Diena Linkmenų pašte: neeilinė abipusė laiškininko ir klientų pagarba

Pas Sigitą Mackonį į Linkmenų paštą užsukome Pasaulinės pašto dienos išvakarėse. Lojalumo diena su vienu geriausių Lietuvos pašto laiškininkų. Turėtų būti įkvepianti ir įdomi! Beje, ar žinojote, kad laiškininkas turi būti truputį kurčias, aklas ir nebylys? Tuoj papasakosim, kodėl.
Laurus geriausiai klientus aptarnaujančio darbuotojo rinkimuose, pardavimų konkursuose skinantis, Lietuvos pašto komandos gretose maratonuose skuodžiantis Sigitas laiškininku dirba 15 metų. Natūralu, kad per tiek metų pasitaiko ir prastų dienų.
„Tada sėdu ant dviračio ir lekiu per savo apylinkę. Blogas emocijas išblaško gražių vietų vaizdai, grynas oras“, – mums stabtelėjus ant tiltelio, permesto per Kiaunės upę, prisipažįsta Sigitas. Šioje vietoje jis sako bent akimirkai sustojantis kasdien. Nes čia įstabiai gražu.
Dienai išaušus
Paštas į Linkmenų kaimą, apsuptą trijų ežerų ir didžiulio miško, atrieda 11:10 val. Maišo išskuba pats Sigitas. Su artėjančiomis šventėmis pasveikinęs paštą pristačiusią kolegę, nešinas siuntomis krypuoja į vidų.
„Nu, žiūrėk, koks fotogeniškas“, – per dantį patraukia pro šalį kulniuojantys du miestelio gyventojai, o paskui šūkteli: „Labas, Sigitai!“.
Visi iki vieno čia jį pažįsta ir retas tik pasisveikina. Dažniausiai tenka stabtelėti ir šnektelti apie nūdienos aktualijas – nuskintus obuolius, operaciją ar išsiderinusį radijo aparatą. Nėra ko slėpti – tai vienas iš raktų į žmonių pasitikėjimą ir pagarbą.
Atliekame kasdienę pareigą. Sigitas šių eilučių autoriui patiki atsakingą užduotį – iki 38 suskaičiuoti vietinio laikraščio egzempliorius. Suskaičiuota ir perskaičiuota. Ant kai kurių iš jų Sigitas užrašo klientų pavardes.
„Jiems patinka gauti laikraštį su savo pavarde. Ir kaimynas jo negalės pasisavinti. Vardinis laikraštis“, – šypteli jis.
Susidėlioję laikraščius ir korespondenciją pagal maršrutą, į krepšį įsidėję užsakomųjų prekių katalogą, o į dėžutę – mažmeninių prekių, atsisveikiname su pašto viršininke.
Laurus geriausiai klientus aptarnaujančio darbuotojo rinkimuose, pardavimų konkursuose skinantis, Lietuvos pašto komandos gretose maratonuose skuodžiantis Sigitas laiškininku dirba 15 metų. Natūralu, kad per tiek metų pasitaiko ir prastų dienų.
„Tada sėdu ant dviračio ir lekiu per savo apylinkę. Blogas emocijas išblaško gražių vietų vaizdai, grynas oras“, – mums stabtelėjus ant tiltelio, permesto per Kiaunės upę, prisipažįsta Sigitas. Šioje vietoje jis sako bent akimirkai sustojantis kasdien. Nes čia įstabiai gražu.
Dienai išaušus
Paštas į Linkmenų kaimą, apsuptą trijų ežerų ir didžiulio miško, atrieda 11:10 val. Maišo išskuba pats Sigitas. Su artėjančiomis šventėmis pasveikinęs paštą pristačiusią kolegę, nešinas siuntomis krypuoja į vidų.
„Nu, žiūrėk, koks fotogeniškas“, – per dantį patraukia pro šalį kulniuojantys du miestelio gyventojai, o paskui šūkteli: „Labas, Sigitai!“.
Visi iki vieno čia jį pažįsta ir retas tik pasisveikina. Dažniausiai tenka stabtelėti ir šnektelti apie nūdienos aktualijas – nuskintus obuolius, operaciją ar išsiderinusį radijo aparatą. Nėra ko slėpti – tai vienas iš raktų į žmonių pasitikėjimą ir pagarbą.
Atliekame kasdienę pareigą. Sigitas šių eilučių autoriui patiki atsakingą užduotį – iki 38 suskaičiuoti vietinio laikraščio egzempliorius. Suskaičiuota ir perskaičiuota. Ant kai kurių iš jų Sigitas užrašo klientų pavardes.
