Linkmenys.info
  • Pradžia
  • Įvykiai
  • Istorija
  • Parapija
  • Žmonės
  • Aplankykite Linkmenis
  • Naudinga informacija
  • Svečių knyga

Antanas Terleckas

Picture
Antanas Terleckas
Antanas Terleckas gimė 1928 m. vasario 9 d. Švenčionių aps. (dabar Ignalinos r.) Krivasalio k. mažažemio valstiečio šeimoje.
1945 m., dar besimokydamas Linkmenų progimnazijoje, buvo suimtas ir apkaltintas priklausymu pogrindinei „Geležinio Vilko“ organizacijai. Du mėnesius buvo suimtas, žiauriai tardomas, tačiau pritrūkus įrodymų paleistas. 1946 m. persikėlė gyventi į Vilnių, mokėsi Vilniaus prekybos technikume. Jį baigęs įstojo į Vilniaus universiteto Ekonomikos fakultetą. Baigęs universitetą 1954 m. pradėjo dirbti SSRS valstybinio banko Lietuvos skyriuje. Dirbdamas įstojo į aspirantūrą LSSR MA Ekonomikos institute, bet 1957 m. buvo suimtas ir iš aspirantų sąrašų išbrauktas.
A. Terleckas stengėsi bendradarbius supažindinti su šalies istorija, kalba, tačiau buvo apšauktas nacionalistu ir perkeltas į žemesnes pareigas. Su kalbininkais ir studentais lituanistais važinėjo po Pietryčių Lietuvą, lietuvių gyvenamas vietoves Baltarusijoje, vežė ten lietuvių kalbos vadovėlių, knygų, spaudos. 1957 m. Kūčių išvakarėse čekistai padarė A. Terlecko bute kratą ir suėmė, nors jokios nusikaltimą patvirtinančios medžiagos nerado. A. Terlecko byla buvo susieta su pogrindinės organizacijos „Tautos Frontas“ įkūrimu ir veikimu joje. LSSR Aukščiausiasis  teismas nuteisė A. Terlecką 4 metams lagerio (kalėjo Taišetlage, Irkutsko  sr.).
Po trejų metų grįžęs iš įkalinimo vietos pagal specialybę įsidarbinti negalėjo, dirbo konstruktorių biure „Puntukas“ inžinieriumi, vėliau Valgyklų ir restoranų tresto įstaigose. 1964–1969 m. neakivaizdiniu būdu studijavo istoriją Vilniaus universitete, tačiau parengtas diplominis darbas „Lietuva Rusijos valdžioje (1795–1915)“ kratos metu buvo paimtas saugumiečių, o jis pats įspėtas, kad paskelbęs tokio turinio diplominį darbą atsidursiąs už grotų.
1973 m. A. Terleckas buvo suimtas už „piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi“ ir nuteistas vienerius metus kalėti. Nors buvo nuteistas pagal kriminalinį LSSR BK 94 straipsnį, baigiantis jo įkalinimo laikui Lietuvos laikraščiuose pasirodė straipsnis, kaltinantis A. Terlecką sovietinės santvarkos šmeižimu ir antitarybine veikla. Po šio įkalinimo buvo sunku susirasti net  nekvalifikuoto darbininko darbą, todėl teko dirbti kroviku.
1975 m. A.  Terleckas parašė atvirą laišką SSRS KGB vadovui Jurijui Andropovui, kuriame  išdėstė savo politines pažiūras, kritikavo rusinimo politiką, istorijos  falsifikavimą, žmogaus teisių pažeidinėjimą. Šis laiškas 1976 m. išleistas JAV  atskira knygele „Gerbkite mano teises“.
1976–1977 m. kartu su Juliumi  Sasnausku, Kęstučiu Jokubynu ir kt. leido pogrindinį leidinį „Laisvės šauklys“, vėliau vietoj jo – leidinį „Vytis“. Abu leidiniai buvo aiškaus tautinio  istorinio turinio, jų straipsnių apžvalgos buvo spausdintos pogrindiniame  leidinyje „Einamųjų įvykių kronika“ Maskvoje, Vakaruose leidžiamame „Europos  lietuvyje“ ir kt. 1977 m. A. Terlecko namuose buvo padaryta krata, kurios metu  rasta pogrindžio leidinių, anoniminių ir pasirašytų tekstų, skelbtų pogrindžio  spaudoje ir kt. A. Terleckas buvo sulaikytas ir tardomas KGB, bet po trijų parų paleistas.
1978 m. birželį su bendraminčiais įkūrė pogrindinę organizaciją „Lietuvos laisvės lyga“, kurios pagrindinis siekis buvo atkurti  Lietuvos nepriklausomybę. Organizacijai kelti uždaviniai palaikyti tautines,  religines vertybes, siekti tautos politinio, pilietinio išprusimo, kelti  Lietuvos laisvės klausimą tarptautiniuose forumuose.
1979 m. rugpjūtį A.  Terleckas kartu su kitais bendražygiais parengė kreipimąsi į Atlanto chartiją pasirašiusių šalių vyriausybes ir Jungtinių Tautų generalinį sekretorių. Jame  buvo smerkiamas Ribentropo–Molotovo paktas ir raginama pripažinti okupuotų Baltijos kraštų teisę į laisvę ir nepriklausomybę. Dokumentą pasirašė 38  lietuviai disidentai, 7 latviai, 4 estai ir keletas žymiausių Maskvos disidentų, vėliau jis imtas vadinti „45-ių pabaltijiečių memorandumu“. Memorandumas buvo  plačiai komentuojamas užsienyje ir Lietuvos pogrindinėje spaudoje.
Trečią kartą A. Terleckas suimtas 1979 m. spalio 30 d. Apkaltintas  nuolat rengęs įvairius antisovietinius tekstus, juos spausdinęs ir platinęs, siuntęs SSRS ir tarptautinėms organizacijoms, valstybių vadovams. Lietuvos SSR  Aukščiausiasis teismas nuteisė A. Terlecką 3 metams lagerio ir 5 metams  tremties. Buvo kalinamas Permės lageriuose, vėliau ištremtas į Magadano sritį.
Į Lietuvą A. Terleckas grįžo 1987 m. sausio mėn. ir netrukus  vėl aktyviai įsitraukė į veiklą: reikalavo paleisti politinius kalinius, rengė piketus, mitingus, iš kurių reikšmingiausias įvyko 1987 m. rugpjūčio 23 d. prie  poeto Adomo Mickevičiaus paminklo Vilniuje. 1989 m. inicijavo parašų rinkimą, kad iš Lietuvos būtų išvesta SSRS kariuomenė. Įsitraukus į šią akciją Sąjūdžiui  buvo surinkta daugiau kaip 1,5 mln. parašų.
Lietuvai tapus nepriklausoma  valstybe, aktyviai dalyvavo šalies politiniame gyvenime, pasisakydavo  aktualiausiais politinio ir visuomenės gyvenimo klausimais. Už narsą, pasiaukojimą ir ištvermę kovojant dėl tautos laisvės bei ginant žmogaus teises okupuotoje Lietuvoje Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu A. Terleckas 1998  m. rugpjūčio 21 d. apdovanotas 3-iojo laipsnio Vyčio Kryžiaus ordinu (dabar – Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžius), 2000 m. liepos 1 d. – Lietuvos  nepriklausomybės medaliu, o 2004 m. vasario 6 d. – Vytauto Didžiojo ordino  Karininko kryžiumi.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras

Powered by Create your own unique website with customizable templates.