Atsinaujinanti parapija
Bažnyčios vidus
Pirmasis susitikimas
Buvo pati ankstyvo pavasario pradžia. Linkmeniškiai susirinkę savo bažnytėlėje laukė šv. Mišių: kas varstė rožinio karoliukus, kas tylomis gilinosi į gavėnios slėpinius, o kai kas mintyse spėliojo, koks gi kunigas atvyks šiandieną su jais švęsti sekmadienio. Mat, dėl sveikatos iš pareigų pasitraukus buvusiam klebonui, parapiją aptarnaudavo pakaitomis tai vienas, tai kitas Ignalinos bažnyčios kunigas.
Pasigirdo aiškus ir tvirtas pasisveikinimas: „Garbė Jėzui Kristui.“ Tikintieji atsigręžę pamatė nepažįstamą jauną kunigą, kuris atsiklaupęs prieš altorių nuskubėjo į zakristiją rengtis šv. Mišioms.
Prisistatė pats, aiškiai ir trumpai: „Esu Renaldas Kučko, prieš mėnesį įšventintas į kunigus, Švenčionių bažnyčios vikaras. Prieš dvi dienas mane paskyrė jūsų parapijos laikinuoju administratoriumi.“
Jau pirmąjį sekmadienį išryškėjo šio kunigo veiklumas ir polinkis pastoracijai: per šv. Mišias patarnautojai buvo pakviesti skaityti Šv. Rašto skaitinius. Nebuvo lengva išdrįsti tai padaryti pirmąkart. Linkmeniškiai po šv. Mišių pajuto: padvelkė nauji vėjai. Ir ne vien dėl to, kad pavasaris...
Kun. Renaldas Kučko: ,,Parapija – lyg skruzdėlynas“
O ką gi mąstė jaunasis kunigas, tą sekmadienį aukojęs šv. Mišias šaltokoje Linkmenų miestelio bažnyčioje, ir ką mąsto dabar, praleidęs šioje parapijoje pusantrų metų? Pasekime kunigo Renaldo Kučko mintis.
„Kai sužinojau, kad man teks dirbti Linkmenų parapijoje, pirmoji reakcija buvo džiaugsmas, labai laukiau pirmojo sekmadienio. Tada tiesiog tebegyvenau šventimų džiaugsmu, jaučiausi Jėzaus pašauktas ir pasiųstas į Linkmenis. Be to, šis miestelis – kurso draugo kun. Kęstučio Palikšos gimtinė, buvau čia kelis kartus lankęsis. Taigi buvo įdomu. Iš prigimties būdamas veiklus, jutau, kad čia galėsiu veikti savarankiškai, visiškai atsiskleisti. Juk kai esi vikaras, vykdai klebono nurodymus, o būdamas klebonu turi laisvę veikti savarankiškai. Juolab kai atvykau, supratau, kad čia veiklos turėsiu į valias: parapijai reikėjo atsinaujinti. Visomis prasmėmis. Dirbdamas kaime, suvokiau skirtumą tarp miesto ir kaimo, tarp didelės ir mažos parapijos. Didelėje parapijoje, kad ir kaip norėtum, nėra tokio artimo ryšio su žmonėmis. Dirbdamas mažoje parapijoje klebonas turi galimybę asmeniškai pažinti parapijiečius, jų šeimas, aplankyti juos namuose. Žinai žmonių vardus, pavardes, žinai, kuo užsiima, kuo gyvena, kokius sunkumus patiria. Ta artuma leidžia kurti šiltą parapijos atmosferą, kurioje gali atsiskleisti kiekvienas to norintis. Vieni žmonės ateina su pasiūlymais į zakristiją, kiti paskambina telefonu ir išdėsto savo mintis. Dirva pastoracinei veiklai Linkmenyse palanki: čia atradau nemažai brandaus amžiaus žmonių, kurie meldžiasi tradiciškai, bet nebijo naujovių