"Kristus prisikėlė!" Velykos Linkmenyse
Kristus prisikėlė! Šią džiaugsmingą žinią, kuri buvo paskelbta prieš du tūkstantmečius, labai daug kartų išgirstame per kiekvienas Velykų šventes. Ar įsiklausome į šiuos žodžius ir ar gyvename tuo džiaugsmu, kurį dovanoja šis tikėjimo įvykis?
Kai prieš keletą metų Linkmenyse lankėsi Tiberiados bendruomenės broliai, įstrigo jų pasakyta mintis, kad dauguma lietuvių tebegyvena taip, lyg dar nebūtų išgirdę Gerosios naujienos ir nežinotų, kad Kristus iš tiesų prisikėlė.
Linkmeniškiai labai laukė Velykų švenčių. Gavėnios metu kiekvieną sekmadienį apmąstydavo Kryžiaus kelio stotis bei Kristaus kančios prasmę. Verbų sekmadienio išvakarėse buvome pakviesti į rekolekcijas, turėjome galimybę atlikti priešvelykinę išpažintį bei dalyvauti šv. Mišiose, kurias aukojo Pabradės parapijos vikaras kun. Nerijus Grigaliūnas. Jo įkvepiantis pamokslas apie gailestingąjį tėvą ir sūnaus palaidūno sugrįžimą kvietė pasitikėti Dievo begaliniu gailestingumu, savo gyvenime remtis krikščioniškomis vertybėmis.
Didžiosios savaitės pamaldos ir susikaupimas skatino giliau pažvelgti į savo širdį ir pasirengti priimti Velykų slėpinį. Didįjį ketvirtadienį dėkojome Dievui už Eucharistijos ir Kunigystės įsteigimą – dovaną, kurios dėka Jėzus pasilieka nuolat su mumis – tikinčiaisiais. Po šv. Mišių parapijiečiai su nuoširdžia pagarba tarė padėkos žodžius klebonui kun. Renaldui Kučko už jo nuolatinį rūpestį bei pasiaukojimą, dėkojo už jo amenines savybes, kurios uždega mūsų širdis ir skatina augti dvasia.
Didįjį penktadienį bažnyčioje dėmesio centre buvo Kristaus kryžius. Per kryžiaus pagarbinimo liturgiją galėjome žvelgti į aukštai iškeltą kryžių ir labiau įsigilinti į Kristaus kančią ir mirtį.
Didžiojo šeštadienio apeigose žiburių liturgija liudijo viltį, kuri iš mūsų nebus atimta, jeigu mes patys ją labai saugosime – kaip žvakės liepsnelę. Iškilmių nuotaiką kūrė profesionalus vargonininkės Jolantos giedojimas bei bažnytinio choro atliekamos liturginės giesmės. Velyknakčio skaitiniai ir psalmės atskleidė, kaip Dievas kalbino savo tautą. Turbūt ne vienas pamąstėme, kad esame Dievo kalbinami ir šiandien: per Dievo žodį, per kunigą, per kitus žmones, per asmeninio gyvenimo įvykius ar atsitiktinumus. Neprailgo didžiojo šeštadienio pamaldos netgi vaikučiams, kuriuos po šv. Mišių kunigas Renaldas apdovanojo velykiniais skanėstais.
Ankstyvą Velykų rytą atėję į bažnyčią, pirmiausiai išvydome baltą drobulę ant kryžiaus - ženklą,kad Kristus prisikėlė. Mūsų tikėjimą šia žinia paliudijo iškilminga procesija, kuriai nesutrukdė netgi baltosios gamtos išdaigos. Nors buvo ir žiemiškas oras, bet vyravo ramybė, net velykinė žvakė procesijos metu neužgeso.
Šiose Velykų šventėse mūsų parapijos klebonas kun. Renaldas Kučko kvietė gyventi tikėjimu ir džiūgauti, juk turime amžinojo gyvenimo viltį. Šv. Velykos – tai didžiulė tikėjimo šventė, kurios metu ne tik atnaujiname savo Krikšto pažadus, bet ir atsinaujiname dvasia. Mums dovanojama bendrystė su Dievu: mes ne vieni, su mumis visada yra Prisikėlusysis.
