Barikadas prie Seimo statė ir mūsiškiai
_Sausio 13-oji - Laisvės gynėjų diena. Artėjant šiai datai, susimąstome, ką reiškia laisvė. Būti laisvam žmogui yra didelė laimė, o pajausti Tėvynės laisvės kainą, kuomet į akis žvelgia teroras, išpuoliai, smurtas ir pavojai, nėra lengva. Vis dėlto Lietuvos laisvė iškovota. Jau 22 metai esame laisvi. Tačiau dažnai niurzgame, nuogąstaujame, sukame galveles, kaip reikės išgyventi, susimokėti už butą, užauginti vaikus. Šis rūpestis skirtas, deja, ne visiems: „viršūnėlės“, mūsų išrinktieji, puikuojasi prabanga ir lobsta. Ar reikia ir dabar kovoti? Su kuo? Kur yra priešai? O gal mes patys sau priešai? Bėgdami iš Lietuvos, nemylime savo Tėvynės? Viena radijo stotis sakė, jog kažkieno sumanytas scenarijus duoda suprasti, kad per daug mūsų šalyje gyvena žmonių, todėl įvairiais būdais bei sistemomis reikia juos... mažinti. Tai ar verta buvo kovoti?
Sausio 13- osios išvakarėse kalbėjausi su Naujasodžio gyventoju, nestambaus ūkio savininku, 1977 metais iš gimtojo Rokiškio persikėlusiu į mūsų rajoną ir pasistačiusiu namą, Laisvės gynėju, vieninteliu iš mūsų rajono žmogumi, vadovavusiu barikadų prie Seimo statybai ir uoliai jas stačiusių - Gendručiu Stuku (1948 - 2016).
- Sakyk, Gendruti, kokios mintys Tave aplanko Sausio 13-ąją? Ką Tau reiškia ši data?
- Negalėjau likti abejingas, kada Tėvynė buvo pavojuje. Tada, prieš dvi dešimtis metų, sausio 12-ąją, įsimečiau į krepšį duonos kepalą, paltį lašinių, kumpio šmotą, apsirengiau ir savo tėvams pasakiau, kad važiuoju karan. Mama ne tik nustebo, bet ir išsigando. Tačiau, jeigu Tėvynė šaukia, sūneliui neprieštaravo. Juolab, kad tėvai buvo tikri lietuvybės puoselėtojai, skleidėjai, nusiteikę prieš bolševizmą. Dėdė – mokytojas, ragavo tremtinio duonos. Saugumas už tai mus nuolat persekiojo.
- Rokiškėnai – geri žmonės...
- Taip. Mes gyvenome prie Salagirio. Sykį tėvukas, pasikinkęs arkliais vežimą, dardėdamas per girią tankmėje patyrė siaubą. Jam skersai kelią stojo bolševikai, kurie tėvą taip sumušė, kad jis ilgą laiką be sąmonės pragulėjo miške, o tuo tarpu arkliai, ištrypę žemę iki juodo pado, atsirišo ir leidosi bėgti.
- Galima teigti, kad lietuvybės šaknys, išsikerojusios Rokiškyje, įkvėpė Tave karštai mylėti Lietuvą?
- Mano kelias nusitęsė Sąjūdžio, Nepriklausomybės ir Laisvės vingiais.
- Ir?
- Ignalinos rajone tam pradžią davė Marija Kalvaitienė, Nijolė Nagurnaitė bei Vytautas Gimžauskas. Dirbdamas Vilniuje, skaičiavimo mašinų gamykloje, dalyvavau suburtose grupelėse, kurios „auklėjo“ grįžusius iš Sovietų armijos kolegas ir „išmušinėjome“ iš jaunuolių galvelių marksizmo-leninizmo idėjas. Už tai valdžia mūsų nepaglostydavo. Bet jų rykštė per daug nebuvo skaudi, nes tada mus vienijo kilnus ir humaniškas tikslas.
- O vėliau?