ir yra atviri kaitai. Yra ir jaunų žmonių, kurie įneša naujo vėjo, laisvumo. Galėčiau pasakyti, kad labai svarbi ir vienų, ir kitų pozicija – taip išlaikomas tradicijos ir naujovių santykis, juk gyvoji bažnyčia – nors ir nuolat besikeičianti – neturi nukrypti nuo tikslo. Manau, kad Linkmenų parapija tampa vieninga, čia kiekvienas pagal išgales prisideda prie bendro gėrio siekimo, nežiūri tik naudos sau. Žmonės atranda savo paskirtį parapijiniame gyvenime ir sąmoningai įsilieja į bendruomenę, kurioje dalijamės atsakomybe, bendradarbiaujame. Yra grupelė parapijiečių, atsakingų už Šv. Rašto skaitinių, visuotinės maldos skaitymą, psalmių giedojimą. Parapijoje turime du chorus: tradicinio bažnytinio giedojimo ir jaunimo, kurie pakaitomis gieda per šv. Mišias. Kiti tikintieji prisideda prie bažnyčios atnaujinimo darbų, šventoriaus tvarkymo. Dar kiti įsijungia į bendrą veiklą padėdami organizuoti šventes, išvykas. Visuomet jaučiu Linkmenų seniūno Jono Aleknos palaikymą ir nuoširdžią pagalbą. Taigi ši parapija – lyg skruzdėlynas, kuriame viskas organizuota. Vis dėlto, kad parapija iš tiesų būtų vieninga, joje turi būti svarbus klebono žodis. Turi vykti bendradarbiavimas, pagrįstas abipuse pagarba: parapijiečiai pasitiki klebonu, išsikalba, o klebonas su malda priima sprendimus, kurie atneštų parapijai daugiausia gėrio.
Dirbdamas šioje parapijoje jaučiu abipusę meilę ir pagarbą. Nuolat meldžiuosi už Dievo man pavestuosius, tuo pat metu jaučiu, kad yra žmonių, kurie mane taip pat lydi malda. Stebiu savo kelią, savo žingsnius ir matau, kad yra tokių dalykų, kurie yra išmelsti. Svarbiausia, ko trokštu, tai, kad parapijiečiai suvoktų, jog krikščioniško gyvenimo centras ir pilnatvė yra šv. Mišios. Taigi gyventi dvasinį gyvenimą – daryti viską, ką daro dorybingas žmogus, bet kartu su gyvuoju Jėzumi“, – pasakojo kunigas.
Piligrimų išvykos ir ne tik
Kiek nuveikta per pusantrų metų, visą veiklą smulkiai išdėstyti būtų sudėtinga. Linkmeniškių atmintyje ilgam pasiliko įspūdžiai iš piligrimų kelionių
į Kryžių kalną, Šiluvą, Aušros Vartų Dievo Motinos Gailestingumo atlaidus. Vykdami į Kryžių kalną, vežėme ir savo parapijos tikėjimo ženklą – ilgus metus bažnyčioje saugotą, liaudies menininko padirbtą, gausiai puošybiniais elementais išdabintą ąžuolinį kryžių, lankėmės šalia eančiame vienuolyne, bendravome su broliu Rolandu. Šiluvoje dalyvavome mūsų parapijos klebono aukojamose šv. Mišiose Apreiškimo koplyčioje. Po šv. Mišių susitikome su dar vienu Šiluvos stebuklu – monsinjoru altarista Eduardu Simaška, atšventusiu šimto metų sukaktį. Šis žmogus – gyvoji garsiojo miestelio istorija, nes jis Šiluvoje – nuo 1936 metų. Stebėjomės šimtamečio monsinjoro išmintimi ir puikia atmintimi, gebėjimu tarnauti Dievui ir žmonėms, net ir sulaukus tokio garbingo amžiaus.
