Agluonoje, prie neišsemiamo malonių Šaltinio (2013-08-15)
Rugpjūčio 15-ąją – per Švč. Mergelės Marijos dangun ėmimo šventę – vykome į Agluoną, esančią kaimyninėje Latvijoje. Šioje kelionėje dalyvavo 52 piligrimai iš Linkmenų ir Švenčionėlių parapijų. Kelionei vadovavo ir joje mus visus malda stiprino Švenčionėlių parapijos vikaras kun. Dovydas Grigaliūnas.
Bendra šios piligriminės kelionės intencija – pagerbti Dievo Motiną, tačiau kiekvienas tikintysis vykdamas į šventas vietas turi ir asmeninę intenciją. Taigi pirmiausiai maldos metu susikaupę kiekvienas sau turėjome įsivardinti asmeninę intenciją ir taip įprasminti šią išvyką.
Agluona. Tai taip artima ir girdėta. Ir galbūt ne vien dėl to, kad Lietuvoje teka tokia upė, kad ne viename mūsų šalies mieste yra tokia gatvė, kad mūsų parduotuvių lentynose šiandien gali surasti duonos tokiu pavadinimu... O ką jau bekalbėti apie tuos, kurie giliau domisi Lietuvos istorija: jie pasakytų, kad Agluonos kraštas – tai buvusi Lietuvos žemė. Būtent čia 1263 metais buvęs nužudytas lietuvių karalius Mindaugas ir du jo įpėdiniai. Taip pat istoriniuose šaltiniuose teigiama, kad Agluonos bazilika pastatyta pagal Trakų bažnyčios pavyzdį, joje dominikonai pakabinę šventąjį Dievo Motinos paveikslą (irgi labai panašų į Trakų bažnyčioje esantį), prie jo patys meldęsi ir kvietę melstis tikinčiuosius.
Agluonos bazilika – Europos šiaurės rytų perlas. Ją labiausiai išgarsino Mergelės Marijos šventasis paveikslas, traukiantis maldininkus iš viso pasaulio. Nuo seniausių laikų yra daugybė liudijimų, kad Dievo Motina stebuklingu būdu saugo Agluoną, suteikia malonių prie jos šventojo paveikslo besimeldžiantiems.
Agluona – tik per pusantro šimto kilometrų nutolusi nuo mūsų. Ne taip jau ir toli – šiek tiek toliau nei Vilnius. Taigi kelionė autobusu išties neprailgo – meldėmės, giedojome, sukalbėjome šv. Rožinio Garbės slėpinius, apžvelgėme Agluonos istoriją, išmokome kelis latviškus žodžius. Vėliau šv. Mišiose išgirdę „kungs“ žinojome, kad tai „Viešpats“, „debesu valstybe“ – „Dangaus karalystė“, „ludzam“ – „prašome“. Kunigas Dovydas kelionės į Agluoną metu perskaitė ir pakomentavo Žolinės liturginius skaitinius, kadangi rengėmės dalyvauti latvių kalba aukojamose šv. Mišiose.
Tik atvykus ir išvydus Agluonos baziliką, norisi sušukti: „Kokia didybė!“, o širdis prisipildo jaudulio, sumišusio su iškilmingumu, gal grauduliu... O čia dar – ne tik visą didžiulę aikštę užliejančios giesmės - rodos, jos smelkte smelkiasi į Tavo vidų ir kalbina... O kiek maldininkų didžiulėje aikštėje prieš baziliką! Švytinčiais ir pavargusiais veidais, nuolankių ir susirūpinusių, jau paliestų šventumo ir tebelaukiančių... Bet svarbiausia, visi turintys Viltį ir padedantys ją prie Švenčiausios Mergelės Marijos kojų.
Dalyvavome iškilmingose šventose Mišiose, kurias aukojo apaštalinis nuncijus Baltijos valtybėms Luigi Bonazzi, Latvijos kardinolas, vyskupai, beveik šimtas kunigų. Su jais drauge šventas Mišias aukojo ir mūsų kelionės dvasinis vadovas – kunigas Dovydas Grigaliūnas. Iškilmėse dalyvavome aukščiausi Latvijos pasaulietinės ir bažnytinės valdžios atstovai. Šv. Mišių metu visuotinėje maldoje šalia kitų kalbų išgirdome ir lietuvių kalbą.
