši diena bus viena iš ypatingųjų, apie kurią jie pasakos tėvams, broliams, sesėms, draugams. Juk tiek įspūdžių ilgai sulaikyti neįmanoma. Vilnietės mokytojos prisipažino, kad ir jos Paukščių kaimą atrado ne naršydamos internete, o išgirdusios kolegių pasakojimą apie aplankytą Cijonų kaimą Ignalinos rajone.
Dabar galima ir prisėsti. Tiesa, pirmiausia Rakauskai sutaria, kuris gi iš jų šiandien veš savo dukrą Meliką į Visaginą. Melika – Rakauskų sodybos lakštingalėlė. Mergaitės talentu jau žavėjosi ne vieno koncerto klausytojai, „Dainų dainelės“ žiūrovai, ją mielai į savo dainorėlių pulką priėmė garsioji Visagino pedagogė Vita Pimpienė. Dukart per savaitę Melika vežama pas ją mokytis dainavimo. Į kelionę šįkart ruošiasi Rimantas, tad mes su Laima dar prisėdame jos gražaus namo jaukioje verandoje. Iš jos atsiveria puikūs vaizdai į kiemą, tvenkinį. Tik tuo grožėtis patiems šeimininkams laiko ne kažin kiek belieka. Juk ratą, kuriuo Laima praeina, lydėdama atvažiavusią grupę, jai tenka nueiti mažiausiai dar kartą, kad jis būtų parengtas edukaciniam renginiui. Svečiams išvažiavus, kaip suprantate, irgi reikia visur apsidairyti, sutvarkyti. Nepamirškite ir to, kad Paukščių kaimo „eksponatai“ vien pažiūrėjimu ir paglostymu gyvi nebūtų. Juos reikia palesinti, pašerti, sutvarkyti jų gardelius. Byra grūdeliai, byra ir pinigėliai.
Laima atvirauja, kad viskas prasidėjo nuo jų sprendimo keltis gyventi į Cijonus. Žemės čia prastos. Vietiniai sako, kad Cijonuose vandens – nors prigerk, malkų – nors sudek. Pelkynai ir alksnynai. Bet čia Laimos giminės vieta. Šiuose namuose Melika jau šešta karta! Žinoma, namo, koks jis yra dabar, pirmieji jo statytojai neatpažintų. Bet giminės dvasia gyva. Susitvarkę aplinką, Rakauskai nusipirko povų. Dėl gražumo. Paskui atsirado vištyčių. Ne dėl kiaušinių, irgi dėl gražumo. Gražu buvo ne tik jiems. Pasirodė pirmieji lankytojai, jų sparnuotais augintiniais atvažiavę pasigrožėti.
Sako, nieko nėra atsitiktinio. Tuo metu imta kalbėti apie teminius kaimus, atsirado norinčių prisidėti prie šio projekto. Pirminiame etape dalyvavo net vienuolika kaimų iš Ignalinos ir Zarasų rajonų, antrame etape po daugybės mokymų, diskusijų, stebėjimų buvo atrinkti trys: Antalieptė (Lieptų kaimas), Cijonai (Paukščių kaimas) ir Vajasiškis (XIX amžiaus kaimas). Dalyvavimui kitame etape kaimai buvo atrinkti visas veiklas stebėjusių ekspertų – dėstytojų, konsultantų, projekto vadovų, marketingo specialistų, tačiau iki tol kaimų atstovai patys išreiškė norą ar nenorą, pasirengimą ar nepasirengimą dalyvauti.
Rakauskai tvirtai įsikibo Paukščių kaimo idėjos. Projekto metu vykusių mokymų, konsultacijų, vizitų po visus dalyvavusius kaimus, patirties sėmimosi lankant Lenkijos teminius kaimus metu kiekvienas projekto dalyvis atsiskleidė kaip unikalus, išlaikęs senąsias tradicijas, o kartu ir originalus, mokantis sudominti ir patraukti šiuolaikinį žmogų.
Rakauskas išlaikė egzaminą, gavo leidimą rengti edukacines programas, turi visus reikalingus leidimus verslui, tad dabar tegyvena rūpesčiu, kaip jį plėsti, tobulinti. Jau svarsto, kad virš laužavietės, kur kepama kiaušinienė ar putpelės (suaugusiųjų grupėms), reikėtų stogo nuo darganos pasislėpti, o pavėsinę gerai būtų ir įstiklinti, kad skersvėjai nesiaustų.