„Jiems patinka gauti laikraštį su savo pavarde. Ir kaimynas jo negalės pasisavinti. Vardinis laikraštis“, – šypteli jis.
Susidėlioję laikraščius ir korespondenciją pagal maršrutą, į krepšį įsidėję užsakomųjų prekių katalogą, o į dėžutę – mažmeninių prekių, atsisveikiname su pašto viršininke.

Klientai ir tvarka pašto apylinkėje
„Pagarba knygnešiams!“ – juokiasi pirmasis tos dienos laikraštį į rankas paėmęs klientas. Šypsenų ir gražių žodžių – iki soties. Ir taip kasdien. „A kas, galvojat, čia Sigitą išrenka geriausiu Lietuvoj? Jis ir mūsų kunigėlis, ir daktarėlis, ir duonos, kai pritrūkstam ir iš namų pajudėt negalim, per pusnis atneša“, – pasakoja viena klientė.
Sigitas linkteli. Yra tekę ir kunigą močiutei savo mašina nuvežti, ir vaistų nupirkti, o kartais ir su duona užeiti, kai miško glūdumoj užpustyti senukai lieka. „Paprašo, o kaip aš tokiems žmonėms galiu atsakyti? Savo klientus visada ir į paskutinę kelionę stengiuosi palydėti. Visi viename kaime gyvenam, vienas kitų rūpesčius ir džiaugsmus žinom, kaipgi kitaip“, – patikina jis.
O už tokį nuoširdumą ir atkaklumą – priešaky profesinis atpildas. Trumpam stabtelim prie iš paprastų lentelių suręstos pašto dėžutės. Paklaustas, ar išvysime daug panašių gyventojų kūrybos eksponatų, Sigitas nuramina – pažiūrėti tikrai bus į ką. Tik po keliolikos minučių atsiprašo.
„Žinai, būsiu pamelavęs. Daugiau mane apylinkėje nieko panašaus nėra. Visi gyventojai pasirūpino tvarkingomis pašto dėžutėmis. O čia ir dar ten, ten ir ten... dar pas šitą Lietuvos pašto dėžutės. Jei tik atkreipiu dėmesį į netvarkingą pašto dėžutę, jos savininkas dažniausiai iš manęs nusiperka naują“, – tikina jis.
Pasiteiravus, kaip pavyko pakabinti tiek mūsų dėžučių, Sigitas džiaugiasi Pašto įstatymu, kuris padėjęs klientus įtikinti, jog netvarkingų pašto dėžučių galime ir neaplankyti. „Jie žino, kad aš taip nesielgčiau, bet iš abipusės pagarbos pasirūpino, kai paprašiau“, – prisipažįsta Linkmenų pašto laiškininkas.
Šunys? Sako, yra buvę visko, bet tik ne pastaruoju metu. Visos pašto dėžutės iškeltos prie kelio. Vėlgi: Sigitas paprašė – klientai maloniai sutiko. Taip tamsiuoju ir šaltuoju metų laiku paprasčiau ir kur kas greičiau. Važiuojam tiesia linija. „Žvilgtelk į garažo vartus“, – nuvažiavus 5 km pas miško gilumoje gyvenantį klientą rodo Sigitas. „Šunys geri, tik žmonių nervai silpni“. Šiam klientui jis sako visada iš anksto pasiskambinantis, kad šunis prisirištų. Kitur šios problemos nėra.
„Pagarba knygnešiams!“ – juokiasi pirmasis tos dienos laikraštį į rankas paėmęs klientas. Šypsenų ir gražių žodžių – iki soties. Ir taip kasdien. „A kas, galvojat, čia Sigitą išrenka geriausiu Lietuvoj? Jis ir mūsų kunigėlis, ir daktarėlis, ir duonos, kai pritrūkstam ir iš namų pajudėt negalim, per pusnis atneša“, – pasakoja viena klientė.
Sigitas linkteli. Yra tekę ir kunigą močiutei savo mašina nuvežti, ir vaistų nupirkti, o kartais ir su duona užeiti, kai miško glūdumoj užpustyti senukai lieka. „Paprašo, o kaip aš tokiems žmonėms galiu atsakyti? Savo klientus visada ir į paskutinę kelionę stengiuosi palydėti. Visi viename kaime gyvenam, vienas kitų rūpesčius ir džiaugsmus žinom, kaipgi kitaip“, – patikina jis.
O už tokį nuoširdumą ir atkaklumą – priešaky profesinis atpildas. Trumpam stabtelim prie iš paprastų lentelių suręstos pašto dėžutės. Paklaustas, ar išvysime daug panašių gyventojų kūrybos eksponatų, Sigitas nuramina – pažiūrėti tikrai bus į ką. Tik po keliolikos minučių atsiprašo.
