Žydų bendruomenės Linkmenyse pėdsakais
Nuotrauka iš www.delcampe.net
Antkapis, parvirtęs ant žemės Linkmenyse (Ligmyan), skelbia: „Gyvosios sielos ženklas! Čia ilsisi brangus ir garbingas, tiesus ir doras dievobaimingas žmogus, mūsų mokytojas rebė Jechielis Michlis, mūsų mokytojo rebės Benjamino koheno sūnus. O jo tyra siela paliko mus penktąją savaitės dieną, [5]647 metų pagal trumpąjį skaičiavimą ijaro 25-ąją [= 1887 metų gegužės 19-ąją, ketvirtadienį]. Teranda jo siela amžinojo gyvenimo prieglobstį. Dieve, pasigailėk jo [arba: mūsų]“
(Iš Dovid Katz įžangos knygai "Tylos gausmas"; vertė Tomas Venclova)
Linkmenų miestelio pakraštyje stūksančios žydų kapinės liudija apie kadaise čia gyvavusią gana gausią žydų bendruomenę. Deja, tragiškas buvo jos likimas, kaip ir daugelio Lietuvos žydų bendruomenių. Pasidomėkime jos istorija ir pasekime jos pėdsakais, jau nuvingiavusiais į užmarštį.
Neabejotinai, pirmieji žydai įsikūrė Linkmenyse 19-ame amžiuje ir iš dvarų paplito aplinkiniuose rajonuose. Daugelis iš jų vertėsi žvejyba ir prekiavo mediena. Vienas iš vietos prekybininkų, Meir Gavande, tapo žinomu medienos pardavėju Dancige ir Hamburge - Vokietijoje. Medienos verslas buvo pragyvenimo šaltinis dešimtims žydų vežikų, kurie buvo pravardžiuojami „Di Wozhakes". Pastarieji dirbo kelis mėnesius per metus gabendami medieną tankiais miškais į užsienį. Nors buvo atskirti nuo savo šeimų, jie gyveno pusiau kolektyvinėje sistemoje ir sugebėjo laikytis įsakymų ir sekti Toros mokymais.
Daugiausia žydų Linkmenyse buvo kalviai, batsiuviai, nemažai prekiautojų. Daugelis jų turėjo ūkius. Nors miestelis nepriklausė Toros centrams ir dauguma vietovės žydų sunkiai dirbo, kad užsidirbtų pragyvenimui, jie padarė viską, kad išlaikytų savo religiją. Jie stropiai lankydavo vietos maldos namus, vadinamus Bet Midrash, kurie buvo pastatyti iš medžio. Čia jie ne tik meldėsi, bet ir studijavo pagrindinę Talmudo dalį, religinių išminčių paskelbtų įstatyminių nutarimų sąvadą - Misznajot, arba bent jau recituodavo psalmes.
Vienas iš trijų kalvių, rabinas Yitzkhak Nafkha, studijavo Kabalą ir buvo labai gerbiamas visuomenės. Taip pat kalvis Hirshe Leib tarnavo ir kaip bendruomenės rabinas, neimdamas mokesčio už šią paslaugą. Jom Kipur (Atpirkimo dienos) išvakarėse daugelis bendruomenės narių plūsdavo pas jį, kad šis juos palaimintų. Jo žentas, rabinas Akiva Itskovitz, mokslininkas ir kruopštus Mitzvot sekėjas, valdžios institucijų buvo paskirtas tarnauti apskrities „starosta" (gubernatoriumi) ir buvo labai gerbiamas visų gyventojų. Jis buvo vadinamas „Dar Frumer Staroste". Vietos mokytojai buvo labai gerbiami žydų bendruomenės, ypač rabinas Shimonas Ze'ev. Rabinas Neta, batsiuvys, tarnavo vietos įmonininku. Be Bet Midrash, taip pat buvo „Hasidinis Minyan".