Kristus prisikėlė! Ar tuo pajėgiame tikėti, kai Velykos jau praėjo? Ar neišblėso mūsų šventinis džiaugsmas?
Gražina Mackonienė
Nuotraukos Sigito Skorkos
Kai prieš keletą metų Linkmenyse lankėsi Tiberiados bendruomenės broliai, įstrigo jų pasakyta mintis, kad dauguma lietuvių tebegyvena taip, lyg dar nebūtų išgirdę Gerosios naujienos ir nežinotų, kad Kristus iš tiesų prisikėlė.
Linkmeniškiai labai laukė Velykų švenčių. Gavėnios metu kiekvieną sekmadienį apmąstydavo Kryžiaus kelio stotis bei Kristaus kančios prasmę. Verbų sekmadienio išvakarėse buvome pakviesti į rekolekcijas, turėjome galimybę atlikti priešvelykinę išpažintį bei dalyvauti šv. Mišiose, kurias aukojo Pabradės parapijos vikaras kun. Nerijus Grigaliūnas. Jo įkvepiantis pamokslas apie gailestingąjį tėvą ir sūnaus palaidūno sugrįžimą kvietė pasitikėti Dievo begaliniu gailestingumu, savo gyvenime remtis krikščioniškomis vertybėmis.
Didžiosios savaitės pamaldos ir susikaupimas skatino giliau pažvelgti į savo širdį ir pasirengti priimti Velykų slėpinį. Didįjį ketvirtadienį dėkojome Dievui už Eucharistijos ir Kunigystės įsteigimą – dovaną, kurios dėka Jėzus pasilieka nuolat su mumis – tikinčiaisiais. Po šv. Mišių parapijiečiai su nuoširdžia pagarba tarė padėkos žodžius klebonui kun. Renaldui Kučko už jo nuolatinį rūpestį bei pasiaukojimą, dėkojo už jo amenines savybes, kurios uždega mūsų širdis ir skatina augti dvasia.
Didįjį penktadienį bažnyčioje dėmesio centre buvo Kristaus kryžius. Per kryžiaus pagarbinimo liturgiją galėjome žvelgti į aukštai iškeltą kryžių ir labiau įsigilinti į Kristaus kančią ir mirtį.
Didžiojo šeštadienio apeigose žiburių liturgija liudijo viltį, kuri iš mūsų nebus atimta, jeigu mes patys ją labai saugosime – kaip žvakės liepsnelę. Iškilmių nuotaiką kūrė profesionalus vargonininkės Jolantos giedojimas bei bažnytinio choro atliekamos liturginės giesmės. Velyknakčio skaitiniai ir psalmės atskleidė, kaip Dievas kalbino savo tautą. Turbūt ne vienas pamąstėme, kad esame Dievo kalbinami ir šiandien: per Dievo žodį, per kunigą, per kitus žmones, per asmeninio gyvenimo įvykius ar atsitiktinumus. Neprailgo didžiojo šeštadienio pamaldos netgi vaikučiams, kuriuos po šv. Mišių kunigas Renaldas apdovanojo velykiniais skanėstais.
Ankstyvą Velykų rytą atėję į bažnyčią, pirmiausiai išvydome baltą drobulę ant kryžiaus - ženklą,kad Kristus prisikėlė. Mūsų tikėjimą šia žinia paliudijo iškilminga procesija, kuriai nesutrukdė netgi baltosios gamtos išdaigos. Nors buvo ir žiemiškas oras, bet vyravo ramybė, net velykinė žvakė procesijos metu neužgeso.
Šiose Velykų šventėse mūsų parapijos klebonas kun. Renaldas Kučko kvietė gyventi tikėjimu ir džiūgauti, juk turime amžinojo gyvenimo viltį. Šv. Velykos – tai didžiulė tikėjimo šventė, kurios metu ne tik atnaujiname savo Krikšto pažadus, bet ir atsinaujiname dvasia. Mums dovanojama bendrystė su Dievu: mes ne vieni, su mumis visada yra Prisikėlusysis.
Kristus prisikėlė! Ar tuo pajėgiame tikėti, kai Velykos jau praėjo? Ar neišblėso mūsų šventinis džiaugsmas?
Gražina Mackonienė
Nuotraukos Sigito Skorkos