Lankytojų stoka kol kas Laima Rakauskienė nesiskundžia. Ir ji, ir Rimantas turi darbus Ignalinoje (Laima – parduotuvėje, Rimantas – policijoje), tad neretai tenka labai paderinti savo dienotvarkę. Patirties jau įgijo, nes į pabaigą eina antrasis sezonas. Pagausėjo paukščių ūkis, Laima ir pati įgijo daugiau žinių apie paukščius. Ši vasara buvo gana įtempta (gerąja prasme): tekdavo per dieną priimti ir po dvi atvykusiųjų grupes, pasitaikydavo ir trys. Visi pinigėliai kol kas subyra į Paukščių kaimo šeimininkų svajonių išsipildymą. Vien svajonė turėti stručius Rakauskams kainavo per dešimt tūkstančių. Ši svajonė buvo tiek stipri, kad Laima stručius buvo pasidariusi iš šieno ir samanų ir paleidusi prie stendo „pasivaikščioti“ (jie ten ir dabar tebėra). Neseniai išsipildė dar viena Rakauskų svajonė – visai šeimai pailsėti Ispanijoje. Kai išeini į sėkmės kelią, kažkas ir neprašomas nuo jo akmenėlius nurenka.
Kai matau entuziazmu trykštančią moterį, taip su meile pasakojančią apie savo ūkį ir edukacinę veiklą, imu tikėti, kad Laima Laimės paukštę tikrai prisišaukia. O jei toji Laimės paukštė pro Cijonus praskrenda ar aplinkinėse pelkėse lizdą turi susisukus, verta čia apsilankyti, pasidairyti. Kas žino, kas žino, kada ji praskris, savo plunksną numes.
Dėkojame laikraščio "Nauja vaga" redakcijai už leidimą publikuoti šį straipsnį
Norintys apsilankyti Paukščių kaime informaciją ras užsukę į www.pauksciukaimas.lt
Tik – ar atpažintumėte? O štai, kai pamatai kely nuorodą, tiesiog negali nepasukti ton pusėn. Tuo labiau, kad nuo viešo kelio iki tos vietos, kur ta Laimės paukštė gyvena – tik kilometras. Taigi nuo Ignalinos važiuodami ir jau kone Linkmenis pasiekę, miško keliu sukame dešinėn. Į Cijonus, pas Laimą ir Rimantą Rakauskus.
Kiekvieną į Rakauskų kiemą įsukantį autobusą pasitinka... Pelėda. Ji pasisveikina su atvykusiais, patikina, kad šie tikrai pakliuvo į vieną iš Pasakų kaimų, bet – ne visai tinkamu laiku, mat pelėdos dieną miega, tad ji negalinti vaikų lydėti jų kelionėje po Paukščių kaimą, jai laikas miegoti. Na, prieš miegą dar leidžiasi vaikų pačiupinėjama, mielai su jais nusifotografuoja ir, pamojusi sparnais, atsisveikina. Akimirkai vaikai nuščiūva. Bet greitai kieme pasirodo sodybos šeimininkė, nešina dailiu krepšiu, pilnu didelių ir mažų kiaušinių, ir kviečia visus atvykusius ant kalvelės, kur jau liepsnoja laužas, o ant stalelio jau surikiuotos lėkštės, stalo įrankiai. Čia ir daržovių padėklai, ruošinukai vaišėms.
Tąkart Laimės paukštės į Cijonus ieškoti buvo atvažiavę antrokai iš Vilniaus „Medeinos“ pradinės mokyklos. Iš viso 38 mažieji smalsučiai, jų mokytojos, kelios mamytės, mat tokį būrį, pasklidusį po Cijonų pievas, būtų sunku sugaudyti. Kone kaip paukščius.