Tarp Linkmenų gyventojų, kurie įgijo šlovę pasaulyje, buvo didysis rabinas Efraimas Zer, kuris įsikūrė Vilniuje, ir dr. Samuilas-Leib Zer, vienas aktyviausių hebrajų literatūros mokytojų ir hebrajų Biblijos tyrinėtojų Yeshiva universitete Niujorke.
Nuo 19-ojo amžiaus pabaigos Linkmenyse buvo žydų jaunimo, skaitančio pasaulietinę literatūrą. Jiems talkino „Mefitsey Haskala“ bendrija, kuri aprūpindavo knygomis.
Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje Linkmenų žydų bendruomenė gavo didelę pagalbą iš žydų organizacijos YeKoPo. 1920-ųjų metų antroje pusėje bendruomenė gavo tokias pinigų sumas (Vokietijos markių): 6000 - vaikų maitinimui, 7000 – šildymui, 19100 - kultūrinei veiklai, 4000 - medicinos pagalbai, iš viso: 36100.
Atsižvelgiant į tai, kad miestelis buvo padalintas tarpukariu, dauguma žydų (apie 200) liko Lenkijos miesto pusėje ir tik apie 80 - Lietuvos pusėje. Pastarosios gyventojų ekonominė padėtis buvo geresnė nei jų giminių Lenkijos pusėje, tačiau visi kentėjo siaubingai, nes buvo atskirti nuo savo šeimų. Be to, kadangi demarkacinė linija ėjo per žydų kapines, Linkmenų žydai negalėjo pagerbti savo protėvių aplankydami jų kapus.
Po daugelio žydų bendruomenės pastangų iš abiejų pusių, Lietuvos ir Lenkijos valdžios institucijos leido Linkmenų žydams aplankyti kapines du kartus per metus: per Fast Gedalia ir Tisha Kal. Šie vizitai tapo artimųjų ir pažįstamų susitikimo pagrindu šimtams, o kartais ir tūkstančiams žydų iš Lenkijos ir Lietuvos. Tokios progos, kurios buvo pripildytos džiaugsmingų ašarų ir jaudulio, suburdavo tėvus ir vaikus, ir gimines, kurie nematė vieni kitų ilgą laiką, taip pat tai buvo tinkamos progos piršlyboms ir net verslo sandoriams. Lankytojai ir jų svečiai sueidavo į grupes, susėsdavo prie kapų ir švęsdavo. Iš arti ir toli atvykdavo žurnalistai pranešti apie tokius išskirtinius susibūrimus. Lenkijos ir Lietuvos valdžios institucijos imdavo gana didelį mokestį iš tų, kurie dalyvavo tokiouse susibūrimuose.
Tačiau žydams ne visada buvo leidžiama kirsti sieną siekiant susitikti. Kartais lenkai, kartais lietuviai nustatydavo apribojimus, ypač valdžios institucijos trukdė 1930-aisiais.
Linkmenų vietos bendruomenė susivienijo, kai Vilniaus kraštas, įskaitant ir Linkmenis, ėmė priklausyti Lietuvai nuo 1939 metų spalio mėn. 1940 metų rugpjūtyje Lietuvą, taigi, ir Linkmenis, okupavo Sovietų Sąjunga. Po vienerių Sovietų Sąjungos valdymo metų miestelis buvo užkariautas vokiečių kariuomenės 1941 metų vasarą. Linkmenų, kaip ir kitų Lietuvos miestų ir miestelių, žydai buvo nužudyti vokiečių ir lietuvių kolaborantų 1941 metų rudenį. Nedaug jų liko, daugiausia tie žydai, kurie sugebėjo pabėgti į Sovietų Sąjungos vidų ar rado prieglobstį kaimuose arba miškuose.
1990-ųjų pradžioje masinėje kapavietėje Dvariškių miške buvo pastatytas memorialas žydų ir lietuvių kalbomis. Jame rašoma: „Čia, šioje vietoje, 1941 metais, nacių žudikai ir jų vietiniai kolaborantai žiauriai nužudė 120 žydų - vaikų, moterų, vyrų. Šventas yra nekaltų aukų atminimas“.
