"iš jo visada sklinda poezija..." Apie poetą Antaną Navacką
Algio Jakšto nuotrauka
Antanas Navackas gimė 1928 m. Lapiakalnio kaime Ignalinos rajone, Linkmenų krašte, garsėjančiame savo gražiomis apylinkėmis, nuostabiais ežerais bei istorine praeitimi. Baigęs Švenčionių gimnazijos keturias klases, turėjo imtis ūkininkavimo, nes tokį kelią nutiesė pats gyvenimas.
1950 m. pabandė imtis plunksnos ir nepadėjo jos iki šiol, eiliuotu žodžiu įamžina bei įprasmina visa tai, ką mato akys, ką jaučia širdis...
Poezija atvedė Antaną Navacką į literatų klubą „Lelija“, veikiantį prie Ignalinos viešosios bibliotekos. Daugelį metų jis mielai skaitė savo kūrybą įvairiuose renginiuose, literatų šventėse, dalyvavo konkursuose. 2003 m. septintajame Rytų Lietuvos regiono literatų konkurse buvo įvertintas II-ojo laipsnio diplomu. Antano Navacko kūryba spausdinta almanachuose „Eiliavimai“ (1994 m.), ,,Aukštaitiškas kalbėjimas į širdis“ (2001 m.), žurnale „Lietuvos bitininkas“, Aukštaitijos nacionalinio parko leidinyje „Ladakalnis“, Ignalinos rajono laikraščiuose „Nauja vaga“, „Mūsų Ignalina“, „Ignalina“.
Antanas - jautrios sielos žmogus, jis niekada nebuvo abejingas gėriui, grožiui, svetimam skausmui. Ir ankstų rytą, varydamas platų pradalgį rasotoje pievoje, ir ardamas gimtosios žemės vagą jis rasdavo paguodą gamtos grožyje, paukščių čiulbėjime... Visa tai įaugo giliai į širdį ir subrendo joje begaline meile darbui, gamtai, dainai, maldai, krašto žmonėms, jų papročiams. 2006 m. išleistame eilėraščių rinkinyje „Vieškelių dulkelės“ sudėti gražiausi posmai apie gimtąjį kraštą.
(Parengta pagal I. Marudiną)
Dukra: "Tėvo poezijos neskaitau, aš ją nešioju savy..."
Tėvo poezija lydėjo mus nuo vaikystės - iš jo visada sklisdavo poezija. Pamenu, ardamas vagą, sustodavo jis ir kviesdavo pažvelgt į raudonus, auksu degančius klevus, į paslaptingą, ramiai žvelgiančią naujai suartą žemę, kuri, žinodama mirties transformavimo į gyvenimą paslaptis, iš mėšlo išaugina kvepiančią duoną, maitina mūs kartų kartas.
Šienaudamas pievą, tėvas pakeldavo iš pradalgės kuokštą žolės, su meile kvėpdavo ją ir rodydavo mums Dievo stebuklą - lauko gėles. Kiek jų daug ir įvairių! Kokia kiekviena graži ir tobula!
Pavasarį tėvo sodintas mūsų didelis sodas pražysdavo ir kvepėdavo, kvepėdavo medumi. Ir ne tik sodas, bet ir gonkeliai, kamara...
Tėvas kasdien aplink mums rodė Dievo stebuklus - mažus ir didelius. Jis mokė stebėtis žeme, jos Išmintim ir Didybe, gėrėtis, grožėtis mūsų krašto laukais, ežerais, miškais, kalneliais ir upeliais, mokė išgirsti paukščių čiulbėjimą, išjausti erdvių tolį, žvaigždžių aukštį...
„Toks grožis, toks grožis“, su ašarom akyse sakydavo ir, rodos, norėjo išmokyti mus, vaikus, pajusti tą gėrį, grožį, dėkingumą, Dievo buvimą šalia.
Jis mokė su pagarba žvelgt į Visatą, su atsargumu vertinti, kalbėti apie žmones, mokė nevartotojiško požiūrio į Žemę ir jos stebuklus, mokė neskubėti pertvarkyti pasaulį, pajungiant jį sau.
