Antanas Navackas. Gegužinių aidai
Nuotrauka iš www.ignalina.lt
Aukštaičiai, žemaičiai, sūduviai
Ir dzūkai nuo girių melsvų.
Per amžius dainavo lietuviai,
Sustoję ant Vilniaus kalvų...
Šį dainos posmą nugirdau kažkada per radiją. Melodija ir žodžiai įkvėpė mane susimąstyti, jog tai šventi, tikros teisybės žodžiai. Per amžius dainavo lietuviai ne tik ant Vilniaus kalvų, bet ir visoje Lietuvoje. Kaimuose daina buvo kaip gaivus pavasario oras ar gyvybės duona, kuri atgaivina nuotaiką ir jėgas.
Lenkams okupavus Vilniaus kraštą, Linkmenų parapijos teritorijos didesnė dalis su Kirdeikių, Ginučių, Mineiškiemio, Šiškinių, Krivasalio ir kitais kaimais liko Lietuvoje. Iš Linkmenų pasitraukęs kun. Juozas Breiva organizavo Kirdeikių parapiją, buvo pastatyta ir bažnyčia Kirdeikiuose.
Likusioje Linkmenų parapijos dalyje šeimininkaujant lenkams nesigirdėjo viešai dainų. „Parubežio“ zonoje viešai „triukšmauti“ (dainuoti) buvo uždrausta. Tolesnių nuo rubežiaus kaimų jaunimas linksminosi vadinamose „kuokinėse“. Didesniam susibūrimui – „vakarėliui“ – reikėjo iš valdžios leidimo.
Stipresni vyrai užsiėmė spekuliacija – dėl lengvesnio pinigo: nešė iš Lietuvos druską, cukrelį (sachariną), sėmenis, net jaučius pervarydavo. Už rubežiaus perėjimą buvo bauda – penkios paros arešto (ne taip kaip Sovietų Sąjungoje – 15 metų). Taigi pamažu klestėjo kontrabanda. Ilgainiui žmonėms jau atsibodo įvairūs drausminimai, ypač linkmeniškiams, nes jų dalis žemės liko Lietuvoje.
Negana to, prasidėjo vokiečių – lenkų karas 1939 m. Žlugus Lenkijai, sovietų sargybiniai su ilgais šautuvais ir ant jų durtuvais atsirado ir ant buvusio "rubežiaus". Žmonių nuotaikos dar labiau patamsėjo, o kas gi bus toliau?
Ir vis tik, 1939 m. spalio mėn. sovietų kariai nuo rubežiaus atsitraukė, Vilniaus kraštą Maskva atidavė Lietuvai. Su kokiu džiaugsmu vietos gyventojai sveikino gimines ir pažįstamus po dvidešimt metų pertraukos. Ne vienas iš artimųjų buvo miręs, o dalyvauti laidotuvėse galimybių nebuvo. Linkmenyse ir kapinės atsirado Margavonėje, likus dvejoms Lietuvoje.
Pamažu ėmė giedrėti žmonių nuotaikos, lyg ir oras pasidarė lengvesnis, švelnesnis, žmonėms pasijutus Lietuvos piliečiais. Gegužės mėnesį jau po gegužinių maldų pasigirdo dainos tai viename, tai kitame kaime. Šventadienio vakarais susieidavo vieno kito kaimo jaunimas, o ir pagyvenę dainos mėgėjai padeda dainuoti.Tokį, kad ir nedaugelio žmonių susiėjimą, jeigu dar ir muzikantas buvo imta vadinti „gegužine“. Kad gegužės mėnesį po maldų buvo daugiausiai dainuojama, gal nuočia ir prigijo – „gegužinė“.