Praėjusių metų lapkritį Gailestingumo Motinos atlaiduose dalyvavo ir didelis būrys Linkmenų parapijiečių kartu su klebonu kun. Renaldu Kučko, kuris su kitais kunigais aukojo šv. Mišias šv. Teresėlės bažnyčioje. Aplankėme kitoms tikinčiųjų konfesijoms priklausančias šventoves, esančias šalia Aušros Vartų, – unitų Švč. Trejybės bažnyčią ir stačiatikių šv. Dvasios cerkvę. Kunigas R. Kučko papasakojo savo parapijiečiams apie šių
tikėjimų panašumus ir skirtumus. Vėliau lankėmės Vilniaus katedros požemiuose ir modernaus stiliaus Viršuliškių Palaimintojo Jurgio Matulaičio bažnyčioje, kurioje tarnauja mūsų kraštietis kunigas Kęstutis Palikša. Tai nebuvo tik geografinės kelionės po Lietuvos šventoves. Jutome matomą jėgą, neleidusią mums pavargti kelyje ir maldoje, pripildžiusią mūsų širdis geranoriškumo ir bendrystės dvasios. Kuo daugiau keliavome, tuo artimesni jautėmės ir buvome lyg viena didelė šeima.
Išreiškiant pagarbą Dievui ir Tėvynei Linkmenyse organizuotas ne vienas renginys, prisidėjęs prie parapijos telkimo ir augimo. Bažnyčioje minimos visos tautinės šventės: Vasario 16-oji, Kovo 11-oji, Mindaugo karūnavimo diena. Jų minėjimo pagrindinis iniciatorius yra kunigas lenkas. Juk vien kunigo pavardė byloja apie nelietuviškas jo šaknis. Kaipgi jaučiasi kitatautis kunigas lietuviškame Linkmenų krašte? „Labai gerai. Mūsų šeimoje niekada nebuvo nacionalizmo, seminarijoje taip pat. Žmonių niekada neskirsčiau ir neskirstau pagal tautybes“, – sakė Renaldas Kučko. Kaip pavyko tiek daug nuveikti? Įkvepia žmonių troškimas. Per pusantrų metų išties pavyko daug nuveikti, tačiau, kaip teigia kunigas Renaldas, jis vienas be parapijiečių palaikymo ir įsitraukimo nieko nepadarytų, kad ir koks veiklus bei energingas jis būtų.
Šventovės atnaujinimas
Parapijos klebono kun. Renaldo Kučko iniciatyva vyksta bažnyčios atnaujinimo darbai. Jau sutvarkyta zakristija, joje pakeistos durys ir langai, pastatyti ąžuoliniai baldai. Tačiau labiausiai matomi pokyčiai pačioje bažnyčioje: iš esmės atnaujinta presbiterija. Daugiausia darbo ir lėšų pareikalavo presbiterijos grindų keitimas: išbetonuotas pagrindas, suprojektuoti laipteliai, atitinkantys bažnyčios architektūrinį stilių, sudėtos medinės grindys. Taip pat nudažytos sienos, atkurtas virš pagrindinio altoriaus buvęs šiek tiek matomas, tačiau sunkiai įskaitomas užrašas „Atiduokiet garbi Dievui“. Sutvarkytas šventorius, kruopščiai nudažyti visi bažnyčios langai. Išoriškai matomi remonto darbai tėra žmonių vidinių troškimų atspindys, juk viskas atlikta parapijiečių suaukotomis lėšomis. Taigi šviesėjant bažnyčios sienoms, skaidrėja ir parapijiečių sielos bei mintys.