Laukdavom tėvo prie Statuko (kalnelis), sunkvežimiu grįžtančio iš darbo. Kviesdavo jis lipti kabinon. Kabina, jis pats ir kiškio pyragas gardžiai kvepėdavo benzinu, vieškelių dulkėm, kelionėm ir paslaptim. Duona ir lašiniai pietums būdavo vyniojami į laikraštį. Jo baltais pakraščiais tėvas rašė eilėraščius. Sutvarkydavom jo kelionės krepšį, iškratydavom duonos trupinius, o su jais ir laikraščių skiautes su eilėmis. Tik sąsiuvinius
išsaugojom.
Tėvo buvimas būrė, viliojo, kvietė giliau mąstyti, ieškoti gyvenimo prasmės, išminties, būties filosofijos. Tėvo poezijos neskaitau, aš ją nešioju savy...
Dukra Angelė
Iš Antano Navacko kūrybos
1950 m. pabandė imtis plunksnos ir nepadėjo jos iki šiol, eiliuotu žodžiu įamžina bei įprasmina visa tai, ką mato akys, ką jaučia širdis...
Poezija atvedė Antaną Navacką į literatų klubą „Lelija“, veikiantį prie Ignalinos viešosios bibliotekos. Daugelį metų jis mielai skaitė savo kūrybą įvairiuose renginiuose, literatų šventėse, dalyvavo konkursuose. 2003 m. septintajame Rytų Lietuvos regiono literatų konkurse buvo įvertintas II-ojo laipsnio diplomu. Antano Navacko kūryba spausdinta almanachuose „Eiliavimai“ (1994 m.), ,,Aukštaitiškas kalbėjimas į širdis“ (2001 m.), žurnale „Lietuvos bitininkas“, Aukštaitijos nacionalinio parko leidinyje „Ladakalnis“, Ignalinos rajono laikraščiuose „Nauja vaga“, „Mūsų Ignalina“, „Ignalina“.
Antanas - jautrios sielos žmogus, jis niekada nebuvo abejingas gėriui, grožiui, svetimam skausmui. Ir ankstų rytą, varydamas platų pradalgį rasotoje pievoje, ir ardamas gimtosios žemės vagą jis rasdavo paguodą gamtos grožyje, paukščių čiulbėjime... Visa tai įaugo giliai į širdį ir subrendo joje begaline meile darbui, gamtai, dainai, maldai, krašto žmonėms, jų papročiams. 2006 m. išleistame eilėraščių rinkinyje „Vieškelių dulkelės“ sudėti gražiausi posmai apie gimtąjį kraštą.
(Parengta pagal I. Marudiną)
Dukra: "Tėvo poezijos neskaitau, aš ją nešioju savy..."
Tėvo poezija lydėjo mus nuo vaikystės - iš jo visada sklisdavo poezija. Pamenu, ardamas vagą, sustodavo jis ir kviesdavo pažvelgt į raudonus, auksu degančius klevus, į paslaptingą, ramiai žvelgiančią naujai suartą žemę, kuri, žinodama mirties transformavimo į gyvenimą paslaptis, iš mėšlo išaugina kvepiančią duoną, maitina mūs kartų kartas.
Šienaudamas pievą, tėvas pakeldavo iš pradalgės kuokštą žolės, su meile kvėpdavo ją ir rodydavo mums Dievo stebuklą - lauko gėles. Kiek jų daug ir įvairių! Kokia kiekviena graži ir tobula!
Pavasarį tėvo sodintas mūsų didelis sodas pražysdavo ir kvepėdavo, kvepėdavo medumi. Ir ne tik sodas, bet ir gonkeliai, kamara...
Tėvas kasdien aplink mums rodė Dievo stebuklus - mažus ir didelius. Jis mokė stebėtis žeme, jos Išmintim ir Didybe, gėrėtis, grožėtis mūsų krašto laukais, ežerais, miškais, kalneliais ir upeliais, mokė išgirsti paukščių čiulbėjimą, išjausti erdvių tolį, žvaigždžių aukštį...
„Toks grožis, toks grožis“, su ašarom akyse sakydavo ir, rodos, norėjo išmokyti mus, vaikus, pajusti tą gėrį, grožį, dėkingumą, Dievo buvimą šalia.
Jis mokė su pagarba žvelgt į Visatą, su atsargumu vertinti, kalbėti apie žmones, mokė nevartotojiško požiūrio į Žemę ir jos stebuklus, mokė neskubėti pertvarkyti pasaulį, pajungiant jį sau.