Visam gyvenimui liko gyvas gegužinės prisiminimas 1940 metų gegužės mėn. pabaigoje ant Devetiškių - Daujotiškių kalno. Į Švenčiausios Trejybės atlaidus, gal iš to džiaugsmo, kad jau nėra rubežiaus ir nei lenkų, nei sovietinių sargybinių, rinkosi žmonės iš toliausių minėtų buvusios Linkmenų parapijos kaimų, ir iš Kaltanėnų atvyko gausus būrys. Aplinkiniai kaimai - Berniūnai, Kūriniai, Oškiniai, Šakališkė - buvo dideli. Iš jų taip pat buvo daug jaunimo. Linkmenų bažnyčios chorui tuo laiku vadovavo gabus vargonininkas Juozas Vitkauskas. Gal žmonėms buvo įdomu išgirsti gražius giedojimus su vargonų muzika, bet jie ėjo ir gegužinėje pabuvoti. O kad tai įvyks, iš anksto vieni nuo kitų žinojo.
Taigi po pamaldų tūkstantinė minia ir patraukė pro kapines, buvusių sargybinių keliuku, į minėtą Devetiškių – Daujotiškių kalną. Lenkų laikais iš Linkmenų eidami kalno kryptimi Antalksnės ir Pabiržės kaimų žmonės eidavo ir važiuodavo Cijonų kaimo link iki Gaigalos miško. Nuo miško kelias vedė Mozūriškės kaimo link ir tik tada po apylankos kelias vedė pro kalną. Vasaros laiku žmonėms buvo tik nuotaikingas pasivaikščiojimas dviejų kilometrų atstumu iki kalno.
Prie kalno ir dabar yra sodybos Dūdėnų, Palikšų, Rukšėnų, Čeberakų, Žilėnų. Į jas tik pailsėti atžalos atvažiuoja, o senesni jau išlydėti Anapilin. Tik Ragaišių jauna šeima, jaunatviškai ir tvarkosi prie minimo kalno prigludusioje sodyboje, kelio į Antalksnę vingyje. Nuo kalno gražūs gamtovaizdžiai buvo matomi, kol neužaugo miškai. Rytų pusėje Lūšių ežeras, už miškų – Vidiškių bažnyčios bokštas, vakaruose – Linkmenys ir Labanoro girios mėlyna juosta.
Ant šio kalno ilgus metus stovėjo lenkų parubežinių sargybinių būdelė. Ją matydavom ir iš mūsų sodybos kiemo, kol miškelių medžiai buvo maži už vieno kilometro.
Lietuvos sargybiniai buvo įsikūrę ant Bijuciakalnio aukštumos, šiauriau už Devetiškių, Kirdeikių pusėje. Sargybiniams buvo patogu stebėti padėtį rubežiaus zonoje. Dar nepaminėjau, kad gegužinės rengėjai gražiai apstatė berželiais estrados aikštelę, įrengė suoliukus poilsiui, vidury estrados ant aukštoko stulpo pritvirtino lėktuvėlį, virš jo Lietuvos Trispalvę. Tas lėktuvėlis buvo darytas mano su klasiokais Grikiapelės pradžios mokykloje „Lituanikos“ atminimui, mokslo metų pabaigoje - baigus keturis skyrius. Įkėliau jį aukštai į beržo viršūnę gale lauko ir vieną dieną jis dingo. Buvo nejauku, bet kai jį pamačiau garbingoje vietoje - pretenzijų niekam nereiškiau.
Tai iškilmingai nusiteikusiai publikai vadovavo vietos muzikantas Kazimieras Čeberakas. Aišku, jis ir draugus muzikantus į „talką“ buvo užsiprašęs. Dainoms impulsą buvo davęs vargonininkas Juozas Vitkauskas per bažnyčios choro giesmininkus. O ir pati liaudis mokėjo daug gražių senovės dainų. Tuo momentu dainos buvo negirtos! Tai buvo džiūgavimo dainos, sulaukus savos, Lietuvos valstybės, jaučiantis lyg ir tikrais šios žemės šeimininkais.
Jaunimas šoko ir ėjo „darželių“ – ratelių. Iki vakaro aidėjo muzikos ir dainų aidai. Mano to meto, kad ir vaikišku, supratimu, įvyko aukšto moralinio lygio jaunimo, pagyvenusių ir senų žmonių pasilinksminimas ir tai ne vidurnakčiais, o dienos metu!.. Neteko matyti nė vieno girto... Dar ir mes keli vaikai, užlipę į šakotą ąžuolą, sudainavom „Augo girioj ąžuolėlis...“
Deja, toks iškilmingas, džiaugsmingas ir garbingas jaunimo, pagyvenusių žmonių ir vaikų susibūrimas ant šio gražaus kalno gal buvo pirmas ir tik Dievas žino ar kada taip pasikartos....