Kunigas R. Kučko džiaugiasi žmonių nuoširdumu, jų noru matyti savo šventovę atsinaujinančią ir yra dėkingas visiems, prie to prisidedantiems. Ypatingos padėkos nusipelno meistrai, aukojantys savo laiką ir darbą – Antanas Abelis, Antanas Brukštus, Deimantas ir Irmantas Čeberakai, Juozas Palikša, Jonas Rastenis, Raimondas Žievys. Mus, parapijiečius, vienija bendro tikslo siekimas. Įgyjame naujų patirčių, įsitikiname, kad drauge galime nuveikti daug daugiau nei po vieną. Turime puikią progą ne tik išreikšti meilę savo maldos namams, bet ir galime vieni kitus geriau pažinti, o gal net ir iš naujo atrasti. Ne tik kitus, bet ir save.
Ganytojo vizitas
Bažnyčia – dvasinė organizacija, todėl jos svarbiausias tikslas – žmogaus dvasios ugdymas. Kelis mėnesius daugiau kaip šešiasdešimt jaunų žmonių rengėsi priimti Sutvirtinimo sakramentą. Ne tik jiems, bet ir visiems parapijiečiams sekmadieniais vyko pamokslai – paskaitos, kurių metu buvo aiškinama žodžio ir aukos liturgijos bei dalyvavimo šv. Mišiose prasmė. Paskutiniąją savaitę prieš Sutvirtinimo sakramentą vyko Susitaikinimo pamaldos, kurioms vadovavo kunigas Dainius Matiukas iš Utenos Kristaus Žengimo į dangų parapijos. Prieš kelias dienas, rugsėjo 26-ąją, per šv. Mykolo atlaidus Linkmenyse viešėjo vyskupas Arūnas Poniškaitis. Ganytojas aukojo šv. Mišias, suteikė Sutvirtinimo sakramentą daugiau kaip šimtui jaunų žmonių, pasirengusių kovoti prieš nuodėmes. Kunigas Renaldas palinkėjo jiems, kad šios dienos iškilmėmis kelionė Dievo link nepasibaigtų, o taptų dar mielesnė ir artimesnė su Jėzumi. Tądien kartu su linkmeniškiais meldėsi Ignalinos parapijos klebonas Deimantas Braziulis, Strūnaičio parapijos klebonas Aldas Čeponis ir kunigai Kęstutis Palikša ir Mindaugas Ragaišis, kilę iš Linkmenų. Iškilmių metu profesionaliai giedojo jungtinis Švenčionėlių ir Linkmenų bažnytinis choras, vadovaujamas vargonininko Gyčio Šalnos. Kelias giesmes atliko ir Linkmenų parapijos jaunimo choras (vadovas Raimondas Žievys). Tikintieji buvo paliesti vyskupo Arūno pamokslo nuoširdumo ir jautrumo, jo asmenybės paprastumo ir išmintingumo. Prieš iškilmingą ganytojo palaiminimą Linkmenų seniūnas Jonas Alekna padėkojo vyskupui už apsilankymą mūsų krašte, parapijiečiai tarė padėkos žodžius savo klebonui ir kunigams svečiams, o kunigas Renaldas Kučko pakvietė vyskupą Arūną dar ne kartą apsilankyti mūsų gražiame krašte, garsėjančiame puikiais miškais, ežerų gausa ir žmonių gerumu. Po šv. Mišių buvo pašventinta Dievo Motinos skulptūra prie pagrindinių bažnyčios vartų. Vėliau klebonijos kiemelyje vyko parapijos šventė, vyskupas ir kunigai bendravo su parapijiečiais bei svečiais. Šiltą nuotaiką kūrė Linkmenų kaimo kapela „Lanksva“ (vadovas Gediminas Giriūnas), buvo vaišinamasi žuviene, daržovių troškiniais, kepta duona, karšta žolelių arbata ir kitais šeimininkių pagamintais skanėstais.
Pabaigos žodis
Tikime, kad ganytojiškasis palaiminimas lydės Linkmenų Švč. Trejybės parapijos tikinčiuosius kasdieniuose rūpesčiuose ir džiaugsmuose, padės augti parapijai kaip vieningai bendruomenei, gebančiai kurti, nuolat atsinaujinti ir geranoriškai priimti vieniems kitus.