Laukdavom tėvo prie Statuko (kalnelis), sunkvežimiu grįžtančio iš darbo. Kviesdavo jis lipti kabinon. Kabina, jis pats ir kiškio pyragas gardžiai kvepėdavo benzinu, vieškelių dulkėm, kelionėm ir paslaptim. Duona ir lašiniai pietums būdavo vyniojami į laikraštį. Jo baltais pakraščiais tėvas rašė eilėraščius. Sutvarkydavom jo kelionės krepšį, iškratydavom duonos trupinius, o su jais ir laikraščių skiautes su eilėmis. Tik sąsiuvinius
išsaugojom.
Tėvo buvimas būrė, viliojo, kvietė giliau mąstyti, ieškoti gyvenimo prasmės, išminties, būties filosofijos. Tėvo poezijos neskaitau, aš ją nešioju savy...
Dukra Angelė
Iš Antano Navacko kūrybos
|
Netoli ežerų ir miestelio namų
Netoli ežerų ir miestelio namų, Prie pat Linkmenų – Antalksnės kelio, Kaip palaima dangaus, dėl šios žemės žmogaus Stovi Viešpaties Dievo Nameliai. Būta rankų darbščių, šventų bočių širdžių, Kiek čia sūraus prakaito išlieta. Surinkta iš laukų - tūkstančiai akmenų, Juos suskaldžius į sienas sudėta. Reikėjo patirties – ne statybai pirties - Ir sveikatos akmenims nešioti. Tada dar be kranų – tai ne maišus pelų - Į statinio aukštį sukilnoti! Kada tik praeinu nors pro šalį keliu Pro šias nuostabias sienas šventovės, Jau kiekvienas akmuo, tarsi brolis, sesuo, Kalba žodžiais darbščiųjų senovės: ,,Praeivi, ar matai, ar kiek susimąstai, Kaip mes Dievą – Tėvynę mylėjom, Jam pastatėm namus, užauginom vaikus, Ir vargus, ir viltis čia sudėjom.” Argi kas apsakys, ar knygoj aprašys, Kiek čia širdys suranda sau peno? Kai žuvus amžinai – siela gimsta naujai Ir švenčiausioj Trejybėj gyvena. Tėve amžių visų – duok šventų kunigų, Kad ir toliau Tavo meilė spindėtų, O vaikai Lietuvos, vedami jų globos, Kas kilnu ir garbinga, mylėtų. 2002-01-22 Abituriento mintys Čia išmokau ir aš pirmą raidę, Verčiau knygos pirmuosius lapus. Menu – pertraukoj sviediniu žaidėm, Žingsnis buvo labai nedrąsus. Slinko dienos pavirsdamos metais, Bet mokyklą labai pamilau, Ir klajodamas mokslų verpetais, Nemažai įdomaus suradau. Ačiū mokytojai Jums už mokslą, Už Jūsų man duotus metus. Džiaugsmu tėviškė Jums teužmoka, Te gyvenimas būna šviesus. Auš pavasariai gražūs, saulėti, Žaluma ir žiedai puoš laukus, Tik ant tako mokyklos dulkėto Manęs niekad nebus ir nebus. Tegul skamba čia dainos ir juokas, Tegul mokslas čia bręsta brandus, Ir kiekvienas silpnutis pirmokas Teužauga garbingas žmogus. Ar žinot, tautiečiai Ar žinot, tautiečiai, kur šalis gražiausia, Šalis maloniausia, tiesiog nuostabiausia. Dainom apdainuotas žalias upių kraštas, Gimtoji sodyba, lietuviškas raštas, Tai gražiausia, visų įdomiausia. Ar žinot, tautiečiai, kas lietuviui miela, Kas jėgas gaivina, o kartais ir sielą. Ežerai žydrieji, lyg akys tėvynės, Daug visko jos matė per visas gadynes. Tai ramina, jausmus atgaivina. Ar žinot, tautiečiai, kas tautai brangiausia, Kur tėvynės siela, ateitis gražiausia? Garbė lietuvaitės, dora vainikuota, Širdis prakilniausia ar kuo įkainuota? Tai brangiausia, ateitis gražiausia. Ar žinot, tautiečiai, kol dar širdys plaka, Kad reikia branginti mums senelių taką. Jie šventai mylėjo visa, kas švenčiausia, Net galvas padėjo už tai, kas brangiausia, Tai kilniausia, visų