Tokia daugybė žmonių buvo susirinkusi 1944 m. birželio mėn. 7 d., vėlgi per Švč. Trejybės atlaidus Linkmenų bažnyčioje. Visas šventorius buvo pilnas žmonių. Misijonierius kun. Jonas Bružikas, garsus ir gabus pamokslininkas, sakė keletą pamokslų, be jokių užrašų kalbėjo kelias valandas. Jam sakykla buvo įrengta prie storulio klevo (jau to klevo ir kelmas baigia išnykti). Gegužinės jau tada nerūpėjo – iš rytų pusės artėjo frontas.
Grįžtu prie „gegužinės“. Praėjus porai savaičių po džiūgavimo šventės, sovietų kariuomenė okupavo Lietuvą. Dingo jaunatviškos nuotaikos ir entuziazmas. Dar šventadienių vakarais nuaidėdavo dainos tai vienam, tai kitam kaime – ar po darbų šienapjūtės, ar rugiapjūtės metu. Bet laikas nešė vis labiau liūdnesnes nuotaikas.
Keitėsi valdžios keliskart po mūsų dangum ir buvę garbingi gegužinių dainų ar šokių dalyviai žuvo gal Kazėnų, Labanoro, Ginučių ar Kiauneliškio miškuose, besislapstydami ar kovodami su svetimųjų kariuomenėm, arba dingo Sibiro platybėse.
Gal prie žodžių - „dainavo lietuviai“ reikėtų pridėti: ne mažiau ir verkė širdžių verksmu savo artimųjų netekę...
Kada tik einu ar važiuoju pro minėtą kalną, visada man iškyla vaikystėje matytas vaizdas, kai kalnas buvo pilnas dainuojančių žmonių, panašiai, kaip per Respublikinę dainų šventę Vilniuje Vingio parke. Turėjau progos 1980 metais vasarą pabuvoti Vingio parke. Vežiau į Dainų šventę Linkmenų vidurinės mokyklos abiturientus. Įsitikinau, kad daina lietuvių širdyse buvo gyva, nors vienas kitas posmelis turėjo ir svetimą atspalvį.
Jau užmigdė kapai Devetiškių – Daujotiškių kalno gegužinės garbingus muzikantus, šokėjus, šokėjas, balsingus dainininkus ir dainininkes, daug upėmis vandens nutekėjo nuo tų iki šių dienų, palinko prie žemės ir mano praplikus galva, tik neišblėso iš širdies tas didingas ir garbingas gimto krašto žmonių prisiminimas su jų dainų aidais...
Gal kas nors mane palaikys jau suvaikėjusiu, bet aš lyg malšindamas prisiminimų graudulį, tos mielos Gegužinės prisiminimui, įdžiūvusioje, nederlingoje tėvų žemėje, kastuvu ir kirviu iškasiau 38-ias duobutes medeliams – vaizduodamas estrados aikštelės žiedą. Einant per aikštelės centrą, susidaro dvidešimties žingsnių skersmens aikštelė. Į duobutes pats pasodinau 30 berželių. Keturis ąžuoliukus pasodino atvežęs iš Vilniaus (Šumsko girininkijos) dukros Danutės vyras Mečislovas Pakalnis. Danutė į tą patį žiedą pasodino du maumedžius, kitus du ir du klevelius pasodino į giraitę.
Sodinant berželius buvo atvykusi anūkė Agnė su drauge Ilze-Mary iš Vokietijos. Jos į dvi duobutes pasodino po du berželius į kiekvieną duobutę, sako, „antrasis vyro garbei“. Sodinimą įsiamžino nuotraukose. Pasodintus medelius laisčiau kasdieną tris savaites, kol nelijo. Taigi, kai prigis ir sužaliuos medeliai, tegul ši „estrada“ primins anūkams ir jų vaikams ir vaikų anūkams, kad lietuviai per amžius dainavo ne tik ant Vilniaus kalvų,ne tik Sibiro taigose, bet ir žavingoje Linkmenų krašto žemėje!..