- Dalyvavau organizuojamuose mitinguose Vingio parke, prie Seimo, kitur. Ten susipažinau su bendraminčiais. 1991 metų sausio 8 dieną atlaikėme Jedinstvos išpuolį.
- Kur buvai tą lemtingą Sausio 13-osios naktį?
- Mano bendrakursis Ričardas Želvys tuomet dirbo radijo ir televizijos komitete. Todėl į šią įstaigą eidavau be leidimo. Kaip jau minėjau, sausio 12-ąją, susidėjęs krepšį išbildėjau Vilniun. Radijo ir televizijos komitete „prilipome“ prie žydrųjų ekranų ir stebėjome padėtį. Studijoje buvo pilna kareivių. Buvo girdimas slogus jų batų kaukšėjimas. Staiga užgeso televizorius. Kadangi Ričardas turėjo vyriausiojo energetiko išsimokslinimą, jo misija buvo žaibiškai sureguliuoti išėjusią iš rikiuotės televizijos aparatūrą. Kai vidurnakty kareiviai užgrobė televiziją, mes su Ričardu atsidūrėme lauke. Žiūrim, atvažiuoja tankas, kuris sustojo Konarskio-Žemaitės gatvių sankirtoje. Tada keletą kartų iššovusios tanketės sudrebino gyvenamųjų namų langus. Byrėdami stiklai supjaustė minioje buvusių žmonių veidus.
- Kilo panika?
- Tuomet minia plūstelėjo nuo pastatų. Vyrų apranga buvo storesnė, todėl jie mažiau nukentėjo, o moterims parakas sužalojo kojas. Ypač stovėjusioms pirmose eilėse.
- Kur įvykiai nubloškė Tave ryte?
- Sausio 13-osios rytą prie radijo ir televizijos komiteto buvo tylu, ramu. Tik kareiviai šmirinėjo pastato viduje ir lauke. Tuomet nukulniavau prie Seimo. Pakeliui mačiau zujantį miesto gatvėmis šarvuotį, skleidžiantį melagingą informaciją apie tai, kad prie Seimo žmonių nėra. Ogi nuėjęs pamačiau milžinišką minią žmonių. Ech, brolyčiai, gana mus kvailinti, pamaniau, ir nutariau veikti. Su vyrais griebėme kas ką gali ir pradėjom statyti barikadas. Suorganizavau vyrus, kurie be atsikalbinėjimo, akimirksniu susiskirstė į grupes ir atvilko blokus, metalo laužą, vielos tinklo. Susikvietėm kranus, ekskavatorius. Netrukus visą Seimą apjuosėme barikadomis, pro kurias nepravažiuotų tankas, palikdami tunelius tik greitosios medicinos pagalbos automobiliams.
- Kas įsiminė labiausiai tokiu sunkiu ir atsakingu momentu?
- Labai stebėjausi ir žavėjausi savo tautiečių ištverme, atsidavimu, geranoriškumu ir vienybe. Kitaip tariant, niekas tada negalėjo viena galvoti, antra sakyti ir trečia daryti. Klaidų šiame darbe neturi būti. Tai ir davė impulsą veikti užsimiršus, kad kelias naktis nemiegojau. Tiesa, nepaisant to, kad darbas virte virė, atkreipiau dėmesį į ant blokų esančias kraujo dėmes. Galvodamas apie blogiausia, radau atsakymą. Pasirodo, vaikinukui, intensyviai prikabinėjančiam prie krano blokus, ant delnų atsirado žaizdos. Kraujas sunkėsi pro pirštines, bet vyras į tai numojo ranka. Vis dėlto teko žmogų perduoti į medikų rankas.
- Kaip sutiksi šių metų Sausio 13-ąją?
- Gavau, kaip ir kasmet, kvietimą dalyvauti iškilmingame posėdyje Seime.
- Dėkoju Tau, Gendruti, už pokalbį, linkiu gerų metų, įsimintinų akimirkų.