Gražina Mackonienė (2010 m.)
http://www.up.lt/
Buvo pati ankstyvo pavasario pradžia. Linkmeniškiai susirinkę savo bažnytėlėje laukė šv. Mišių: kas varstė rožinio karoliukus, kas tylomis gilinosi į gavėnios slėpinius, o kai kas mintyse spėliojo, koks gi kunigas atvyks šiandieną su jais švęsti sekmadienio. Mat, dėl sveikatos iš pareigų pasitraukus buvusiam klebonui, parapiją aptarnaudavo pakaitomis tai vienas, tai kitas Ignalinos bažnyčios kunigas.
Pasigirdo aiškus ir tvirtas pasisveikinimas: „Garbė Jėzui Kristui.“ Tikintieji atsigręžę pamatė nepažįstamą jauną kunigą, kuris atsiklaupęs prieš altorių nuskubėjo į zakristiją rengtis šv. Mišioms.
Prisistatė pats, aiškiai ir trumpai: „Esu Renaldas Kučko, prieš mėnesį įšventintas į kunigus, Švenčionių bažnyčios vikaras. Prieš dvi dienas mane paskyrė jūsų parapijos laikinuoju administratoriumi.“
Jau pirmąjį sekmadienį išryškėjo šio kunigo veiklumas ir polinkis pastoracijai: per šv. Mišias patarnautojai buvo pakviesti skaityti Šv. Rašto skaitinius. Nebuvo lengva išdrįsti tai padaryti pirmąkart. Linkmeniškiai po šv. Mišių pajuto: padvelkė nauji vėjai. Ir ne vien dėl to, kad pavasaris...
Kun. Renaldas Kučko: ,,Parapija – lyg skruzdėlynas“
O ką gi mąstė jaunasis kunigas, tą sekmadienį aukojęs šv. Mišias šaltokoje Linkmenų miestelio bažnyčioje, ir ką mąsto dabar, praleidęs šioje parapijoje pusantrų metų? Pasekime kunigo Renaldo Kučko mintis.
„Kai sužinojau, kad man teks dirbti Linkmenų parapijoje, pirmoji reakcija buvo džiaugsmas, labai laukiau pirmojo sekmadienio. Tada tiesiog tebegyvenau šventimų džiaugsmu, jaučiausi Jėzaus pašauktas ir pasiųstas į Linkmenis. Be to, šis miestelis – kurso draugo kun. Kęstučio Palikšos gimtinė, buvau čia kelis kartus lankęsis. Taigi buvo įdomu. Iš prigimties būdamas veiklus, jutau, kad čia galėsiu veikti savarankiškai, visiškai atsiskleisti. Juk kai esi vikaras, vykdai klebono nurodymus, o būdamas klebonu turi laisvę veikti savarankiškai. Juolab kai atvykau, supratau, kad čia veiklos turėsiu į valias: parapijai reikėjo atsinaujinti. Visomis prasmėmis. Dirbdamas kaime, suvokiau skirtumą tarp miesto ir kaimo, tarp didelės ir mažos parapijos. Didelėje parapijoje, kad ir kaip norėtum, nėra tokio artimo ryšio su žmonėmis. Dirbdamas mažoje parapijoje klebonas turi galimybę asmeniškai pažinti parapijiečius, jų šeimas, aplankyti juos namuose. Žinai žmonių vardus, pavardes, žinai, kuo užsiima, kuo gyvena, kokius sunkumus patiria. Ta artuma leidžia kurti šiltą parapijos atmosferą, kurioje gali atsiskleisti kiekvienas to norintis. Vieni žmonės ateina su pasiūlymais į zakristiją, kiti paskambina telefonu ir išdėsto savo mintis. Dirva pastoracinei veiklai Linkmenyse palanki: čia atradau nemažai brandaus amžiaus žmonių, kurie meldžiasi tradiciškai, bet nebijo naujovių ir