2005 m. spalio mėn. 26 d.
Ir dzūkai nuo girių melsvų.
Per amžius dainavo lietuviai,
Sustoję ant Vilniaus kalvų...
Šį dainos posmą nugirdau kažkada per radiją. Melodija ir žodžiai įkvėpė mane susimąstyti, jog tai šventi, tikros teisybės žodžiai. Per amžius dainavo lietuviai ne tik ant Vilniaus kalvų, bet ir visoje Lietuvoje. Kaimuose daina buvo kaip gaivus pavasario oras ar gyvybės duona, kuri atgaivina nuotaiką ir jėgas.
Lenkams okupavus Vilniaus kraštą, Linkmenų parapijos teritorijos didesnė dalis su Kirdeikių, Ginučių, Mineiškiemio, Šiškinių, Krivasalio ir kitais kaimais liko Lietuvoje. Iš Linkmenų pasitraukęs kun. Juozas Breiva organizavo Kirdeikių parapiją, buvo pastatyta ir bažnyčia Kirdeikiuose.
Likusioje Linkmenų parapijos dalyje šeimininkaujant lenkams nesigirdėjo viešai dainų. „Parubežio“ zonoje viešai „triukšmauti“ (dainuoti) buvo uždrausta. Tolesnių nuo rubežiaus kaimų jaunimas linksminosi vadinamose „kuokinėse“. Didesniam susibūrimui – „vakarėliui“ – reikėjo iš valdžios leidimo.
Stipresni vyrai užsiėmė spekuliacija – dėl lengvesnio pinigo: nešė iš Lietuvos druską, cukrelį (sachariną), sėmenis, net jaučius pervarydavo. Už rubežiaus perėjimą buvo bauda – penkios paros arešto (ne taip kaip Sovietų Sąjungoje – 15 metų). Taigi pamažu klestėjo kontrabanda. Ilgainiui žmonėms jau atsibodo įvairūs drausminimai, ypač linkmeniškiams, nes jų dalis žemės liko Lietuvoje.
Negana to, prasidėjo vokiečių – lenkų karas 1939 m. Žlugus Lenkijai, sovietų sargybiniai su ilgais šautuvais ir ant jų durtuvais atsirado ir ant buvusio "rubežiaus". Žmonių nuotaikos dar labiau patamsėjo, o kas gi bus toliau?
Ir vis tik, 1939 m. spalio mėn. sovietų kariai nuo rubežiaus atsitraukė, Vilniaus kraštą Maskva atidavė Lietuvai. Su kokiu džiaugsmu vietos gyventojai sveikino gimines ir pažįstamus po dvidešimt metų pertraukos. Ne vienas iš artimųjų buvo miręs, o dalyvauti laidotuvėse galimybių nebuvo. Linkmenyse ir kapinės atsirado Margavonėje, likus dvejoms Lietuvoje.
Pamažu ėmė giedrėti žmonių nuotaikos, lyg ir oras pasidarė lengvesnis, švelnesnis, žmonėms pasijutus Lietuvos piliečiais. Gegužės mėnesį jau po gegužinių maldų pasigirdo dainos tai viename, tai kitame kaime. Šventadienio vakarais susieidavo vieno kito kaimo jaunimas, o ir pagyvenę dainos mėgėjai padeda dainuoti.Tokį, kad ir nedaugelio žmonių susiėjimą, jeigu dar ir muzikantas buvo imta vadinti „gegužine“. Kad gegužės mėnesį po maldų buvo daugiausiai dainuojama, gal nuočia ir prigijo – „gegužinė“.
Visam gyvenimui liko gyvas gegužinės prisiminimas 1940 metų gegužės mėn. pabaigoje ant Devetiškių - Daujotiškių kalno. Į Švenčiausios Trejybės atlaidus, gal iš to džiaugsmo, kad jau nėra rubežiaus ir nei lenkų, nei sovietinių sargybinių, rinkosi žmonės iš toliausių minėtų buvusios Linkmenų parapijos kaimų, ir iš Kaltanėnų atvyko gausus būrys. Aplinkiniai kaimai - Berniūnai, Kūriniai, Oškiniai, Šakališkė - buvo dideli. Iš jų taip pat buvo daug jaunimo. Linkmenų bažnyčios chorui tuo laiku vadovavo gabus vargonininkas Juozas Vitkauskas. Gal žmonėms buvo įdomu išgirsti gražius giedojimus su vargonų muzika, bet jie ėjo ir gegužinėje pabuvoti. O kad tai įvyks, iš anksto vieni nuo kitų žinojo.