Čia ir prasideda kelionė pas Laimės paukštę. Laima Rakauskienė pažada padėti ją surasti. Dar pažada už kiekvieną teisingą atsakymą į jos užduodamus klausimus apdovanoti Laimės paukštės plunksna. Smalsumas visus varliautojus (Vilniaus vaikai labai mielai gainiojo pamatytas varlytes) surenka į būrį. Pabyra klausimai, pasigirsta ir atsakymai. Iš maišelio Laima traukia vieną plunksną po kitos, o vėliau jau leidžia iš krepšio kiekvienam išsirinkti po kiaušinį (jei putpelių – tai visus tris) ir kviečia prie laužo. Pirmiausia didelėje keptuvėje išrikiuojamos skylėtos baltos duonos riekės, o vaikai kviečiami įmušti į tas skyles išsirinktus kiaušinius. Matyti, kad ne vienam šis darbas – tikras išbandymas. Ne be nuostolių, bet užpildomos visos 48 skylės. Ir tada didžioji keptuvė keliauja ant laužo. Ugnis, kaip žinia, ne be dūmų. Laima kviečia vaikus drauge paverkti, nes tikina, jog tas, ką bent kartą laužo dūmai pravirkdė, tas visą gyvenimą neverks. Vaikai mielai „sriūbauja“, stebėdami, kaip ant laužo kepa neįprasta kiaušinienė, vėliau rikiuojasi su tuščiomis lėkštėmis į eilę ir, susėdę ant kelmelių, valgo kiaušinienę kaip patį gardžiausią skanėstą. Kai kurie ir pakartoti paprašo... Laima tik sukasi, tik patarnauja kiekvienam. Jai uoliai talkina ir Rimantas.
Pasisotinusį būrį sodybos šeimininkai veda į pavėsinę, kur jau garuoja žolelių arbata, vilioja namuose kepti sausainėliai. Bet susirinkta juk ne vien vaišintis! Vėl pabyra klausimai apie paukščius, jų gyvenimą, ypatumus. Nelieka čia nepastebėtas ir neįprastas šviestuvas. Atspėjusiam, kad jis pagamintas iš įvairiausių paukščių 45 kiaušinių – dar viena Laimės paukštės plunksnelė.
Visiems smagiai klegant, išdalijami lapeliai ir kiekvienam įduodama stebuklinga plunksna, kurią pamerkus į rašalą, galima ant lapelio užrašyti užkoduotą savo svajonę.
- Tik per daug neprisisvajokit, - perspėja Laima, - nes svajonės pildosi. Durys neužsidarys nuo turtų!
Vaikai klusniai merkia plunksnas į rašalą ir rikiuoja savo svajones. Taip susikaupusiais jais net mokytojai atsistebėti negali. Laima surenka visų svajones, susuka į ritinėlį ir klausia, gal kieno pavardė yra susijusi su paukščiu. Arčiausiai to – Sorokovaitė. Šiai mergaitei, vardu Marija, patikima nešti šias svajones per pelkę į svajonių kalnelį, kur, sako, kartais Laimės paukštė atskrenda, laiškus perskaito, svajones išpildo.
Laima rūpestingai apžiūri, kuo gi apsiavę atvykėliai ir iš savo promočiutės kraitinės skrynios traukia guminius batus. Jų čia visokių dydžių, visokių spalvų. Jų reikia kone visiems!
Taką per pelkę visam pulkui rodo pati Laima. Pradėjusių kelionę ji prašo paimti po kokį pagaliuką, šakelę, kad taip jie galėtų prisidėti prie didžiausio Lietuvoje lizdo statybos. Suintriguoja! Vaikai atsargiai eina pelkės taku, šokinėja nuo kupsto ant kupsto, kol išeina į laukymę. Sosnovskio barščių giraitėje iškirstas platus takas veda link kalvelės, kurioje ratu susodinti skroblai, jau saugantys čia buvusių norus. Vieni ritinėliai popieriniai, kiti iš beržo tošies susukti. Ant pasirinkto medelio Marija pririša ir „Medeinos“ pradinukų norus.
Šurmuliuojantį vaikų būrį „tramdyti“ imasi ir Rimantas, siūlydamas visiems išbandyti rankos miklumą, akies taiklumą. Išsirikiavusios komandos iš laidynių bando akmenukais pataikyti į taikinius. Azartas neišpasakytas.