Kalbėjosi Elena Krapauskienė
"Nauja vaga" Nr. 3, 2013 m. sausio 12 d.
www.ignalina.lt
Gendrutis Stukas. Kaip radosi 1991-ųjų barikados prie Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos
Aš, Gendrutis Stukas, iš Ignalinos rajono Linkmenų sen. Naujasodžio kaimo 1991 metų sausio 12 d. buvau atvažiavęs į Vilnių su reikalais. Sutikau jaunystės draugą ir pasilikau su juo Vilniuje. Kitą dieną prasidėjo Televizijos bokšto šturmas, tuos įvykius mačiau iš arti.
(Skaityti daugiau...)
Sausio 13- osios išvakarėse kalbėjausi su Naujasodžio gyventoju, nestambaus ūkio savininku, 1977 metais iš gimtojo Rokiškio persikėlusiu į mūsų rajoną ir pasistačiusiu namą, Laisvės gynėju, vieninteliu iš mūsų rajono žmogumi, vadovavusiu barikadų prie Seimo statybai ir uoliai jas stačiusių - Gendručiu Stuku (1948 - 2016).
- Sakyk, Gendruti, kokios mintys Tave aplanko Sausio 13-ąją? Ką Tau reiškia ši data?
- Negalėjau likti abejingas, kada Tėvynė buvo pavojuje. Tada, prieš dvi dešimtis metų, sausio 12-ąją, įsimečiau į krepšį duonos kepalą, paltį lašinių, kumpio šmotą, apsirengiau ir savo tėvams pasakiau, kad važiuoju karan. Mama ne tik nustebo, bet ir išsigando. Tačiau, jeigu Tėvynė šaukia, sūneliui neprieštaravo. Juolab, kad tėvai buvo tikri lietuvybės puoselėtojai, skleidėjai, nusiteikę prieš bolševizmą. Dėdė – mokytojas, ragavo tremtinio duonos. Saugumas už tai mus nuolat persekiojo.
- Rokiškėnai – geri žmonės...
- Taip. Mes gyvenome prie Salagirio. Sykį tėvukas, pasikinkęs arkliais vežimą, dardėdamas per girią tankmėje patyrė siaubą. Jam skersai kelią stojo bolševikai, kurie tėvą taip sumušė, kad jis ilgą laiką be sąmonės pragulėjo miške, o tuo tarpu arkliai, ištrypę žemę iki juodo pado, atsirišo ir leidosi bėgti.
- Galima teigti, kad lietuvybės šaknys, išsikerojusios Rokiškyje, įkvėpė Tave karštai mylėti Lietuvą?
- Mano kelias nusitęsė Sąjūdžio, Nepriklausomybės ir Laisvės vingiais.
- Ir?
- Ignalinos rajone tam pradžią davė Marija Kalvaitienė, Nijolė Nagurnaitė bei Vytautas Gimžauskas. Dirbdamas Vilniuje, skaičiavimo mašinų gamykloje, dalyvavau suburtose grupelėse, kurios „auklėjo“ grįžusius iš Sovietų armijos kolegas ir „išmušinėjome“ iš jaunuolių galvelių marksizmo-leninizmo idėjas. Už tai valdžia mūsų nepaglostydavo. Bet jų rykštė per daug nebuvo skaudi, nes tada mus vienijo kilnus ir humaniškas tikslas.
- O vėliau?
- Dalyvavau organizuojamuose mitinguose Vingio parke, prie Seimo, kitur. Ten susipažinau su bendraminčiais. 1991 metų sausio 8 dieną atlaikėme Jedinstvos išpuolį.
- Kur buvai tą lemtingą Sausio 13-osios naktį?