Po šv. Mišių meldėmės prie stebuklingo Dievo Motinos paveikslo bazilikoje, čia pagiedojome giesmę Marijai lietuvių kalba, apsilankėme kriptose. Vienoje iš jų pasimeldėme - čia įamžintas atminimas pirmojo Latvijos kardinolo - Janio Vaivados. Būtent šios iškilios asmenybės dėka sovietmečiu buvo išsaugota Agluonos šventovė.
Maldininkus traukte traukia ir stebuklingas gydomasis šaltinis, trykštantis šalia vienuolyno parko. Dėl savo gydomųjų savybių jis pavadintas šv. Antano šaltiniu. Atsigaivinome šiuo vandeniu, pasisėmėme jo, kad parsivežtume bent dalelę Agluonos stebuklo į savo namus.
Turtinga Agluona savo dvasiniais bei istoriniais turtais, ne viską suspėjome aplankyti, pamatyti. Galbūt dar kada nors čia sugrįšime.
Prieš išvykdami iš svetingos šalies, ežero pakrantėje susirinkome agapei – dalinomės ne tik sumuštiniais bei sausainiais, bet ir gerumu, paslaugumu, šiltais žodžiais. Džiaugėmės besitęsiančia draugyste su Švenčionėlių parapija. Vadovaujant kunigui Renaldui Kučko, drauge su šios parapijos žmonėmis esame vykę į Šiluvą, Dievo Gailestingumo šventovę Vilniuje.
Grįždami į namus, vėlgi meldėmės. Dėkojome už šią kelionę Dievui ir vieni kitiems. Kunigas Dovydas dovanojo visiems piligrimams pašventintas žvakes su Agluonos Dievo Motinos atvaizdu. Tikintieji dėkojo kunigui už vadovavimą maldingai kelionei, paprastumą bendraujant ir nuoširdų rūpestį. Vyrai meldėsi už moteris, linkėdami, kad jos semtųsi stiprybės ir tikėjimo iš Tos, Kuri savo gyvenime Dievui visuomet sakė „Taip“ – iš Mergelės Marijos. Moterys gi – už vyrus, nestokojančius entuziazmo maldai, giedojimui, piligrimystei. Meldėmės ir už praeivį, geranoriškai parodžiusį mums tiesiausią kelią per Daugpilį. Tyrinėjome savo širdis, sugrįžome prie asmeninių kelionės intencijų. Kas meldė dvasinio džiaugsmo, gavo jo apsčiai...
Gražina Mackonienė
Nuotraukos Daivos Maldžiūtės, Nijolės Nadielkienės ir Silvijos Skorkaitės
Bendra šios piligriminės kelionės intencija – pagerbti Dievo Motiną, tačiau kiekvienas tikintysis vykdamas į šventas vietas turi ir asmeninę intenciją. Taigi pirmiausiai maldos metu susikaupę kiekvienas sau turėjome įsivardinti asmeninę intenciją ir taip įprasminti šią išvyką.
Agluona. Tai taip artima ir girdėta. Ir galbūt ne vien dėl to, kad Lietuvoje teka tokia upė, kad ne viename mūsų šalies mieste yra tokia gatvė, kad mūsų parduotuvių lentynose šiandien gali surasti duonos tokiu pavadinimu... O ką jau bekalbėti apie tuos, kurie giliau domisi Lietuvos istorija: jie pasakytų, kad Agluonos kraštas – tai buvusi Lietuvos žemė. Būtent čia 1263 metais buvęs nužudytas lietuvių karalius Mindaugas ir du jo įpėdiniai. Taip pat istoriniuose šaltiniuose teigiama, kad Agluonos bazilika pastatyta pagal Trakų bažnyčios pavyzdį, joje dominikonai pakabinę šventąjį Dievo Motinos paveikslą (irgi labai panašų į Trakų bažnyčioje esantį), prie jo patys meldęsi ir kvietę melstis tikinčiuosius.
Agluonos bazilika – Europos šiaurės rytų perlas. Ją labiausiai išgarsino Mergelės Marijos šventasis paveikslas, traukiantis maldininkus iš viso pasaulio. Nuo seniausių laikų yra daugybė liudijimų, kad Dievo Motina stebuklingu būdu saugo Agluoną, suteikia malonių prie jos šventojo paveikslo besimeldžiantiems.