„Žinai, būsiu pamelavęs. Daugiau mane apylinkėje nieko panašaus nėra. Visi gyventojai pasirūpino tvarkingomis pašto dėžutėmis. O čia ir dar ten, ten ir ten... dar pas šitą Lietuvos pašto dėžutės. Jei tik atkreipiu dėmesį į netvarkingą pašto dėžutę, jos savininkas dažniausiai iš manęs nusiperka naują“, – tikina jis.
Pasiteiravus, kaip pavyko pakabinti tiek mūsų dėžučių, Sigitas džiaugiasi Pašto įstatymu, kuris padėjęs klientus įtikinti, jog netvarkingų pašto dėžučių galime ir neaplankyti. „Jie žino, kad aš taip nesielgčiau, bet iš abipusės pagarbos pasirūpino, kai paprašiau“, – prisipažįsta Linkmenų pašto laiškininkas.
Šunys? Sako, yra buvę visko, bet tik ne pastaruoju metu. Visos pašto dėžutės iškeltos prie kelio. Vėlgi: Sigitas paprašė – klientai maloniai sutiko. Taip tamsiuoju ir šaltuoju metų laiku paprasčiau ir kur kas greičiau. Važiuojam tiesia linija. „Žvilgtelk į garažo vartus“, – nuvažiavus 5 km pas miško gilumoje gyvenantį klientą rodo Sigitas. „Šunys geri, tik žmonių nervai silpni“. Šiam klientui jis sako visada iš anksto pasiskambinantis, kad šunis prisirištų. Kitur šios problemos nėra.

Kur šuo pakastas
Visoje Linkmenų seniūnijoje gyvena tik apie 1,2 tūkst. žmonių. Dalį jų „nugvelbia“ Ginučių paštas. Tad trims Linkmenų laiškininkams keliasdešimties kilometrų spinduliu tenka po kelis šimtus gyventojų. Tiesa, dalis jų čia lankosi tik vasaros sezono metu. Nuklampoję per nenugrėbtus lapus, kieme aptinkame stirnų šeimynėlę. Būna ir taip.
„Gal arbatos su medum? Sakai, atnaujinot asortimentą? Na, tai duok. Prisėskit, tuoj aš pavartysiu. Šviestuvas... siuvimo mašina... gal dukrytei šitas barbių namas patiktų“, – dar kartą priminę apie prekių kokybę, garantiją, galimybę prekę grąžinti ir nemokamą pristatymą, išrašome kvitą „barbių“ namui. Siuvimo mašina ir šviestuvas bus kitam kartui. Visko iškart susipirkti, anot klientės, negalima.
Taip pat įsiūlome Lietuvos pašto kalendorių su vaikų piešiniais. Klientė jau turi du 2014 metų kalendorius, bet šitą irgi nuperka. Taip prisideda prie paramos sunkiai sergantiems vaikams. Sako, gal padovanosianti kam nors. Kitur parduodame kraujospūdžio matavimo aparatą. Be jau minėtų privalumų, šįkart klientės širdį suminkština Sigito įsipareigojimas išmokyti juo naudotis. Ir dar vieną kalendorių. Vėl – dėl paramos vaikams.
„Aš klientais visada pasirūpindavau. Kai galime prekiauti, tai dar paprasčiau. Dabar pagaliau jaučiu, kaip įdėtos pastangos duoda rezultatą. Matau, kaip tai padeda įmonei ir kaip pats sulaukiu atgalinio ryšio. Lietuvos pašte kiekvienas darbuotojas dabar reiškia kur kas daugiau“, – tvirtina jis.
Kurčias, aklas, nebylys?
Nors ir ne visai taip, bet dalis teisybės, kaip įsitikinom, tame yra. Pervažiavę mišką, laukymėje randame įsikūrusį Stirninės kaimelį. Keli namai, iš kurių viename gyvena 25 metus laiškininke dirbusi, dabar jau pensininkė Bronė.
„Manęs fotografuot nereikia, esu tikrų tikriausias XX a. eksponatas“, – šypsosi ji. Su šypsena reaguoja ir į Sigito repliką, kad iš jos išmokęs labai svarbios subtilybės: laiškininkas turi būti šiek tiek aklas, kurčias ir nebylys. „Ne viską lankant klientus reikia matyti, ne viską girdėti ir tikrai ne viską kitiems pasakoti“, – paaiškina ji.