- Mano bendrakursis Ričardas Želvys tuomet dirbo radijo ir televizijos komitete. Todėl į šią įstaigą eidavau be leidimo. Kaip jau minėjau, sausio 12-ąją, susidėjęs krepšį išbildėjau Vilniun. Radijo ir televizijos komitete „prilipome“ prie žydrųjų ekranų ir stebėjome padėtį. Studijoje buvo pilna kareivių. Buvo girdimas slogus jų batų kaukšėjimas. Staiga užgeso televizorius. Kadangi Ričardas turėjo vyriausiojo energetiko išsimokslinimą, jo misija buvo žaibiškai sureguliuoti išėjusią iš rikiuotės televizijos aparatūrą. Kai vidurnakty kareiviai užgrobė televiziją, mes su Ričardu atsidūrėme lauke. Žiūrim, atvažiuoja tankas, kuris sustojo Konarskio-Žemaitės gatvių sankirtoje. Tada keletą kartų iššovusios tanketės sudrebino gyvenamųjų namų langus. Byrėdami stiklai supjaustė minioje buvusių žmonių veidus.
- Kilo panika?
- Tuomet minia plūstelėjo nuo pastatų. Vyrų apranga buvo storesnė, todėl jie mažiau nukentėjo, o moterims parakas sužalojo kojas. Ypač stovėjusioms pirmose eilėse.
- Kur įvykiai nubloškė Tave ryte?
- Sausio 13-osios rytą prie radijo ir televizijos komiteto buvo tylu, ramu. Tik kareiviai šmirinėjo pastato viduje ir lauke. Tuomet nukulniavau prie Seimo. Pakeliui mačiau zujantį miesto gatvėmis šarvuotį, skleidžiantį melagingą informaciją apie tai, kad prie Seimo žmonių nėra. Ogi nuėjęs pamačiau milžinišką minią žmonių. Ech, brolyčiai, gana mus kvailinti, pamaniau, ir nutariau veikti. Su vyrais griebėme kas ką gali ir pradėjom statyti barikadas. Suorganizavau vyrus, kurie be atsikalbinėjimo, akimirksniu susiskirstė į grupes ir atvilko blokus, metalo laužą, vielos tinklo. Susikvietėm kranus, ekskavatorius. Netrukus visą Seimą apjuosėme barikadomis, pro kurias nepravažiuotų tankas, palikdami tunelius tik greitosios medicinos pagalbos automobiliams.
- Kas įsiminė labiausiai tokiu sunkiu ir atsakingu momentu?
- Labai stebėjausi ir žavėjausi savo tautiečių ištverme, atsidavimu, geranoriškumu ir vienybe. Kitaip tariant, niekas tada negalėjo viena galvoti, antra sakyti ir trečia daryti. Klaidų šiame darbe neturi būti. Tai ir davė impulsą veikti užsimiršus, kad kelias naktis nemiegojau. Tiesa, nepaisant to, kad darbas virte virė, atkreipiau dėmesį į ant blokų esančias kraujo dėmes. Galvodamas apie blogiausia, radau atsakymą. Pasirodo, vaikinukui, intensyviai prikabinėjančiam prie krano blokus, ant delnų atsirado žaizdos. Kraujas sunkėsi pro pirštines, bet vyras į tai numojo ranka. Vis dėlto teko žmogų perduoti į medikų rankas.
- Kaip sutiksi šių metų Sausio 13-ąją?
- Gavau, kaip ir kasmet, kvietimą dalyvauti iškilmingame posėdyje Seime.
- Dėkoju Tau, Gendruti, už pokalbį, linkiu gerų metų, įsimintinų akimirkų.
Kalbėjosi Elena Krapauskienė
"Nauja vaga" Nr. 3, 2013 m. sausio 12 d.
www.ignalina.lt
Gendrutis Stukas. Kaip radosi 1991-ųjų barikados prie Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos
Aš, Gendrutis Stukas, iš Ignalinos rajono Linkmenų sen. Naujasodžio kaimo 1991 metų sausio 12 d. buvau atvažiavęs į Vilnių su reikalais. Sutikau jaunystės draugą ir pasilikau su juo Vilniuje. Kitą dieną prasidėjo Televizijos bokšto šturmas, tuos įvykius mačiau iš arti.
(Skaityti daugiau...)