Nuo kalvelės žąsiukų žingsniu visas pulkelis leidžiasi į tolesnę kelionę. Vėliau visi plasnoja kaip didingi paukščiai. Tokia „mankšta“ vaikams dar ir kaip patinka. Šitaip krypuodami, plasnodami, linksmai klegėdami ir didžiausią lizdą prieina. Išties įspūdingas rezginys, į kurį vaikai sukaišo savo atsineštus iš pelkės pagaliukus, šakeles. Kiekvienas toks pulkas vis tvirtina šio lizdo sienas. Juk ir paukščiai po šapelį, po grumstelį savo namus susirenčia, susilipdo. Laima sako, kad prieš dieną jų sodyboje lankėsi septyniasdešimties moksleivių grupė ir visi jie laisvai sutilpo šiame lizde. Kai vaikai patogiai įsitaiso milžiniškame lizde, Laima jiems paseka sakmę apie piktąjį paukštį Skuką ir gudriąją gegutę. Pratęsia ir plunksnelių dalijimą už teisingus atsakymus. Ir vaikai sužino, kad kregždutė per dieną maitindama savo vaikus atskrenda prie lizdo šešis šimtus kartų, kad gegutė „priderina“ savo dedamą kiaušinį prie jau padėtų svetimame lizde, kad sakalas skrenda „Ferrari“ greičiu...
Pabirusių iš lizdo vaikų laukia susitikimas su gyvais Paukščių kaimo eksponatais. Vaikus pasitinka žąsys, antys, tvarte mielai leidžiasi paglostomi
ir net panešiojami triušiai (o čia jų – per šimtą). Sakysit, kuo čia dėti triušiai? O kas per Velykas margučius nešioja?
Tvarkinguose voljeruose Paukščių kaime šiuo metu ir paukščių – gerokai per šimtą. Rūšių – per trisdešimt. Įvairiausių vištų, ančių, gražuolių fazanų, povų. Matytumėt, su kokia nuostaba vaikai stebi paukščius, su kokiu azartu ieško jų plunksnelių šalia aptvarų! Panirimas į paukščių pasaulį – šimtaprocentinis.
Žinoma, daugiausia emocijų – prie stručių. Tai pati brangiausia Rakauskų investicija. Bet kai matai šalia aptvarų trypčiojančius vaikus, kai stebi jų emocijas, supranti, kad tai – neįkainojama.
Apsukę nemažą ratą, Paukščių kaimo svečiai, dabar jau praturtėję žiniomis, reginiais, potyriais, nusiauna guminius batus, dairosi suvenyrų, vaišinasi Rakauskų kaimynės Vitalijos Noreikaitės sodo obuoliais. Laima ir Rimantas lydi visą pulką iki autobuso, o šiam pajudėjus, languose pasirodo mojančios rankytės.
Nėra abejonės, kad vaikams ši diena bus viena iš ypatingųjų, apie kurią jie pasakos tėvams, broliams, sesėms, draugams. Juk tiek įspūdžių ilgai sulaikyti neįmanoma. Vilnietės mokytojos prisipažino, kad ir jos Paukščių kaimą atrado ne naršydamos internete, o išgirdusios kolegių pasakojimą apie aplankytą Cijonų kaimą Ignalinos rajone.
Dabar galima ir prisėsti. Tiesa, pirmiausia Rakauskai sutaria, kuris gi iš jų šiandien veš savo dukrą Meliką į Visaginą. Melika – Rakauskų sodybos lakštingalėlė. Mergaitės talentu jau žavėjosi ne vieno koncerto klausytojai, „Dainų dainelės“ žiūrovai, ją mielai į savo dainorėlių pulką priėmė garsioji Visagino pedagogė Vita Pimpienė. Dukart per savaitę Melika vežama pas ją mokytis dainavimo. Į kelionę šįkart ruošiasi Rimantas, tad mes su Laima dar prisėdame jos gražaus namo jaukioje verandoje. Iš jos atsiveria puikūs vaizdai į kiemą, tvenkinį. Tik tuo grožėtis patiems šeimininkams laiko ne kažin kiek belieka. Juk ratą, kuriuo Laima praeina, lydėdama atvažiavusią grupę, jai tenka nueiti mažiausiai dar kartą, kad jis būtų parengtas edukaciniam renginiui. Svečiams išvažiavus, kaip suprantate, irgi reikia visur apsidairyti, sutvarkyti. Nepamirškite ir to, kad Paukščių kaimo „eksponatai“ vien pažiūrėjimu ir paglostymu gyvi nebūtų. Juos reikia palesinti, pašerti, sutvarkyti jų gardelius. Byra grūdeliai, byra ir pinigėliai.