Ponia Bronė prisimena, kad dviračiu išmoko važiuoti, tik įsidarbinusi laiškininke. Dėl to ir daktarai dabar komplimentus žarsto. Puiki sveikata tiek metų praleidus gryname ore – garantuota! „Sigito mokyt nereikėjo. Jis ir taip viską puikiai daro. Be galo smagu matyti ir tai, kaip paštas keičiasi, kaip rūpinasi darbuotojais“, – atsisveikinant tarsteli ilgametė Lietuvos pašto darbuotoja.
Darbo dieną baigiame, į pašto dėžutę įmetę paskutinį rajoninį laikraštį. „Ant šitos pašto dėžutės Pasaulinės pašto dienos proga pernai radau geltonų balionų. Per Kalėdas žmonės pašto dėžutes išpuošia girliandomis. Žino, kad ir man šventė. Tai mane pradžiugina“, – lojalumo diena su vienu geriausių mūsų bendrovės laiškininkų baigta.
Lietuvos pašto mėnraštis „Pašto pulsas“ (2013 lapkritis)
Visoje Linkmenų seniūnijoje gyvena tik apie 1,2 tūkst. žmonių. Dalį jų „nugvelbia“ Ginučių paštas. Tad trims Linkmenų laiškininkams keliasdešimties kilometrų spinduliu tenka po kelis šimtus gyventojų. Tiesa, dalis jų čia lankosi tik vasaros sezono metu. Nuklampoję per nenugrėbtus lapus, kieme aptinkame stirnų šeimynėlę. Būna ir taip.
„Gal arbatos su medum? Sakai, atnaujinot asortimentą? Na, tai duok. Prisėskit, tuoj aš pavartysiu. Šviestuvas... siuvimo mašina... gal dukrytei šitas barbių namas patiktų“, – dar kartą priminę apie prekių kokybę, garantiją, galimybę prekę grąžinti ir nemokamą pristatymą, išrašome kvitą „barbių“ namui. Siuvimo mašina ir šviestuvas bus kitam kartui. Visko iškart susipirkti, anot klientės, negalima.
Taip pat įsiūlome Lietuvos pašto kalendorių su vaikų piešiniais. Klientė jau turi du 2014 metų kalendorius, bet šitą irgi nuperka. Taip prisideda prie paramos sunkiai sergantiems vaikams. Sako, gal padovanosianti kam nors. Kitur parduodame kraujospūdžio matavimo aparatą. Be jau minėtų privalumų, šįkart klientės širdį suminkština Sigito įsipareigojimas išmokyti juo naudotis. Ir dar vieną kalendorių. Vėl – dėl paramos vaikams.
„Aš klientais visada pasirūpindavau. Kai galime prekiauti, tai dar paprasčiau. Dabar pagaliau jaučiu, kaip įdėtos pastangos duoda rezultatą. Matau, kaip tai padeda įmonei ir kaip pats sulaukiu atgalinio ryšio. Lietuvos pašte kiekvienas darbuotojas dabar reiškia kur kas daugiau“, – tvirtina jis.
Kurčias, aklas, nebylys?
Nors ir ne visai taip, bet dalis teisybės, kaip įsitikinom, tame yra. Pervažiavę mišką, laukymėje randame įsikūrusį Stirninės kaimelį. Keli namai, iš kurių viename gyvena 25 metus laiškininke dirbusi, dabar jau pensininkė Bronė.
„Manęs fotografuot nereikia, esu tikrų tikriausias XX a. eksponatas“, – šypsosi ji. Su šypsena reaguoja ir į Sigito repliką, kad iš jos išmokęs labai svarbios subtilybės: laiškininkas turi būti šiek tiek aklas, kurčias ir nebylys. „Ne viską lankant klientus reikia matyti, ne viską girdėti ir tikrai ne viską kitiems pasakoti“, – paaiškina ji.
Ponia Bronė prisimena, kad dviračiu išmoko važiuoti, tik įsidarbinusi laiškininke. Dėl to ir daktarai dabar komplimentus žarsto. Puiki sveikata tiek metų praleidus gryname ore – garantuota! „Sigito mokyt nereikėjo. Jis ir taip viską puikiai daro. Be galo smagu matyti ir tai, kaip paštas keičiasi, kaip rūpinasi darbuotojais“, – atsisveikinant tarsteli ilgametė Lietuvos pašto darbuotoja.
Darbo dieną baigiame, į pašto dėžutę įmetę paskutinį rajoninį laikraštį. „Ant šitos pašto dėžutės Pasaulinės pašto dienos proga pernai radau geltonų balionų. Per Kalėdas žmonės pašto dėžutes išpuošia girliandomis. Žino, kad ir man šventė. Tai mane pradžiugina“, – lojalumo diena su vienu geriausių mūsų bendrovės laiškininkų baigta.
Lietuvos pašto mėnraštis „Pašto pulsas“ (2013 lapkritis)