Parengė Zita Karneckienė, pagal "Pinkas Hakehillot Lita: Encyclopaedia of Jewish Communities. Lithuania" (Editor: Prof. Dov Levin, Assistant Editor: Josef Rosin, Published by Yad Vashem, in Jerusalem 1996). http://www.jewishgen.org/
(Iš Dovid Katz įžangos knygai "Tylos gausmas"; vertė Tomas Venclova)
Linkmenų miestelio pakraštyje stūksančios žydų kapinės liudija apie kadaise čia gyvavusią gana gausią žydų bendruomenę. Deja, tragiškas buvo jos likimas, kaip ir daugelio Lietuvos žydų bendruomenių. Pasidomėkime jos istorija ir pasekime jos pėdsakais, jau nuvingiavusiais į užmarštį.
Neabejotinai, pirmieji žydai įsikūrė Linkmenyse 19-ame amžiuje ir iš dvarų paplito aplinkiniuose rajonuose. Daugelis iš jų vertėsi žvejyba ir prekiavo mediena. Vienas iš vietos prekybininkų, Meir Gavande, tapo žinomu medienos pardavėju Dancige ir Hamburge - Vokietijoje. Medienos verslas buvo pragyvenimo šaltinis dešimtims žydų vežikų, kurie buvo pravardžiuojami „Di Wozhakes". Pastarieji dirbo kelis mėnesius per metus gabendami medieną tankiais miškais į užsienį. Nors buvo atskirti nuo savo šeimų, jie gyveno pusiau kolektyvinėje sistemoje ir sugebėjo laikytis įsakymų ir sekti Toros mokymais.
Daugiausia žydų Linkmenyse buvo kalviai, batsiuviai, nemažai prekiautojų. Daugelis jų turėjo ūkius. Nors miestelis nepriklausė Toros centrams ir dauguma vietovės žydų sunkiai dirbo, kad užsidirbtų pragyvenimui, jie padarė viską, kad išlaikytų savo religiją. Jie stropiai lankydavo vietos maldos namus, vadinamus Bet Midrash, kurie buvo pastatyti iš medžio. Čia jie ne tik meldėsi, bet ir studijavo pagrindinę Talmudo dalį, religinių išminčių paskelbtų įstatyminių nutarimų sąvadą - Misznajot, arba bent jau recituodavo psalmes.
Vienas iš trijų kalvių, rabinas Yitzkhak Nafkha, studijavo Kabalą ir buvo labai gerbiamas visuomenės. Taip pat kalvis Hirshe Leib tarnavo ir kaip bendruomenės rabinas, neimdamas mokesčio už šią paslaugą. Jom Kipur (Atpirkimo dienos) išvakarėse daugelis bendruomenės narių plūsdavo pas jį, kad šis juos palaimintų. Jo žentas, rabinas Akiva Itskovitz, mokslininkas ir kruopštus Mitzvot sekėjas, valdžios institucijų buvo paskirtas tarnauti apskrities „starosta" (gubernatoriumi) ir buvo labai gerbiamas visų gyventojų. Jis buvo vadinamas „Dar Frumer Staroste". Vietos mokytojai buvo labai gerbiami žydų bendruomenės, ypač rabinas Shimonas Ze'ev. Rabinas Neta, batsiuvys, tarnavo vietos įmonininku. Be Bet Midrash, taip pat buvo „Hasidinis Minyan".
Tarp Linkmenų gyventojų, kurie įgijo šlovę pasaulyje, buvo didysis rabinas Efraimas Zer, kuris įsikūrė Vilniuje, ir dr. Samuilas-Leib Zer, vienas aktyviausių hebrajų literatūros mokytojų ir hebrajų Biblijos tyrinėtojų Yeshiva universitete Niujorke.