Taigi po pamaldų tūkstantinė minia ir patraukė pro kapines, buvusių sargybinių keliuku, į minėtą Devetiškių – Daujotiškių kalną. Lenkų laikais iš Linkmenų eidami kalno kryptimi Antalksnės ir Pabiržės kaimų žmonės eidavo ir važiuodavo Cijonų kaimo link iki Gaigalos miško. Nuo miško kelias vedė Mozūriškės kaimo link ir tik tada po apylankos kelias vedė pro kalną. Vasaros laiku žmonėms buvo tik nuotaikingas pasivaikščiojimas dviejų kilometrų atstumu iki kalno.
Prie kalno ir dabar yra sodybos Dūdėnų, Palikšų, Rukšėnų, Čeberakų, Žilėnų. Į jas tik pailsėti atžalos atvažiuoja, o senesni jau išlydėti Anapilin. Tik Ragaišių jauna šeima, jaunatviškai ir tvarkosi prie minimo kalno prigludusioje sodyboje, kelio į Antalksnę vingyje. Nuo kalno gražūs gamtovaizdžiai buvo matomi, kol neužaugo miškai. Rytų pusėje Lūšių ežeras, už miškų – Vidiškių bažnyčios bokštas, vakaruose – Linkmenys ir Labanoro girios mėlyna juosta.
Ant šio kalno ilgus metus stovėjo lenkų parubežinių sargybinių būdelė. Ją matydavom ir iš mūsų sodybos kiemo, kol miškelių medžiai buvo maži už vieno kilometro.
Lietuvos sargybiniai buvo įsikūrę ant Bijuciakalnio aukštumos, šiauriau už Devetiškių, Kirdeikių pusėje. Sargybiniams buvo patogu stebėti padėtį rubežiaus zonoje. Dar nepaminėjau, kad gegužinės rengėjai gražiai apstatė berželiais estrados aikštelę, įrengė suoliukus poilsiui, vidury estrados ant aukštoko stulpo pritvirtino lėktuvėlį, virš jo Lietuvos Trispalvę. Tas lėktuvėlis buvo darytas mano su klasiokais Grikiapelės pradžios mokykloje „Lituanikos“ atminimui, mokslo metų pabaigoje - baigus keturis skyrius. Įkėliau jį aukštai į beržo viršūnę gale lauko ir vieną dieną jis dingo. Buvo nejauku, bet kai jį pamačiau garbingoje vietoje - pretenzijų niekam nereiškiau.
Tai iškilmingai nusiteikusiai publikai vadovavo vietos muzikantas Kazimieras Čeberakas. Aišku, jis ir draugus muzikantus į „talką“ buvo užsiprašęs. Dainoms impulsą buvo davęs vargonininkas Juozas Vitkauskas per bažnyčios choro giesmininkus. O ir pati liaudis mokėjo daug gražių senovės dainų. Tuo momentu dainos buvo negirtos! Tai buvo džiūgavimo dainos, sulaukus savos, Lietuvos valstybės, jaučiantis lyg ir tikrais šios žemės šeimininkais.
Jaunimas šoko ir ėjo „darželių“ – ratelių. Iki vakaro aidėjo muzikos ir dainų aidai. Mano to meto, kad ir vaikišku, supratimu, įvyko aukšto moralinio lygio jaunimo, pagyvenusių ir senų žmonių pasilinksminimas ir tai ne vidurnakčiais, o dienos metu!.. Neteko matyti nė vieno girto... Dar ir mes keli vaikai, užlipę į šakotą ąžuolą, sudainavom „Augo girioj ąžuolėlis...“
Deja, toks iškilmingas, džiaugsmingas ir garbingas jaunimo, pagyvenusių žmonių ir vaikų susibūrimas ant šio gražaus kalno gal buvo pirmas ir tik Dievas žino ar kada taip pasikartos....