Agluona – tik per pusantro šimto kilometrų nutolusi nuo mūsų. Ne taip jau ir toli – šiek tiek toliau nei Vilnius. Taigi kelionė autobusu išties neprailgo – meldėmės, giedojome, sukalbėjome šv. Rožinio Garbės slėpinius, apžvelgėme Agluonos istoriją, išmokome kelis latviškus žodžius. Vėliau šv. Mišiose išgirdę „kungs“ žinojome, kad tai „Viešpats“, „debesu valstybe“ – „Dangaus karalystė“, „ludzam“ – „prašome“. Kunigas Dovydas kelionės į Agluoną metu perskaitė ir pakomentavo Žolinės liturginius skaitinius, kadangi rengėmės dalyvauti latvių kalba aukojamose šv. Mišiose.
Tik atvykus ir išvydus Agluonos baziliką, norisi sušukti: „Kokia didybė!“, o širdis prisipildo jaudulio, sumišusio su iškilmingumu, gal grauduliu... O čia dar – ne tik visą didžiulę aikštę užliejančios giesmės - rodos, jos smelkte smelkiasi į Tavo vidų ir kalbina... O kiek maldininkų didžiulėje aikštėje prieš baziliką! Švytinčiais ir pavargusiais veidais, nuolankių ir susirūpinusių, jau paliestų šventumo ir tebelaukiančių... Bet svarbiausia, visi turintys Viltį ir padedantys ją prie Švenčiausios Mergelės Marijos kojų.
Dalyvavome iškilmingose šventose Mišiose, kurias aukojo apaštalinis nuncijus Baltijos valtybėms Luigi Bonazzi, Latvijos kardinolas, vyskupai, beveik šimtas kunigų. Su jais drauge šventas Mišias aukojo ir mūsų kelionės dvasinis vadovas – kunigas Dovydas Grigaliūnas. Iškilmėse dalyvavome aukščiausi Latvijos pasaulietinės ir bažnytinės valdžios atstovai. Šv. Mišių metu visuotinėje maldoje šalia kitų kalbų išgirdome ir lietuvių kalbą.
Po šv. Mišių meldėmės prie stebuklingo Dievo Motinos paveikslo bazilikoje, čia pagiedojome giesmę Marijai lietuvių kalba, apsilankėme kriptose. Vienoje iš jų pasimeldėme - čia įamžintas atminimas pirmojo Latvijos kardinolo - Janio Vaivados. Būtent šios iškilios asmenybės dėka sovietmečiu buvo išsaugota Agluonos šventovė.
Maldininkus traukte traukia ir stebuklingas gydomasis šaltinis, trykštantis šalia vienuolyno parko. Dėl savo gydomųjų savybių jis pavadintas šv. Antano šaltiniu. Atsigaivinome šiuo vandeniu, pasisėmėme jo, kad parsivežtume bent dalelę Agluonos stebuklo į savo namus.
Turtinga Agluona savo dvasiniais bei istoriniais turtais, ne viską suspėjome aplankyti, pamatyti. Galbūt dar kada nors čia sugrįšime.
Prieš išvykdami iš svetingos šalies, ežero pakrantėje susirinkome agapei – dalinomės ne tik sumuštiniais bei sausainiais, bet ir gerumu, paslaugumu, šiltais žodžiais. Džiaugėmės besitęsiančia draugyste su Švenčionėlių parapija. Vadovaujant kunigui Renaldui Kučko, drauge su šios parapijos žmonėmis esame vykę į Šiluvą, Dievo Gailestingumo šventovę Vilniuje.
Grįždami į namus, vėlgi meldėmės. Dėkojome už šią kelionę Dievui ir vieni kitiems. Kunigas Dovydas dovanojo visiems piligrimams pašventintas žvakes su Agluonos Dievo Motinos atvaizdu. Tikintieji dėkojo kunigui už vadovavimą maldingai kelionei, paprastumą bendraujant ir nuoširdų rūpestį. Vyrai meldėsi už moteris, linkėdami, kad jos semtųsi stiprybės ir tikėjimo iš Tos, Kuri savo gyvenime Dievui visuomet sakė „Taip“ – iš Mergelės Marijos. Moterys gi – už vyrus, nestokojančius entuziazmo maldai, giedojimui, piligrimystei. Meldėmės ir už praeivį, geranoriškai parodžiusį mums tiesiausią kelią per Daugpilį. Tyrinėjome savo širdis, sugrįžome prie asmeninių kelionės intencijų. Kas meldė dvasinio džiaugsmo, gavo jo apsčiai...
Gražina Mackonienė
Nuotraukos Daivos Maldžiūtės, Nijolės Nadielkienės ir Silvijos Skorkaitės