yra atviri kaitai. Yra ir jaunų žmonių, kurie įneša naujo vėjo, laisvumo. Galėčiau pasakyti, kad labai svarbi ir vienų, ir kitų pozicija – taip išlaikomas tradicijos ir naujovių santykis, juk gyvoji bažnyčia – nors ir nuolat besikeičianti – neturi nukrypti nuo tikslo. Manau, kad Linkmenų parapija tampa vieninga, čia kiekvienas pagal išgales prisideda prie bendro gėrio siekimo, nežiūri tik naudos sau. Žmonės atranda savo paskirtį parapijiniame gyvenime ir sąmoningai įsilieja į bendruomenę, kurioje dalijamės atsakomybe, bendradarbiaujame. Yra grupelė parapijiečių, atsakingų už Šv. Rašto skaitinių, visuotinės maldos skaitymą, psalmių giedojimą. Parapijoje turime du chorus: tradicinio bažnytinio giedojimo ir jaunimo, kurie pakaitomis gieda per šv. Mišias. Kiti tikintieji prisideda prie bažnyčios atnaujinimo darbų, šventoriaus tvarkymo. Dar kiti įsijungia į bendrą veiklą padėdami organizuoti šventes, išvykas. Visuomet jaučiu Linkmenų seniūno Jono Aleknos palaikymą ir nuoširdžią pagalbą. Taigi ši parapija – lyg skruzdėlynas, kuriame viskas organizuota. Vis dėlto, kad parapija iš tiesų būtų vieninga, joje turi būti svarbus klebono žodis. Turi vykti bendradarbiavimas, pagrįstas abipuse pagarba: parapijiečiai pasitiki klebonu, išsikalba, o klebonas su malda priima sprendimus, kurie atneštų parapijai daugiausia gėrio.
Dirbdamas šioje parapijoje jaučiu abipusę meilę ir pagarbą. Nuolat meldžiuosi už Dievo man pavestuosius, tuo pat metu jaučiu, kad yra žmonių, kurie mane taip pat lydi malda. Stebiu savo kelią, savo žingsnius ir matau, kad yra tokių dalykų, kurie yra išmelsti. Svarbiausia, ko trokštu, tai, kad parapijiečiai suvoktų, jog krikščioniško gyvenimo centras ir pilnatvė yra šv. Mišios. Taigi gyventi dvasinį gyvenimą – daryti viską, ką daro dorybingas žmogus, bet kartu su gyvuoju Jėzumi“, – pasakojo kunigas.
Piligrimų išvykos ir ne tik
Kiek nuveikta per pusantrų metų, visą veiklą smulkiai išdėstyti būtų sudėtinga. Linkmeniškių atmintyje ilgam pasiliko įspūdžiai iš piligrimų kelionių
į Kryžių kalną, Šiluvą, Aušros Vartų Dievo Motinos Gailestingumo atlaidus. Vykdami į Kryžių kalną, vežėme ir savo parapijos tikėjimo ženklą – ilgus metus bažnyčioje saugotą, liaudies menininko padirbtą, gausiai puošybiniais elementais išdabintą ąžuolinį kryžių, lankėmės šalia eančiame vienuolyne, bendravome su broliu Rolandu. Šiluvoje dalyvavome mūsų parapijos klebono aukojamose šv. Mišiose Apreiškimo koplyčioje. Po šv. Mišių susitikome su dar vienu Šiluvos stebuklu – monsinjoru altarista Eduardu Simaška, atšventusiu šimto metų sukaktį. Šis žmogus – gyvoji garsiojo miestelio istorija, nes jis Šiluvoje – nuo 1936 metų. Stebėjomės šimtamečio monsinjoro išmintimi ir puikia atmintimi, gebėjimu tarnauti Dievui ir žmonėms, net ir sulaukus tokio garbingo amžiaus.
