Ginučių malūnas gamino ir elektrą
www.ignalina.lt nuotrauka
Ginučių kaimi, saka nuo sana,
Malūna ratai žemį dundena.
Net visa kaima lungai žlegėja,
Kai iš pa girnų miltai byrėja.
Dvarininkas Gimžauskas iš Linkmenų, pasitelkęs pagalbon kelis vietinius ūkininkus, Ginučiuose pastatė malūną. XIX a. pastatyto malūno girnas suko medinis ratas. Šalia malūno veikė milo vėlykla. Tačiau ne visi kaimiečiai buvo geranoriškai nusiteikę, nes užtvankos sukeltas vanduo užliedavo netoliese esančias dirbamas žemes ir ganyklas.
Vietiniai kaimo vyrai, pakurstyti pono raštininko, vieną 1913 metų naktį susirinko su kastuvais prie užtvankos. Iškasė griovį ir kita vieta nukreipė Sravės upelio tėkmę. Ponas Gimžauskas ilgai bylinėjosi su kaimiečiais. Keli vyrai net į kalėjimą dėl to įvykio buvo pakliuvę. Galiausia ponas buvo priverstas pusę malūno užrašyti kaimui, nes malūnas stovėjo ant kaimo žemės. Gimžauskas vaikų neturėjęs, todėl po jo mirties visas malūnas atiteko kaimui.
Apie 1935 metus malūną penkeriems metams išsinuomojęs ponas Dagys medinį ratą pakeitė metaline turbina. Vėliau greta buvo pastatyta ir antra turbina. Jos sukimosi jėgą panaudojo elektros gamybai. Šalia veikė nedidelė lentpjūvė, kur buvo pjaunami gontai (lentutės stogams dengti). Vėliau malūno reikalus perėmė tvarkyti ponas Čerškus. Jis su šeima gyveno malūne, pasistatė ūkinius pastatus, laikė gyvulius. Žmonės pasakojo, kad pas jį į svečius atvažiuodavo ir kunigai, ir net patys ministrai.
Pokario laikotarpiu malūne tvarkėsi patys kaimiečiai, išsirinkę iš savo tarpo vedėją. Saviems maldavo nemokamai ir be eilės, o iš kitų mokestį daugiausiai imdavo grūdais, kuriuos mėnesio pabaigoje pasidalindavo tarpusavyje. Per karą dauguma aplinkinių malūnų buvo sugriauti arba sudeginti, todėl į Ginučius malti atvažiuodavo iš kaimų, esančių net už 30 km. Kartais eilėje laukdavę po kelias savaites, o laukdami savo eilės nakvodavo malūne arba pas kaimo gyventojus.
Apie 1968 m., sugedus įrengimams, malūnas baigė savo darbą. Ir tik 1978 m. malūną nupirkus buvusiai Ignalinos turistinei bazei, buvo pakviesti specialistai iš Trakų restauracinių dirbtuvių. Nutarta atstatyti malūną iš naujo, paliekant turbiną, girnas, piklių ir kitus mechanizmus nepakeistus.
Dabar malūnas saugomas valstybės kaip XIX amžiaus technikos paminklas. Jei nebijote legendų apie malūnuose gyvenančius velnius, tikrai maloniai galite ten papoilsiauti.
A. Gaižutis
"Ladakalnis"
LRT laidos "Pinigų karta" reportažas apie Ginučių malūną
Malūna ratai žemį dundena.
Net visa kaima lungai žlegėja,
Kai iš pa girnų miltai byrėja.
Dvarininkas Gimžauskas iš Linkmenų, pasitelkęs pagalbon kelis vietinius ūkininkus, Ginučiuose pastatė malūną. XIX a. pastatyto malūno girnas suko medinis ratas. Šalia malūno veikė milo vėlykla. Tačiau ne visi kaimiečiai buvo geranoriškai nusiteikę, nes užtvankos sukeltas vanduo užliedavo netoliese esančias dirbamas žemes ir ganyklas.
Vietiniai kaimo vyrai, pakurstyti pono raštininko, vieną 1913 metų naktį susirinko su kastuvais prie užtvankos. Iškasė griovį ir kita vieta nukreipė Sravės upelio tėkmę. Ponas Gimžauskas ilgai bylinėjosi su kaimiečiais. Keli vyrai net į kalėjimą dėl to įvykio buvo pakliuvę. Galiausia ponas buvo priverstas pusę malūno užrašyti kaimui, nes malūnas stovėjo ant kaimo žemės. Gimžauskas vaikų neturėjęs, todėl po jo mirties visas malūnas atiteko kaimui.
Apie 1935 metus malūną penkeriems metams išsinuomojęs ponas Dagys medinį ratą pakeitė metaline turbina. Vėliau greta buvo pastatyta ir antra turbina. Jos sukimosi jėgą panaudojo elektros gamybai. Šalia veikė nedidelė lentpjūvė, kur buvo pjaunami gontai (lentutės stogams dengti). Vėliau malūno reikalus perėmė tvarkyti ponas Čerškus. Jis su šeima gyveno malūne, pasistatė ūkinius pastatus, laikė gyvulius. Žmonės pasakojo, kad pas jį į svečius atvažiuodavo ir kunigai, ir net patys ministrai.
Pokario laikotarpiu malūne tvarkėsi patys kaimiečiai, išsirinkę iš savo tarpo vedėją. Saviems maldavo nemokamai ir be eilės, o iš kitų mokestį daugiausiai imdavo grūdais, kuriuos mėnesio pabaigoje pasidalindavo tarpusavyje. Per karą dauguma aplinkinių malūnų buvo sugriauti arba sudeginti, todėl į Ginučius malti atvažiuodavo iš kaimų, esančių net už 30 km. Kartais eilėje laukdavę po kelias savaites, o laukdami savo eilės nakvodavo malūne arba pas kaimo gyventojus.
Apie 1968 m., sugedus įrengimams, malūnas baigė savo darbą. Ir tik 1978 m. malūną nupirkus buvusiai Ignalinos turistinei bazei, buvo pakviesti specialistai iš Trakų restauracinių dirbtuvių. Nutarta atstatyti malūną iš naujo, paliekant turbiną, girnas, piklių ir kitus mechanizmus nepakeistus.
Dabar malūnas saugomas valstybės kaip XIX amžiaus technikos paminklas. Jei nebijote legendų apie malūnuose gyvenančius velnius, tikrai maloniai galite ten papoilsiauti.
A. Gaižutis
"Ladakalnis"
LRT laidos "Pinigų karta" reportažas apie Ginučių malūną