Laima atvirauja, kad viskas prasidėjo nuo jų sprendimo keltis gyventi į Cijonus. Žemės čia prastos. Vietiniai sako, kad Cijonuose vandens – nors prigerk, malkų – nors sudek. Pelkynai ir alksnynai. Bet čia Laimos giminės vieta. Šiuose namuose Melika jau šešta karta! Žinoma, namo, koks jis yra dabar, pirmieji jo statytojai neatpažintų. Bet giminės dvasia gyva. Susitvarkę aplinką, Rakauskai nusipirko povų. Dėl gražumo. Paskui atsirado vištyčių. Ne dėl kiaušinių, irgi dėl gražumo. Gražu buvo ne tik jiems. Pasirodė pirmieji lankytojai, jų sparnuotais augintiniais atvažiavę pasigrožėti.
Sako, nieko nėra atsitiktinio. Tuo metu imta kalbėti apie teminius kaimus, atsirado norinčių prisidėti prie šio projekto. Pirminiame etape dalyvavo net vienuolika kaimų iš Ignalinos ir Zarasų rajonų, antrame etape po daugybės mokymų, diskusijų, stebėjimų buvo atrinkti trys: Antalieptė (Lieptų kaimas), Cijonai (Paukščių kaimas) ir Vajasiškis (XIX amžiaus kaimas). Dalyvavimui kitame etape kaimai buvo atrinkti visas veiklas stebėjusių ekspertų – dėstytojų, konsultantų, projekto vadovų, marketingo specialistų, tačiau iki tol kaimų atstovai patys išreiškė norą ar nenorą, pasirengimą ar nepasirengimą dalyvauti.
Rakauskai tvirtai įsikibo Paukščių kaimo idėjos. Projekto metu vykusių mokymų, konsultacijų, vizitų po visus dalyvavusius kaimus, patirties sėmimosi lankant Lenkijos teminius kaimus metu kiekvienas projekto dalyvis atsiskleidė kaip unikalus, išlaikęs senąsias tradicijas, o kartu ir originalus, mokantis sudominti ir patraukti šiuolaikinį žmogų.
Rakauskas išlaikė egzaminą, gavo leidimą rengti edukacines programas, turi visus reikalingus leidimus verslui, tad dabar tegyvena rūpesčiu, kaip jį plėsti, tobulinti. Jau svarsto, kad virš laužavietės, kur kepama kiaušinienė ar putpelės (suaugusiųjų grupėms), reikėtų stogo nuo darganos pasislėpti, o pavėsinę gerai būtų ir įstiklinti, kad skersvėjai nesiaustų.
Lankytojų stoka kol kas Laima Rakauskienė nesiskundžia. Ir ji, ir Rimantas turi darbus Ignalinoje (Laima – parduotuvėje, Rimantas – policijoje), tad neretai tenka labai paderinti savo dienotvarkę. Patirties jau įgijo, nes į pabaigą eina antrasis sezonas. Pagausėjo paukščių ūkis, Laima ir pati įgijo daugiau žinių apie paukščius. Ši vasara buvo gana įtempta (gerąja prasme): tekdavo per dieną priimti ir po dvi atvykusiųjų grupes, pasitaikydavo ir trys. Visi pinigėliai kol kas subyra į Paukščių kaimo šeimininkų svajonių išsipildymą. Vien svajonė turėti stručius Rakauskams kainavo per dešimt tūkstančių. Ši svajonė buvo tiek stipri, kad Laima stručius buvo pasidariusi iš šieno ir samanų ir paleidusi prie stendo „pasivaikščioti“ (jie ten ir dabar tebėra). Neseniai išsipildė dar viena Rakauskų svajonė – visai šeimai pailsėti Ispanijoje. Kai išeini į sėkmės kelią, kažkas ir neprašomas nuo jo akmenėlius nurenka.
Kai matau entuziazmu trykštančią moterį, taip su meile pasakojančią apie savo ūkį ir edukacinę veiklą, imu tikėti, kad Laima Laimės paukštę tikrai prisišaukia. O jei toji Laimės paukštė pro Cijonus praskrenda ar aplinkinėse pelkėse lizdą turi susisukus, verta čia apsilankyti, pasidairyti. Kas žino, kas žino, kada ji praskris, savo plunksną numes.
Dėkojame laikraščio "Nauja vaga" redakcijai už leidimą publikuoti šį straipsnį
Norintys apsilankyti Paukščių kaime informaciją ras užsukę į www.pauksciukaimas.lt