Praėjusių metų lapkritį Gailestingumo Motinos atlaiduose dalyvavo ir didelis būrys Linkmenų parapijiečių kartu su klebonu kun. Renaldu Kučko, kuris su kitais kunigais aukojo šv. Mišias šv. Teresėlės bažnyčioje. Aplankėme kitoms tikinčiųjų konfesijoms priklausančias šventoves, esančias šalia Aušros Vartų, – unitų Švč. Trejybės bažnyčią ir stačiatikių šv. Dvasios cerkvę. Kunigas R. Kučko papasakojo savo parapijiečiams apie šių
tikėjimų panašumus ir skirtumus. Vėliau lankėmės Vilniaus katedros požemiuose ir modernaus stiliaus Viršuliškių Palaimintojo Jurgio Matulaičio bažnyčioje, kurioje tarnauja mūsų kraštietis kunigas Kęstutis Palikša. Tai nebuvo tik geografinės kelionės po Lietuvos šventoves. Jutome matomą jėgą, neleidusią mums pavargti kelyje ir maldoje, pripildžiusią mūsų širdis geranoriškumo ir bendrystės dvasios. Kuo daugiau keliavome, tuo artimesni jautėmės ir buvome lyg viena didelė šeima.
Išreiškiant pagarbą Dievui ir Tėvynei Linkmenyse organizuotas ne vienas renginys, prisidėjęs prie parapijos telkimo ir augimo. Bažnyčioje minimos visos tautinės šventės: Vasario 16-oji, Kovo 11-oji, Mindaugo karūnavimo diena. Jų minėjimo pagrindinis iniciatorius yra kunigas lenkas. Juk vien kunigo pavardė byloja apie nelietuviškas jo šaknis. Kaipgi jaučiasi kitatautis kunigas lietuviškame Linkmenų krašte? „Labai gerai. Mūsų šeimoje niekada nebuvo nacionalizmo, seminarijoje taip pat. Žmonių niekada neskirsčiau ir neskirstau pagal tautybes“, – sakė Renaldas Kučko. Kaip pavyko tiek daug nuveikti? Įkvepia žmonių troškimas. Per pusantrų metų išties pavyko daug nuveikti, tačiau, kaip teigia kunigas Renaldas, jis vienas be parapijiečių palaikymo ir įsitraukimo nieko nepadarytų, kad ir koks veiklus bei energingas jis būtų.
Šventovės atnaujinimas
Parapijos klebono kun. Renaldo Kučko iniciatyva vyksta bažnyčios atnaujinimo darbai. Jau sutvarkyta zakristija, joje pakeistos durys ir langai, pastatyti ąžuoliniai baldai. Tačiau labiausiai matomi pokyčiai pačioje bažnyčioje: iš esmės atnaujinta presbiterija. Daugiausia darbo ir lėšų pareikalavo presbiterijos grindų keitimas: išbetonuotas pagrindas, suprojektuoti laipteliai, atitinkantys bažnyčios architektūrinį stilių, sudėtos medinės grindys. Taip pat nudažytos sienos, atkurtas virš pagrindinio altoriaus buvęs šiek tiek matomas, tačiau sunkiai įskaitomas užrašas „Atiduokiet garbi Dievui“. Sutvarkytas šventorius, kruopščiai nudažyti visi bažnyčios langai. Išoriškai matomi remonto darbai tėra žmonių vidinių troškimų atspindys, juk viskas atlikta parapijiečių suaukotomis lėšomis. Taigi šviesėjant bažnyčios sienoms, skaidrėja ir parapijiečių sielos bei mintys.
Kunigas R. Kučko džiaugiasi žmonių nuoširdumu, jų noru matyti savo šventovę atsinaujinančią ir yra dėkingas visiems, prie to prisidedantiems. Ypatingos padėkos nusipelno meistrai, aukojantys savo laiką ir darbą – Antanas Abelis, Antanas Brukštus, Deimantas ir Irmantas Čeberakai, Juozas Palikša, Jonas Rastenis, Raimondas Žievys. Mus, parapijiečius, vienija bendro tikslo siekimas. Įgyjame naujų patirčių, įsitikiname, kad drauge galime nuveikti daug daugiau nei po vieną. Turime puikią progą ne tik išreikšti meilę savo maldos namams, bet ir galime vieni kitus geriau pažinti, o gal net ir iš naujo atrasti. Ne tik kitus, bet ir save.
