Advento tyloj prakalbėjome tarmiška šneka (2013-12-14)

Metams besibaigiant, o adventiniam laikotarpiui įpusėjus, Linkmenų kaimo biblioteka pakvietė susirinkti draugėn ir tarmiškai prakalbėti. Gruodžio 14-ąją vykusi popietė taip ir vadinosi - „Advento tyloj prakalbėkime tarmiška šneka“.
Jaukioje ir atsinaujinusioje kaimo bibliotekoje susėdę prie adventinio vainiko, plevenant dviems adventinėms žvakėms, prabilome pačia tikriausia savo gimtąja kalba – tarme, ta, kuria ištarėme pirmuosius žodžius.
„Šiais metais paskelbus Tarmių metus per visa Lietuvą nuvilnijo pačių įvairiausių renginių banga, skatinusi atsigręžti į neįkainojamą tautos turtą - tarmes,“ - sakė bibliotekos vedėja Danutė Daubarienė.
Gražina Mackonienė pristatė pagrindines lietuvių tarmes ir Linkmenų šnektą, Jadvyga Jurgelėnienė skaitė poeto Liudo Giros eiles, parašytas dzūkų tarme, labai artima tverečėnų šnektai. Pačia gryniausia linkmeniškių tarme prabilo jaunosios kartos atstovas Marius Raginis, paporinęs smagų pasakojimą apie geležinį velnią, kurio moralas verčia susimąstyti: net ir pats baisiausias velnias ne toks jau ir baisus, kai prie jo pripranti. Išraiškingi ir smagūs tarmiški pasakojimai liejosi iš Marytės Alesionkienės lūpų. Etnografinis ansamblis „Linkmena“ padainavo ne vieną melodingą dainą rytų aukštaičių ir dzūkų tarmėmis.
Tarmiškai kalbėjome ir prie arbatos puodelio, traukėme iš kalbos lobyno primirštus „deimančiukus“ ir vieni kitų klausinėjome, ar žinai, ką tai reiškia. Atrodo, prabilus tarmiškai, ir kalba nuoširdesnė, ir vieni kitiems artimesni. Išsiskirstėme praturtėję, prie savo šaknų prisiglaudę.
Gražina Mackonienė
Nuotraukos Danutės Daubarienės
Jaukioje ir atsinaujinusioje kaimo bibliotekoje susėdę prie adventinio vainiko, plevenant dviems adventinėms žvakėms, prabilome pačia tikriausia savo gimtąja kalba – tarme, ta, kuria ištarėme pirmuosius žodžius.
„Šiais metais paskelbus Tarmių metus per visa Lietuvą nuvilnijo pačių įvairiausių renginių banga, skatinusi atsigręžti į neįkainojamą tautos turtą - tarmes,“ - sakė bibliotekos vedėja Danutė Daubarienė.
Gražina Mackonienė pristatė pagrindines lietuvių tarmes ir Linkmenų šnektą, Jadvyga Jurgelėnienė skaitė poeto Liudo Giros eiles, parašytas dzūkų tarme, labai artima tverečėnų šnektai. Pačia gryniausia linkmeniškių tarme prabilo jaunosios kartos atstovas Marius Raginis, paporinęs smagų pasakojimą apie geležinį velnią, kurio moralas verčia susimąstyti: net ir pats baisiausias velnias ne toks jau ir baisus, kai prie jo pripranti. Išraiškingi ir smagūs tarmiški pasakojimai liejosi iš Marytės Alesionkienės lūpų. Etnografinis ansamblis „Linkmena“ padainavo ne vieną melodingą dainą rytų aukštaičių ir dzūkų tarmėmis.
Tarmiškai kalbėjome ir prie arbatos puodelio, traukėme iš kalbos lobyno primirštus „deimančiukus“ ir vieni kitų klausinėjome, ar žinai, ką tai reiškia. Atrodo, prabilus tarmiškai, ir kalba nuoširdesnė, ir vieni kitiems artimesni. Išsiskirstėme praturtėję, prie savo šaknų prisiglaudę.
Gražina Mackonienė
Nuotraukos Danutės Daubarienės