Nuo 19-ojo amžiaus pabaigos Linkmenyse buvo žydų jaunimo, skaitančio pasaulietinę literatūrą. Jiems talkino „Mefitsey Haskala“ bendrija, kuri aprūpindavo knygomis.
Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje Linkmenų žydų bendruomenė gavo didelę pagalbą iš žydų organizacijos YeKoPo. 1920-ųjų metų antroje pusėje bendruomenė gavo tokias pinigų sumas (Vokietijos markių): 6000 - vaikų maitinimui, 7000 – šildymui, 19100 - kultūrinei veiklai, 4000 - medicinos pagalbai, iš viso: 36100.
Atsižvelgiant į tai, kad miestelis buvo padalintas tarpukariu, dauguma žydų (apie 200) liko Lenkijos miesto pusėje ir tik apie 80 - Lietuvos pusėje. Pastarosios gyventojų ekonominė padėtis buvo geresnė nei jų giminių Lenkijos pusėje, tačiau visi kentėjo siaubingai, nes buvo atskirti nuo savo šeimų. Be to, kadangi demarkacinė linija ėjo per žydų kapines, Linkmenų žydai negalėjo pagerbti savo protėvių aplankydami jų kapus.
Po daugelio žydų bendruomenės pastangų iš abiejų pusių, Lietuvos ir Lenkijos valdžios institucijos leido Linkmenų žydams aplankyti kapines du kartus per metus: per Fast Gedalia ir Tisha Kal. Šie vizitai tapo artimųjų ir pažįstamų susitikimo pagrindu šimtams, o kartais ir tūkstančiams žydų iš Lenkijos ir Lietuvos. Tokios progos, kurios buvo pripildytos džiaugsmingų ašarų ir jaudulio, suburdavo tėvus ir vaikus, ir gimines, kurie nematė vieni kitų ilgą laiką, taip pat tai buvo tinkamos progos piršlyboms ir net verslo sandoriams. Lankytojai ir jų svečiai sueidavo į grupes, susėsdavo prie kapų ir švęsdavo. Iš arti ir toli atvykdavo žurnalistai pranešti apie tokius išskirtinius susibūrimus. Lenkijos ir Lietuvos valdžios institucijos imdavo gana didelį mokestį iš tų, kurie dalyvavo tokiouse susibūrimuose.
Tačiau žydams ne visada buvo leidžiama kirsti sieną siekiant susitikti. Kartais lenkai, kartais lietuviai nustatydavo apribojimus, ypač valdžios institucijos trukdė 1930-aisiais.
Linkmenų vietos bendruomenė susivienijo, kai Vilniaus kraštas, įskaitant ir Linkmenis, ėmė priklausyti Lietuvai nuo 1939 metų spalio mėn. 1940 metų rugpjūtyje Lietuvą, taigi, ir Linkmenis, okupavo Sovietų Sąjunga. Po vienerių Sovietų Sąjungos valdymo metų miestelis buvo užkariautas vokiečių kariuomenės 1941 metų vasarą. Linkmenų, kaip ir kitų Lietuvos miestų ir miestelių, žydai buvo nužudyti vokiečių ir lietuvių kolaborantų 1941 metų rudenį. Nedaug jų liko, daugiausia tie žydai, kurie sugebėjo pabėgti į Sovietų Sąjungos vidų ar rado prieglobstį kaimuose arba miškuose.
1990-ųjų pradžioje masinėje kapavietėje Dvariškių miške buvo pastatytas memorialas žydų ir lietuvių kalbomis. Jame rašoma: „Čia, šioje vietoje, 1941 metais, nacių žudikai ir jų vietiniai kolaborantai žiauriai nužudė 120 žydų - vaikų, moterų, vyrų. Šventas yra nekaltų aukų atminimas“.
Parengė Zita Karneckienė, pagal "Pinkas Hakehillot Lita: Encyclopaedia of Jewish Communities. Lithuania" (Editor: Prof. Dov Levin, Assistant Editor: Josef Rosin, Published by Yad Vashem, in Jerusalem 1996). http://www.jewishgen.org/