Ganytojo vizitas
Bažnyčia – dvasinė organizacija, todėl jos svarbiausias tikslas – žmogaus dvasios ugdymas. Kelis mėnesius daugiau kaip šešiasdešimt jaunų žmonių rengėsi priimti Sutvirtinimo sakramentą. Ne tik jiems, bet ir visiems parapijiečiams sekmadieniais vyko pamokslai – paskaitos, kurių metu buvo aiškinama žodžio ir aukos liturgijos bei dalyvavimo šv. Mišiose prasmė. Paskutiniąją savaitę prieš Sutvirtinimo sakramentą vyko Susitaikinimo pamaldos, kurioms vadovavo kunigas Dainius Matiukas iš Utenos Kristaus Žengimo į dangų parapijos. Prieš kelias dienas, rugsėjo 26-ąją, per šv. Mykolo atlaidus Linkmenyse viešėjo vyskupas Arūnas Poniškaitis. Ganytojas aukojo šv. Mišias, suteikė Sutvirtinimo sakramentą daugiau kaip šimtui jaunų žmonių, pasirengusių kovoti prieš nuodėmes. Kunigas Renaldas palinkėjo jiems, kad šios dienos iškilmėmis kelionė Dievo link nepasibaigtų, o taptų dar mielesnė ir artimesnė su Jėzumi. Tądien kartu su linkmeniškiais meldėsi Ignalinos parapijos klebonas Deimantas Braziulis, Strūnaičio parapijos klebonas Aldas Čeponis ir kunigai Kęstutis Palikša ir Mindaugas Ragaišis, kilę iš Linkmenų. Iškilmių metu profesionaliai giedojo jungtinis Švenčionėlių ir Linkmenų bažnytinis choras, vadovaujamas vargonininko Gyčio Šalnos. Kelias giesmes atliko ir Linkmenų parapijos jaunimo choras (vadovas Raimondas Žievys). Tikintieji buvo paliesti vyskupo Arūno pamokslo nuoširdumo ir jautrumo, jo asmenybės paprastumo ir išmintingumo. Prieš iškilmingą ganytojo palaiminimą Linkmenų seniūnas Jonas Alekna padėkojo vyskupui už apsilankymą mūsų krašte, parapijiečiai tarė padėkos žodžius savo klebonui ir kunigams svečiams, o kunigas Renaldas Kučko pakvietė vyskupą Arūną dar ne kartą apsilankyti mūsų gražiame krašte, garsėjančiame puikiais miškais, ežerų gausa ir žmonių gerumu. Po šv. Mišių buvo pašventinta Dievo Motinos skulptūra prie pagrindinių bažnyčios vartų. Vėliau klebonijos kiemelyje vyko parapijos šventė, vyskupas ir kunigai bendravo su parapijiečiais bei svečiais. Šiltą nuotaiką kūrė Linkmenų kaimo kapela „Lanksva“ (vadovas Gediminas Giriūnas), buvo vaišinamasi žuviene, daržovių troškiniais, kepta duona, karšta žolelių arbata ir kitais šeimininkių pagamintais skanėstais.
Pabaigos žodis
Tikime, kad ganytojiškasis palaiminimas lydės Linkmenų Švč. Trejybės parapijos tikinčiuosius kasdieniuose rūpesčiuose ir džiaugsmuose, padės augti parapijai kaip vieningai bendruomenei, gebančiai kurti, nuolat atsinaujinti ir geranoriškai priimti vieniems kitus.
Gražina Mackonienė (2010 m.)
http://www.up.lt/