garbingiausia. Bendraamžiams Čia ir mums motulė niūniavo lopšinę, Lingę padabinus purienų žiedais, Ant kalno stebėjom pirmą gegužinę Ir žvaigždes ryškias skaičiavom vakarais. Tik, deja, trumpai jaunystės žiedus rinkom, Ne mums buvo skirta svajonių sapnai – Takeliais grumstuotais ėjom, klupom, linkom, O vyresniems mirtį atnešė karai. Keliai ir miškeliai tratėjo, braškėjo, Valdžios į metus pasikeitė dvi - trys, Brolis savo broliui tikram netikėjo Žuvo žmogus fronte, žuvo ir ne karys. Po šituo dangum štai mums jau penkiasdešimt, Žinoma, po tiek ir vėl daug kam praeis. Bet kiek skurdo, vargo, kiek čia baimės nešėm! Dienos buvo virtę amžiais ištisais ... Supratęs, kad kai kam nepatinka mano posmai – „pasitaisiau“: Pagaliau pabūklus, šautuvus išvalę, Susirinkom pjauti dobilų kartu, Po to kiek dar esam nuveikę – padarę, Atgal pažiūrėjus, gera, net graudu. Keliais asfaltuotais rieda autobusai, Verpti, drobes austi – seniai ne mada. O nuo gėrimėlių net putoti ūsai, Net už tvarto vištom šviečia elektra. Metų tai nedaug, tik įvykių nemaža, Kas dar bus toliau, jeigu šitaip gerės, Ne vienas jau turi mašiną, garažą, Gal ir aerodromo nuosavo reikės. Lyg seni beržai į žemę čia įaugom Kaip brangi mums saulė ir lašas rasos Ir šventai šią garbę mylim, gerbiam, saugom, Mylėsim tol, pakol širdis - nestos... Taip rašiau minėdamas savo 50-metį 1978 m. Dievo Šlovę skelbia Dievo Šlovę skelbia bekraščiai žvaigždynai Ir žolių daigeliai tėviškės laukuos. Upės, ežerai, plačiausi vandenynai Ir kūdikėlio šypsnis, gulint vystykluos. Dievo šlovę skelbia net visos gėlelės Menkais ir gražiausiais žemėje žiedais. Jaunimo nekaltos, skaisčiosios širdelės, Spindinčios tauriausiais kilnumo jausmais. Dievo Šlovė spindi bokštuose bažnyčių, Didinguos altoriuos, auksu išpuoštuos, Mažuos kambarėliuos senų kaimo gryčių, Atgailai ir tyliai maldai pašvęstuos. Dievo Šlovę skelbia ir darbai didvyrių, Auginančių grūdus – duoną, pyragus, Ir švelnus ošimas šimtamečių girių, Menančių garbingus protėvių laikus. Dievo Šlovę skelbia Visatos Didybė, Taurėje sidabro Ostija Šventa. Už auksą brangesnė širdžių nekaltybė Ir kukli padėka, iš giesmių nupinta. 2007 spalio mėn. |
Žeimena
Lietuvoje yra daug ir gražių upių, Bet iš jų gražiausia turbūt tik viena. Daug gražesnė už Nevėžį ar Šešupę Mūsų gamtos turtas, miela Žeimena. Lyg mergaičių akys čia vandens žydrynė Dugne suskaičiuoti žuvytes gali. Lyg kaspinas galvą, ji puošia tėvynę Kaip rasos lašelis visada švari. Kas dar jos nematė, tik tas nemylėjo, Tokio didžio grožio tyrų vandenų. Žmogų ji sutiko ir džiaugsmu lydėjo, Net užbūrė savo bangų švelnumu. Pakrantėse miškas amžinai žaliuoja, Pievos pasipuošia kvapniais žolynais Linksmą, kartais graudžią dainą uždainuoja Prie upės po darbo sesės vakarais. Daug žmonių kasmet prie jos atvykę buvo, Visus ji gaivino savo šypsena, Daug iš jų paseno, žemėje supuvo, Tik nesensta niekad mūsų Žeimena. Ateikit... Ateikit, vėlės, prie Vėlinių ugnelės, Ateikit iš liūnų, kur buvot sumesti. Ateikit iš visos Lietuvos šalelės, Kurių kapai lig šiolei dar nesurasti. Ateikit į kapus savų nepalydėti, Mirties pakirsti miškuos, paežeriuos, Sužeisti likę vieni skausmus kentėti, Užgęsę bunkeriuos