Tokia daugybė žmonių buvo susirinkusi 1944 m. birželio mėn. 7 d., vėlgi per Švč. Trejybės atlaidus Linkmenų bažnyčioje. Visas šventorius buvo pilnas žmonių. Misijonierius kun. Jonas Bružikas, garsus ir gabus pamokslininkas, sakė keletą pamokslų, be jokių užrašų kalbėjo kelias valandas. Jam sakykla buvo įrengta prie storulio klevo (jau to klevo ir kelmas baigia išnykti). Gegužinės jau tada nerūpėjo – iš rytų pusės artėjo frontas.
Grįžtu prie „gegužinės“. Praėjus porai savaičių po džiūgavimo šventės, sovietų kariuomenė okupavo Lietuvą. Dingo jaunatviškos nuotaikos ir entuziazmas. Dar šventadienių vakarais nuaidėdavo dainos tai vienam, tai kitam kaime – ar po darbų šienapjūtės, ar rugiapjūtės metu. Bet laikas nešė vis labiau liūdnesnes nuotaikas.
Keitėsi valdžios keliskart po mūsų dangum ir buvę garbingi gegužinių dainų ar šokių dalyviai žuvo gal Kazėnų, Labanoro, Ginučių ar Kiauneliškio miškuose, besislapstydami ar kovodami su svetimųjų kariuomenėm, arba dingo Sibiro platybėse.
Gal prie žodžių - „dainavo lietuviai“ reikėtų pridėti: ne mažiau ir verkė širdžių verksmu savo artimųjų netekę...
Kada tik einu ar važiuoju pro minėtą kalną, visada man iškyla vaikystėje matytas vaizdas, kai kalnas buvo pilnas dainuojančių žmonių, panašiai, kaip per Respublikinę dainų šventę Vilniuje Vingio parke. Turėjau progos 1980 metais vasarą pabuvoti Vingio parke. Vežiau į Dainų šventę Linkmenų vidurinės mokyklos abiturientus. Įsitikinau, kad daina lietuvių širdyse buvo gyva, nors vienas kitas posmelis turėjo ir svetimą atspalvį.
Jau užmigdė kapai Devetiškių – Daujotiškių kalno gegužinės garbingus muzikantus, šokėjus, šokėjas, balsingus dainininkus ir dainininkes, daug upėmis vandens nutekėjo nuo tų iki šių dienų, palinko prie žemės ir mano praplikus galva, tik neišblėso iš širdies tas didingas ir garbingas gimto krašto žmonių prisiminimas su jų dainų aidais...
Gal kas nors mane palaikys jau suvaikėjusiu, bet aš lyg malšindamas prisiminimų graudulį, tos mielos Gegužinės prisiminimui, įdžiūvusioje, nederlingoje tėvų žemėje, kastuvu ir kirviu iškasiau 38-ias duobutes medeliams – vaizduodamas estrados aikštelės žiedą. Einant per aikštelės centrą, susidaro dvidešimties žingsnių skersmens aikštelė. Į duobutes pats pasodinau 30 berželių. Keturis ąžuoliukus pasodino atvežęs iš Vilniaus (Šumsko girininkijos) dukros Danutės vyras Mečislovas Pakalnis. Danutė į tą patį žiedą pasodino du maumedžius, kitus du ir du klevelius pasodino į giraitę.
Sodinant berželius buvo atvykusi anūkė Agnė su drauge Ilze-Mary iš Vokietijos. Jos į dvi duobutes pasodino po du berželius į kiekvieną duobutę, sako, „antrasis vyro garbei“. Sodinimą įsiamžino nuotraukose. Pasodintus medelius laisčiau kasdieną tris savaites, kol nelijo. Taigi, kai prigis ir sužaliuos medeliai, tegul ši „estrada“ primins anūkams ir jų vaikams ir vaikų anūkams, kad lietuviai per amžius dainavo ne tik ant Vilniaus kalvų,ne tik Sibiro taigose, bet ir žavingoje Linkmenų krašto žemėje!..
2005 m. spalio mėn. 26 d.