ir karceriuos šaltuos. Ateikit, likę Lietuvoje gulėti: Vokiečiai, prancūzai, švedai su lenkais. Rusai – Jūsų kūnais Lietuva nusėta, Taip, kaip ir Sibiras mūsų tremtiniais. Ateikite iš getų, lagerių ir fortų, Žydų tautiečiai iš masinių kapų, Netekę gyvybės, kaip brangiausių turtų, Ateikit prie ugnelės – būkime kartu. Ateikite iš tolimiausių platybių, Visų laikmečių tautiečiai ištremti, Kentę bado, šalčio, kančių begalybę, Į krūvas lavonų kažkur išmesti. Ateikit, nekaltai nužudytųjų vėlės, – Jus Pats Kristus prie ugnelės pasitiks, Pažadėjo iš mirties tik Prisikėlęs – Šventos sielos su juo Amžiams Pasiliks ... 2007 m., artėjant Visų Šventųjų ir Vėlinių dienoms Berželis prie kryžiaus Pasakyk berželi, ko tau rasos krinta, Žvelgiant į kraujuotas Viešpaties žaizdas? Vėl šviesi dienelė už kalnų prašvinta, O tu taip skausmingai judini šakas... Gal išsigandai jau saulėtojo ryto, Ar didžiai klastingos rudenio šalnos, Ar verki piliečių, kurie pasiklydo, Išniekino vardą net Žemės šventos. Turbūt mini sesių ešelonus, brolių, Kurie nubildėjo oi toli toli… Kur tūkstančius kančiai pasmerktų varguolių Jau priglaudė amžiams laukai svetimi. Daugel ir Tėvynėj žuvo nukankintų, Išnyko jų vardas ir net jų kapai. Kas motinoms sūnus kada sugrąžintų, Gal tik tu, berželi, tas skriaudas žinai. Šimtmečiais prie kryžiaus, berželi, šlamėki, Kaip aidą graudingos protėvių maldos. Tuos, kurie negrįš jau, nors tu paminėki, Praeiviui širdin liek meilę Lietuvos... Graudu Graudu, kad esu tik maža dulkelė Iš Linkmenų krašto žemelės pilkos Negaliu užtverti jokiam blogiui kelio, Griaunančioms gerovę brangios Lietuvos. Po mašinų ratais kasdien žūsta žmonės, Ar per skausmų kančią palieka luoši, Vien iš alkoholio – veik visos koronės, Be šeimos šventovės – vaikučiai basi. Protuose galvočių – Dievas kapitalas. Čia jau negalioja sąžinės balsai, Jeigu darbininkui bus ir liepto galas, Svarbu, kad laiku būt nuveikti darbai. O kai doram žmogui nėra kuo gyventi, Užauga pavydo ir keršto jausmai, Kaimynas kaimyną pradeda „kutenti“, Kol iš viso triūso lieka pelenai... Kai kurie palieka net gimtąjį kraštą – Toliau nuo visų negandų Lietuvos, Ten kaip svetimtautis nemokėdams rašto, Nesurasi džiaugsmo širdžiai niekados. Mylėkim Tėvynę – Žemelę Marijos – Čia mūsų tėvų ir probočių šalis. Dora, teisingumas kai žydės lelijom, Suras ir ramybę kiekviena širdis... 2006 10 05 Mokytojų dienos proga Dar prašvisk Dar prašvisk, saulele, virš mūsų šalelės Šviesiais ir šiltais tu savo spinduliais, Kad dar sužydėtų jaunimo širdelės Nevystančių rožių – lelijų žiedais. Kad skaisčiai spindėtų jų toji grožybė, Viliotų praeivį tik jau ne dažais, Plačiai spinduliuotų dvasinė didybė, Švelnaus nuoširdumo didingais darbais. Ilgisi žmonija kaip kvepiančio oro, Nuo žalių berželių, gegužės žiedų, Gyvenimo rimto, tvarkingo ir doro, Be kvapelio šnapso ir narkomo nuodų... Jeigu buvom klydę, bet kartą sustokim, Dienos jau praėję niekad nesugrįš, Nors kartą rimtai ir gerai pagalvokim – Negi aš esu beprotis, juokdarys... Greit prabėgs ir amžius, o ką aš paliksiu, Išeidams iš savo gimtųjų namų, Ką sakysiu Petrui, kai jį susitiksiu, Neturėdams Akto Garbingų Darbų ?... 2007 02 21 |
